Vienas pirmųjų LKL komentatorių planavo dirbti spaudoje, kai 1994-ųjų sausį kreipėsi į Baltijos televizijos (BTV) žiūrovus per tuometės Vilniaus „Statybos“ ir Kauno „Laveros“ rungtynes.
L.Kunigėlio balsas televizijos eteryje aidi ir po 21 metų, o jo vardas – neatsiejama Lietuvos krepšinio dalis.
„Jau ne tik užaugo nauja karta, bet ji ir savo vaikų turi“, – juokėsi 43 metų Lietuvos krepšinio federacijos viešųjų ryšių ir rinkodaros direktorius, dar neketinantis užleisti komentatoriaus kėdės.
Jis puikiai pamena pirmųjų LKL transliacijų iššūkius ir ambicijas padaryti taip, kaip daroma NBA.
„Buvo žiauriai įdomu, nes vykdavome ten, iš kur jokia televizija dar netransliavo krepšinio. Buvome ir Plungėje, ir Šilutėje.
Iš pastarojo miestelio nebuvo galimybių rodyti tiesioginių transliacijų, todėl nufilmuodavome du kėlinius į didžiules kasetes, jas perduodavome vairuotojui, o šis visu greičiu, pažeisdamas Kelių eismo taisykles, lėkdavo į Klaipėdą, kur buvo specialus vaizdo magnetofonas.
O tada jau transliuodavo visai Lietuvai, kiek tik tada aprėpdavo BTV“, – juokdamasis prisiminė L.Kunigėlis.
Rungtynių transliacijos buvo vadinamos tiesioginėmis, nors vėluodavo valanda.
„Mes tai vadindavome taip: tikras rokenrolas“, – pasakojo jis.
L.Kunigėlis didžiausius laurus skiria žinomam komentatoriui ir žurnalistui Vytarui Radzevičiui.
„Jis buvo didžiausias naujovių sumanytojas ir vyriausiasis transliacijų režisierius. Tad kartais turėjo žmones auklėti ar botagu, ar meduoliu“, – sakė L.Kunigėlis.
Jo nuomone, pirmosios transliacijos vyresniems sporto mėgėjams turėtų kelti sentimentus, o jaunesniems – nuostabą.
– Komentuoti ėmėte, nes daug žinojote apie NBA ir šiomis naujovėmis dalijotės su kolegomis. Ką pirmiausia iš NBA mėginote perkelti į LKL transliacijas?
– Dabar viskas atrodo juokinga, bet tada buvo nauja. Pradėjome rodyti penkių minučių pristatymus.
Naujos LKL medžiagos nebuvo, o, tarkime, norėdavome anonsų su dėjimais. Iš kur paimsi dėjimus? Per rungtynes tų dėjimų buvo trys ar keturi, o iš jų geriausiu atveju nufilmuoji vieną.
Pamenu, kalbu į eterį, Vytaras sėdi kilnojamojoje televizijos stotyje ir man su džiaugsmu praneša: „O, turėsime dar vieną dėjimą.“
Dabar tai juokinga, bet tuo metu tokia buvo realybė. Tie interviu po rungtynių buvo naujovė.
Turėjome profesionalius, bet senesnio mąstymo operatorius. Todėl viena didžiausių užduočių buvo priversti juos paimti kamerą ant peties. Atrodo, smulkmena, bet filmuoti nuo stovo pripratusiam žmogui tai rimta užduotis.
– Sunku įsivaizduoti, kaip dirbdavote tų laikų salėse.
– Dabar visos Nacionalinės krepšinio lygos komandos žaidžia geresnėse arenose nei tuo metu LKL klubai. Tai buvo mokyklų ar cechų salės, skirtos darbuotojams.
Balkone pastatai kamerą ir nematai trečdalio aikštės. Būdavo aikštelių, kuriose krepšininkai bėgiodavo po balkonais, tad jeigu ataka vykdavo kairiuoju kraštu, matydavai kamuolį pradžioje, o paskui – tik prie kito krepšio.
Vėliau aikštelės matmenys padidėjo metru ir į ilgį, ir į plotį. Kai turi 40 centimetrų nuo linijos, operatoriaus po krepšiu nepasodinsi, o iš kitos vietos – kitoks vaizdas.
– Šiemet LKL pristatė teisėjams skirtą epizodų kartojimo įrangą. O kaip tuomet transliuodavote kartojimus?
– Labai ilgai neturėjome kartojimo mašinos. Tais laikais normali mašina kainavo 15–20 tūkstančių JAV dolerių (dabartiniu kursu – 25–33 tūkst. dolerių).
Tai buvo baisūs pinigai. Juk visa BTV sutartis su LKL kainavo apie 75 tūkstančius dolerių (dabar – 116 tūkst.). Mūsų televizijos rinkoje tai buvo nauja.
Tad mes su kartojimais vertėmės taip: pasiimi du magnetofonus, vieno jų juostoje turi surasti tam tikrą momentą, jį atsukti ir vėl paleisti.
