Šarūnas Jasikevičius, kurį „Olympiakos“ irgi aktyviai viliojo, matydamas nemalonią tautiečių patirtį, ko gero, džiaugiasi pasirinkęs kitą Graikijos krepšinio milžiną Atėnų „Panathinaikos“.
Netikėtas A.Karnišovo posūkis
XX amžiaus pabaigoje Artūras Karnišovas buvo ne tik pirmasis su „Olympiakos“ sutartį sudaręs, bet ir apskritai pirmasis į Graikijos lygą patekęs Lietuvos krepšininkas.
Prieš pereidamas į „Olympiakos“, A.Karnišovas du sezonus (1995-1997 m.) žaidė „Barcelona“ ekipoje. Jis dukart tapo Ispanijos čempionu, buvo išrinktas geriausiu 1996 metų Europos krepšininku, tačiau Katalonijos sostinėje nesijautė gerai dėl šaltų santykių komandoje ir nesutarimų su treneriu Aito Garcia Renesesu.
Nors A.Karnišovo sutartis turėjo galioti dar vieną sezoną, įtampai augant vis stiprėjo gandai, kad krepšininkui bus leista išvykti į kitą komandą. Kaip labiausiai tikėtinos jo karjeros kryptys, buvo minimi Bolonijos „Kinder“ („Virtus“) ir Trevizo „Benetton“ klubai.
„Olympiakos“ pavadinimas iš pradžių net nešmėžavo, o ir pats A.Karnišovas labai skeptiškai vertino galimybę žaisti Graikijoje. „Graikai gali mokėti daugiau pinigų, bet nesu išprotėjęs, kad ten važiuočiau“, - buvo sakęs A.Karnišovas. Vis dėlto pamatęs konkretų „Olympiakos“ pasiūlymą puolėjas pradėjo galvoti kitaip ir jau 1997 metų birželio pradžioje buvo paskelbta apie jo perėjimą į Pirėją.
Graikijos krepšinio žurnalo „Triponto“ duomenimis, A.Karnišovas per metus turėjo uždirbti 1,7 mln. dolerių. Tą sezoną didesnį atlyginimą Europoje gavo tik Atėnų „Panathinaikos“ puolėjas Dino Radža (2,3 mln.), „Kinder“ puolėjas Predragas Danilovičius (2 mln.) ir Bolonijos „Teamsystem“ („Fortitudo“) puolėjas Dominique‘as Wilkinsas (1,8 mln.). Beje, visi trys daugiausiai uždirbę krepšininkai 1997 metais į Europą persikėlė iš NBA.
„Pasirinkimą lėmė ne tik finansinės sąlygos, bet ir kitos aplinkybės, - sakė A.Karnišovas. – „Olympiakos“ bet ko neima, stengsiuos įrodyti, kad esu vertas kovoti dėl Eurolygos laurų. Tuo labiau kad man patinka Jugoslavijos treneriai. Manau, jog mudviejų su Dušanu Ivkovičiumi vienas kitam jaučiama pagarba neišblės“.
Beje, A.Karnišovui žaidžiant Barselonos komandoje, ji abu sezonus pateko į Eurolygos finalą. Ir abu kartus pralaimėjo lemiamas rungtynes Graikijos klubams. 1996 metais „mėlynus-granatinius“ įveikė Atėnų „Panathinaikos“, o 1997 metais ne kas kitas, bet „Olympiakos“.
Komandą smaugė traumos
Deja, A.Karnišovo karjera „raudonųjų“ gretose buvo dar trumpesnė nei Barselonoje.
Nelaimės lietuvį pradėjo persekioti vos prisidėjus prie naujos komandos. Ikisezoninėje stovykloje A.Karnišovas per treniruotę alkūne netyčia smarkiai trinktelėjo į kaklą kitam „Olympiakos“ naujokui Elmeriui Bennettui. Amerikietis keliems mėnesiams iškrito iš rikiuotės, todėl treneriui D.Ivkovičiui ir klubo vadovybei teko skubiai ieškoti kito įžaidėjo.
Tiesa, oficialų sezoną „Olympiakos“ pradėjo kaip iš natų ir laimėjo 16 rungtynių iš eilės (Graikijos lygoje ir Eurolygoje). Tačiau rudens pabaigoje komandą praretino traumos. Susižeidė Dimitris Papanikolaou, paskui Panagiotis Fasoulas ir Draganas Tarlačas, o sausio mėnesį kelio traumą patyrė ir A.Karnišovas.
Apkarpytos sudėties „Olympiakos“ sugebėjo užimti pirmąją vietą Eurolygos grupėje, bet jau aštuntfinalio serijoje pralaimėjo abejas rungtynes Belgrado „Partizan“ komandai. Po kelių savaičių „raudonieji“ patyrė dar vieną triuškinamą smūgį – Graikijos lygos pusfinalyje nusileido Salonikų PAOK komandai.
„Olympiakos“ praradus visus titulus, ant plauko pakibo daugelio krepšininkų ateitis. Tarp jų – ir rezultatyviausio komandos žaidėjo A.Karnišovo (jis įmesdavo 17,1 tšk. Eurolygoje ir 16,6 tšk. Graikijos lygoje). Nors treneris D.Ivkovičius norėjo, kad lietuvis liktų, klubo prezidentas Sokratis Kokkalis griežtai pareiškė, jog nemokės jam tokio pat atlyginimo, kaip praėjusį sezoną. A.Karnišovui buvo siūloma trečdaliu mažesnė suma (apie 1,1 mln. dolerių), bet krepšininkas taip pat griežtai atsakė, kad sumažinta alga jo netenkins.
