„Visas rajonas, ir vieta, kur stovi „Šarūnas“, bus užstatytas naujais namais. Dėl „Žalgirio“ stadiono, tai jis jau miręs yra daugelį metų. Per 25 metus šalis taip ir nesugebėjo pastatyti nacionalinio stadiono. Vieną kartą pinigus išvogė, kitą... Dabar lyg ir yra sprendimas jį statyti“, – apie būsimas statybas Žirmūnuose neskubėdamas pasakojo Š.Marčiulionis.
Kalbėjo garsus praeityje krepšininkas ir olimpinis čempionas Š.Marčiulionis ne tik apie niekaip nepastatomą stadioną, bet ir prisiminė tuos laikus, kai žaidė Vilniaus „Statyboje“ bei SSRS rinktinėje. Ir vieną iš situacijų, kai Maskvoje susimušė su kita legenda – Arvydu Saboniu.
- Esate pesimistas?
– Yra šiek tiek. Man atrodo, kad jau seniai reikėjo tai padaryti. Vis dėlto stadionas – valstybės vizitinė kortelė. Reikia galvoti, ką nori duoti, o ne imti. Bet jei mūsų šalyje gali prapulti politinė partija su visais jos turimais 160 mln. litų, tai mes ir už milijardą stadiono nepastatysime...
- Reikia visus pasodinti – visus kapitalistinio kapitalo grobstytojus...
– Variantas. Jei porą tokių veikėjų pasodintume, įsitikinęs, stadionas tuoj pat būtų pastatytas. Bet kai vienas kitą dengia, tai ir kaip nuo žąsies vanduo. Gerai, kad krepšinyje yra viskas kitaip. Dešimt metų vadovavau Lietuvos krepšinio lygai – stengėmės duoti klubams, o ne imti.
- Kitas klausimas: ar tarp jūsų, Lietuvos krepšininkų, kurie žaidė SSRS rinktinėje, buvo draugystė?
– Kai laimi, draugystė yra. O kai pralaimi... Mes 1988 metų Seulo olimpiadoje galėjome pralaimėti ir ketvirtfinalyje, ir pusfinalyje. Tuomet, jei taip įvyktų, greičiausiai niekas su niekuo nesikalbėtų – išsiskirstytų po kampus, ir viskas. O dabar mes reguliariai matomės. Su kažkuo dažniau, su kažkuo rečiau, bet nuo tų laikų liko tik geriausi prisiminimai.
- Ar tiesa, kad jūs dažnai rinktinėje mušėtės su Arvydu Saboniu?
– Tik kartą. Maskvos Šeremetjevo oro uoste, tualete. Ir tai – milicija neleido normaliai nei pradėti muštis, nei baigti.
- O kodėl čia taip atsitiko?
– Užkniso jis mane su savo „podj... kėmis“ (kvaili juokeliai – rusiškas keiksmažodinis slengas). Na, ir pasiūliau jam išsiaiškinti santykius.
- Puikus kolektyvas, nieko nepasakysi... Rinktinėje keturi lietuviai, du iš jų su malonumu vienas kitam norėjo padaužyti fizionomijas...
– Tai aš pasakysiu, kad geriau taip, nei šypsotis susitikus, o už akių daryti niekingus darbelius. Visada geriau vienas kitam padaužyti snukius, o po to žaisti komandoje ir siekti rezultato. Nes būtent jis viską lemia – ir niekam neįdomu, kas su kuo asmeniškai nesutaria. Tąkart kilęs konfliktas tarp manęs ir A.Sabonio išlindo į paviršių ir tai gerai. Dabar mes tik juokiamės abu iš šio konflikto. SSRS rinktinėje visi buvome asmenybės. Tas pats Rimas Kurtinaitis – mėgo pakalbėti ir galėjo bet kam įkrėsti kaip reikiant, tačiau per rungtynes jis reikalavo iš savęs, kaip ir iš kitų.
Tuomet tai lietė visus mus – rinktinės narius. Tu galėjau siūlyti kažką, reikšti savo nuomonę, tačiau komanda turėjo pamatyti, kad aikštėje tu atiduoti visą save, visas jėgas. Mes visi reikalavome iš kitų, tačiau ir galvojome, kad tą patį privalome padaryti ir patys asmeniškai.
- Bet jūs ne iš tų, ant kurio galima parėkti...
– Reikalui esant – galima. Aš už sveiką kritiką. Niekada savęs nelaikiau didžiu ar nemirtingu. Ir dabar mokausi krepšinio ir prisipažįstu, kad jį suprantu kur kas geriau, nei anksčiau. Kažkodėl taip yra... Pradedi jausti geriau krepšinį tuomet, kai baigi karjerą.
- Ar dabar dažnai susitinkate su A.Saboniu?
– Ne. O kam?
- Na, gyvenate netoliese. Gal ir pakalbėti apie savo įkurtas krepšinio mokyklas, varžybas tarp jų?
– Konkurencijos tarp mūsų mokyklų nėra. Aš jau ketverius metus viską prieš jį laimiu.
- Kas buvo 1988 metų SSRS rinktinės autoritetas? Tos, kurios per paskutinį susirinkimą buvo „atkabintas“ puikus Latvijos įžaidėjas Valdis Valteris?
– Jis Seulo olimpiadoje būtų tik panikavęs. Mes tuomet taip blogai pradėjome, kad aikštėje reikėjo ne pirštus įžaidėjui rodyti, o būti itin ramiam. O Valdis – gaila, bet ne klijai... Jam visada buvo geriau, kai rinktinėje yra dešimt žaidėjų iš dešimties komandų, visi skirtingi... Na, dėl autoritetų – nebuvo situacijų, kuriose mums reikėtų trūks plyš lyderio. Kiekvienas rodė tai, ką sugeba.