Visa tai užtrukdavo, tad kartais kartojimą parodydavome po trijų minučių, kai jis buvo nebeaktualus.
Vėliau atsisakėme vieno magnetofono ir, jeigu turėdavome vaizdą, jį rodydavome, o jeigu ne – užmiršdavome.
O dabar galima kompiuteryje tiesiog vienu mygtuko spustelėjimu atsukti vaizdą.
– Ar tuometė krepšinio kultūra buvo pasirengusi naujovėms?
– LKL šurmulys atsispindėjo visur. Kai pažiūrėjome į dvejų metų finansus, pamatėme, kad tas beprotiškas mokestis atsipirko iš reklamos.
Lietuvoje socialinis gyvenimas dar buvo apimtas posovietinio sąstingio, tad kai atvykdavome su kilnojamąja transliacijų stotimi (KTS) į Šilutę ar Plungę, suprasdavome, kad tai siaubingai svarbus įvykis.
Vietiniai į KTS nešdavo ir dešros, ir savo gamybos alaus. Televizija atvažiavo – pasaulio stebuklas.
– Komentuodavote ir NBA kovas. Ar paruoštas produktas nebuvo mielesnis?
– Ne. Tuomet viskas vyko kitaip. Lietuvoje buvo palydovinės televizijos aušra, todėl tiesiogiai transliuodavome tik finalus, o jie kainavo labai daug.
Vis dėlto ketvirtą valandą nakties daugybė žmonių keldavosi ir žiūrėdavo „Chicago Bulls“ rungtynes. O kitus mačus rodydavome stipriai vėluodami.
Dabartinei kartai sunku įsivaizduoti, bet tuomet NBA ekipa rungtynes sužaisdavo pirmadienį ir greituoju paštu siųsdavo jų įrašą. Lietuvą jis pasiekdavo ketvirtadienį, tad vakare aš jas įgarsindavau. Rungtynes rodydavome savaitgalį. Tokie buvo pirmieji transliacijų sezonai.
– Ar šiuo metu labai skiriasi jūsų darbo stalas?
– Tik aparatų modeliai, ekranas ir garso dėžutė, prie kurios jungiamos ausinės. Be to, dirbu kompiuteriu, o ne su popieriais.
– Dabar greitai galima rasti visą informaciją apie bet kurį krepšininką. Kaip informaciją rinkdavote tada?
– 1994-aisiais informacijos tiek nebuvo, bet LKL statistika buvo gerai sutvarkyta nuo pirmo sezono. Rungtynės vykdavo penktadieniais ir šeštadieniais, tad sekmadienį jau turėdavau visus skaičius.
Per rungtynes buvo ekranas, kuriame irgi matydavau statistiką. Dabar statistika išsamesnė, bet tada irgi buvo svarbiausi skaičiai.
Jeigu atvykdavo legionierius, jis įprastai turėdavo savo gyvenimo aprašymą, o mes iš agentų gaudavome ir vaizdo įrašus. Kokybė buvo buitinė, vaizdas mirgėdavo, bet svarbu, kad ką nors galėdavai matyti.
– Turbūt buvo sunku nepasiduoti pavydui NBA. Ko labiausiai pavydėjote?
– Jeigu atmesime mikrofonus, vaizdus iš drabužinių ar skraidančias kameras, išskirčiau komentavimą.
Iki šiol negalime turėti komentatorių komandos ir reporterių aikštelėje.
NBA daugumą rungtynių jau komentuoja trys žmonės: buvęs žaidėjas, buvęs treneris ir standartinis komentatorius, stebintis rungtynių eigą. Dar yra 3–4 reporteriai, kalbantys per minutės pertraukėles.
– Trikdžių turbūt neišvengdavote?
– Salės būdavo mažos. Pasitaikydavo, kad bėgdamas teisėjas užkliūdavo už laido ir jį nutraukdavo, – vienos kameros jau nebeturime. V.Radzevičius iškart turėdavo persiorientuoti, kad dirbsime ne su penkiomis, o su keturiomis kameromis.
Techninių nesklandumų pasitaikydavo kas antroje transliacijoje.
– Bet parodydavote viską?
– Kartą Plungėje siautėjo audra, žaibo iškrova sudegino siųstuvą. Turėjome kasetes, bet negalėjome jų paleisti į eterį. Geriausiu atveju galėjome vežti į Klaipėdą, bet ten tuo metu buvo rengiamasi Vėlinėms.
Atrodo, tada atšaukėme transliaciją ir parodėme rungtynes sekmadienį. Viską įrašydavome, tad jeigu nepavykdavo parodyti planuotu laiku, rodydavome vėliau.
Dabar visas LKL rungtynes gali matyti tiesiogiai ir net nedrįsk įkišti sekmadienį penktadienio rungtynių. O tada tai buvo vienintelė galimybė pažiūrėti, kaip žaidžia Plungės „Olimpas“ su Klaipėdos „Neptūnu“.
