„Būdamas vos penkerių metų aš pradėjau plaukimo treniruotes, tačiau po trijų metų stipriai susirgau ir treniruotis man buvo uždrausta. Tada pasukau į krepšini, taip viskas ir prasidėjo“, – netikėtu posūkiu pasidalino pokalbį pradėjęs žalgirietis.
Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) kaip krepšininkas bei asmenybė subrendęs lietuvis puikiai pamena vieną emocingiausių įvykių savo gyvenime, kuomet seniai nematytą mamą į rungtynes atskraidino pinigus savanoriškai surinkusi Teksaso bendruomenė.
„Buvo paskutinės rungtynės mūsų namų arenoje. Šiaip NCAA turi griežtas taisykles atletams, kaip studentas pats neturėjau pinigų, tad jie padarė kažkokią akciją, surinko pinigus, nupirko mamai bilietą ir pakvietė ją į tas rungtynes. Pamenu, žaidėme prieš Misūrio universitetą, visos rungtynės buvo gana emocingos, o po jų dar ir teko rėžti kalbą prieš 12 tūkstančių žiūrovų. Žinodamas, kad tai paskutinės rungtynės bei viską stebi mama, nesulaikiau ašarų“, – emocingą įvykį prisiminė aukštaūgis.
Po studijų JAV Antanui teko priimti nemažai svarbių sprendimų savo karjeroje bei iš naujo atsistoti ant kojų po viską sustabdžiusios traumos.
„Žaidžiant NCAA automatiškai patenki į NBA naujokų biržą, tu to nori ar nenori, tokia sistema. Gavau pakvietimą į keletą stovyklų, pati birža nesusiklostė, bet į „Vasaros lygą“ pasikvietė Hiustono „Rockets“. Tai buvo puiki patirtis, metai iš metų viskas tik gerėjo. Tuomet išvykau į Italiją, su komanda turėjome gerą sezoną, bet viską apsunkino trauma. Po treniruočių ar rungtynių, mano kelias tiesiog išsipūsdavo, ieškojome priežasties, darėme nemažai tyrimų, nieko neradome. Galų gale nuvykome pas vieną specialistą Bolonijoje ir iškart atlikome operaciją. Taip, vietoj žengimo pirmyn, teko nusileisti keletą laiptelių žemyn ir viską pradėti iš naujo. Buvo daug nusivylimo, tačiau sulaukiau palaikymo iš artimųjų ir vedamas visų gerų norų dirbau tam, kad atsigaučiau“.
Atsigavęs po sunkios traumos pašnekovas palengva kilo karjeros laipteliais – rungtyniavo Latvijoje, Ispanijoje ir pirmą kartą užsivilko Lietuvos rinktinės marškinėlius.
„Žaidžiau Rygoje, kur tikrai buvo gana aukšto lygio komanda, nuvykus į Ispaniją viskas taip pat buvo idealu, tačiau iškilo finansiniai sunkumai. Taip sugrįžau į Lietuvą. Buvau paskutinis atkabintas nuo Lietuvos rinktinės dvyliktuko, bet dėl Roberto Javtoko stresinio pėdos lūžio sulaukiau pakvietimo atgal. Tai buvo tikrai įspūdinga, ypač kai išbėgi į aikštelę, kai supranti, jog esi olimpinėse žaidynėse“.
