Nuo 2014 metų pavasario ten šeimininkauja Kremliaus remiami separatistai, sukėlę karą Donbase – Rytų Ukrainos regione, kur yra Doneckas ir Luhanskas.
„Ten gyvena daug mano artimųjų ir draugų, dėl kurių labai išgyvenu,“ – sakė D.Lukašovas, gimęs Donecke ir prieš kelerius metus žaidęs šio miesto komandoje kartu su Dariumi Songaila.
Dėl karinio konflikto Ukrainos krepšinio lyga nusilpo ir 26 metų 188 cm ūgio D.Lukašovas praėjusią vasarą pirmą kartą nusprendė išbandyti legionieriaus duonos.
Jis pusę sezono atstovavo Saratovo „Avtodor“, bet nusprendė palikti Rusijos klubą ir skandalingąjį jo savininką Vladimirą Radionovą, kad tęstų karjerą Lietuvoje.
„Avtodor“ trečiadienį žais paskutines, komandai jau nieko nebelemiančias Europos taurės turnyro rungtynes su Strasbūro SIG, o D.Lukašovas tuo metu jau dalyvaus „Lietuvos ryto“ treniruotėje.
Ukrainos rinktinės gynėjas sudarė sutartį su Vilniaus klubu iki šio sezono pabaigos.
Prieš iškeliaudamas į Lietuvą antradienį D.Lukašovas atsakė į kelis lrytas.lt klausimus.
– Denisai, jums neblogai sekėsi Saratovo klube. Kodėl nusprendėte jį palikti ir priimti „Lietuvos ryto“ pasiūlymą?
– Iš tiesų pirmoji sezono dalis buvo gera – Europos taurės turnyre iškopėme į antrąjį etapą, o Jungtinėje lygoje buvome penkti.
Tačiau man sunku paaiškinti, kas atsitiko paskui – „Avtodor“ komandoje atsirado vidaus problemų, apie kurias nenorėčiau kalbėti. Tos bėdos persikėlė į aikštę ir neigiamai atsiliepė rezultatams.
Todėl, kai paskambino agentas ir pranešė, kad manimi domisi „Lietuvos rytas“, tai buvo maloni staigmena. Vadinasi, šį sezoną kai ką jau nuveikiau, jei manimi domisi toks klubas kaip „Lietuvos rytas“, turintis gerą vardą Europoje.
Nusprendėme, kad bandysiu maksimaliai padėti „Lietuvos rytui“ šį sezoną.
– Jau žaidėte Lietuvoje per 2011 metų Europos pirmenybes, pernai žaidėte prieš Lietuvos rinktinę Rygoje, o šį sezoną dusyk rungtyniavote prieš „Lietuvos rytą“. Kokius įspūdžius susidarėte apie mūsų šalį?
– Niekam nėra paslaptis, kad Lietuva – viena stipriausių Europos krepšinio šalių. Skirtingai nei kitur, Lietuvoje krepšinis yra sportas Nr.1, vadinasi, žmonės myli ir supranta šią sporto šaką.
Vilniuje esu buvęs daug kartų – man labai patiko senamiestis.
Esu žaidęs sezoną „Doneck“ klube su Dariumi Songaila. Su kai kuriais bendraamžiais „Lietuvos ryto“ žaidėjais – Žygimantu Janavičiumi, Adu Juškevičiumi mūsų keliai ne kartą yra susikirtę. Atpažįstame vienas kitą susitikę.
Kijevo „Budivelnyk“ esu žaidęs su Rolandu Alijevu, tame klube vadybininku dirbo Gediminas Navikauskas, fizinio rengimo treneriu – Tomas Munius.
Pažįstu kelis lietuvius – visi jie šaunūs žmonės, savo srities profesionalai.
– Kaip įsivaizduojate – kuriame karjeros taške dabar esate?
– Tikiuosi, kad mano karjera vis dar plėtojai, nepaisant sunkumų, kuriuos teko peržengti – buvo traumų žaidžiant Ukrainoje, paskui prasidėjo kariniai veiksmai, Ukrainos čempionato lygis nukrito.
Tačiau manau, kad per pastaruosius dvejus metus tobulėjau. Tikiuosi, kad ir toliau tobulėsiu Lietuvoje.
– Ką labiausiai mėgstate krepšinio aikštėje ir už jos ribų?
– Laimėti. Galiu daryti viską, kad nugalėtume. Neišskiriu aspektų – pelnyti taškus, dalyti perdavimus, mesti tritaškius, nes svarbiausia man yra laimėti.
Negaliu aikštėje atlikti visko, ką noriu – į krepšį dėl žemo ūgio įdedu nedažnai, bet esu komandinis žaidėjas. Jei pelnysiu taškus ir mano komanda laimės, būsiu laimingas. Bet jei reikės daugiau gintis ar perduoti kamuolį, irgi būsiu patenkintas.
Už aikštės ribų daug laisvo laiko neturiu, juo labiau Saratove, kur teko patirti ilgų kelionių. Dėl jų dažnai neturėdavome laisvadienių.
Todėl visas mano laisvas laikas prabėgdavo namie su mergina ir žiūrint sporto varžybas – krepšinio Eurolygos ir Europos taurės bei futbolo Čempionų lygos, kurioje ypač seku Ukrainos klubus.
– Visą karjerą žaidėte Ukrainoje iki šio sezono, kai, nepaisydamas rusų agresijos jūsų tėvynėje, persikėlėte žaisti į Saratovą. Ką manote apie padėtį Ukrainoje?
– Aš negaliu to pakeisti. Žinau, kad visa tai yra blogai. Pats esu kilęs iš Donecko, kur šiuo metu vyksta aktyvūs kariniai veiksmai.
Ten gyvena daug mano artimųjų ir draugų, dėl kurių labai išgyvenu. Kasdien rytą pradedu nuo naujienų bandydamas sužinoti, kas įvyko Donecke per naktį.
Kita vertus, negaliu nieko pakeisti, todėl bandau susitelkti į krepšinį.
Nors tai nėra paprasta, Rusijoje nė karto nesusidūriau su agresyviomis nuomonėmis. Saratovo komanda mane sutiko šiltai, to net nesitikėjau.
Karinių klausimų neaptarinėjome, nes nežinant visos situacijos diskutuoti būtų kvaila. Suprantame, kad kariauja politikai, o žūva taikūs gyventojai.
