G.Vainauskas ne tik papasakos, kad gimė Utenoje, augo Kaune, studijavo Vilniuje ir liko gyventi sostinėje, bet ir atskleis, kaip kaunietis treneris Vladas Janiūnas jį atleido iš vaikų komandos, o į Vilniaus universitetą studijuoti žurnalistikos nepriėmė, nes laikraščiui nebuvo parašęs trijų žinučių. G.Vainauskas tapo puikiu dviratininku, Sovietų sąjungos ir Lietuvos jaunimo čempionu.
Septyneri sunkūs sportinio gyvenimo metai daug ko išmokė ir užgrūdino, nors galėjo ir žūti, nes ir žiemą jis su dviračiu kiekvieną savaitę iš Vilniaus važiuodavo pas tėvus į buvusią laikinąją sostinę. Nors kauniečiai fanai nekenčia sostinės krepšinio komandos, tačiau mieste prie Nemuno ir Neries daug žmonių skaito „Lietuvos rytą“ ir jo priedus.
Meilė krepšiniui, kaip ir visos Lietuvos „Žalgiriui“, neblėso ir kasmet vis didėjo, todėl G.Vainauskas 1997 metais įkūrė krepšinio klubą „Lietuvos rytas“. Prezidentas ne tik rūpinosi meistrų komanda, bet ir pats įbėgdavo į aikštę. Su „Žalgirio“ rėmėjų bendrovės SBA komanda Kaune susitiko „Lietuvos ryto“ žurnalistai krepšininkai. 1998 metų archyviniai laidos vaizdai primins, kaip aikštėje su varžovais kovojo ir G.Vainauskas. 2005 metais, kai Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete klubo prezidentas priėmė sveikinimus auksinio jubiliejaus proga, jis užtikrino: „Lietuvos rytas“ į krepšinį atėjo ilgam!“ Taip ir yra.
„Lietuvos ryto“ klubo prezidentas G.Vainauskas, parašęs dvi knygas apie dviračių sportą, bet krepšiniui neskyręs nė eilutės, paaiškins, kodėl nespausdinamas buvęs populiarus žurnalas „Krepšinis“, neklausiamas pasakys, kodėl nėra šalia sūnaus Jono, sumaniai vadovavusio klubui.