Pusantro mėnesio narpliotas galvosūkis buvo išspręstas tik liepos viduryje, kai A.Karnišovas sudėjo parašą ant sutarties su „Teamsystem“ klubu.
J.Kazlauskui – gelbėtojo vaidmuo
XXI amžiaus pirmajame dešimtmetyje „Olympiakos“ finansinė padėtis pablogėjo. Klubo savininko S.Kokkalio aistra krepšiniui šiek tiek atvėso (tuo metu daugiau dėmesio ir pinigų buvo skiriama futbolo klubui), sudėtis ženkliai susilpnėjo, o krepšinio viršūnėse jau buvo prasidėjęs „šliaužiantis perversmas“ – S.Kokkalį į šalį stumė įtaką stiprinę jaunieji broliai Panagiotis ir Giorgos Aggelopoulai.
Bevaldystės laikotarpiu „Olympiakos“ smuko žemyn ir 2004 metais Graikijos lygoje užėmė vos aštuntąją vietą (žemiausią nuo 1991 m.), o 2004 metų rudenį sezonui rengėsi be vyriausiojo trenerio. Tik spalio viduryje, jau prasidėjus Graikijos čempionatui, taisyti padėtį buvo pakviestas Jonas Kazlauskas.
Buvusio Kauno „Žalgirio“ ir Lietuvos rinktinės trenerio neišgąsdino nei tai, kad jis neturėjo galimybės komplektuoti komandą, nei tai, kad ji buvo sukomplektuota prastai. „Mane įspėjo, kad padėtis visoje Graikijoje ir „Olympiakos“ klube yra prasta. Tačiau žinau, kad nevalia nuleisti rankų, o už pastangas visuomet būna atlyginama. Atvykau padėti komandai“, - sakė J.Kazlauskas.
„Raudonųjų“ rezultatai pirmąjį sezoną vadovaujant J.Kazlauskui nepagerėjo. „Olympiakos“ vėl užėmė tik aštuntąją vietą Graikijos lygoje ir vienintelį kartą šiuolaikinės Eurolygos istorijoje nepateko į „Top 16“ etapą. Eurolygos pirmajame etape Pirėjo komanda laimėjo vos 4 iš 14 rungtynių.
Nepaisant kuklių rezultatų, 2005 metų pavasarį „Olympiakos“ vadovai pasiūlė J.Kazlauskui likti dar vieną sezoną, o Lietuvos krepšinio specialistui buvo įdomu tęsti pradėtą darbą.
Pirėją iškeitė į Kiniją
Nors 2005-2006 metų „Olympiakos“ ižde, kaip manoma, buvo vos apie 4 mln. eurų, J.Kazlauskui pavyko pastatyti komandą ant kojų. 2005-ųjų vasarą „raudonuosius“ sustiprino buvęs žalgirietis Tyusas Edney, dar vienas amerikietis Quincy Lewisas, graikų milžinas Sofoklis Schortsanitis, labai pravertė veteranai Panagiotis Vasilopoulos ir ypač Andrija Žižičius, neblogai pritapo J.Kazlausko pakviestas Renaldas Seibutis, ir „Olympiakos“ vėl tapo konkurencingu klubu.
Pirėjo komanda po keturių sezonų pertraukos pateko į Eurolygos ketvirtfinalį ir po trijų sezonų pertraukos – į Graikijos lygos finalą. Nors „Olympiakos“ neiškovojo nė vieno titulo, klubo vadovai buvo patenkinti J.Kazlausko darbo vaisiais bei komandos padaryta pažanga, todėl dar kartą pasiūlė pratęsti sutartį.
Tačiau treneris turėjo spręsti sunkią dilemą. J.Kazlauskas nuo 2004 metų treniravo ir Kinijos rinktinę, o Kinijos krepšinio vadovai iškėlė ultimatumą, kad lietuvis artėjant 2008 metų Pekino olimpinėms žaidynėms visas jėgas skirtų jų šalies nacionalinei komandai. Juo labiau kad Kinijos rinktinė treniruočių stovyklas pradėdavo ir draugiškas rungtynes žaisdavo dar nepasibaigus Europos klubų sezonui.
J.Kazlauskui neliko nieko kito, kaip padėkoti „Olympiakos“ vadovybei už pasitikėjimą, bet sutikti su kinų reikalavimu.
Vieną stabdė petys, kitą – nugara
2005 metų vasarą J.Kazlauskas į Pirėjo komandą pakvietė du lietuvius: ne tik 20-metį R.Seibutį, kuris į Graikiją išvyko iš Vilniaus „Sakalų“, bet ir buvusį Eurolygos čempioną 32 metų Eurelijų Žukauską.
Deja, veteranas raudonus marškinėlius vilkėjo labai trumpai. Jis jau per antrąsias Graikijos lygos rungtynes patyrė sunkią peties traumą. „Olympiakos“ kelis mėnesius laukė vidurio puolėjo sugrįžimo, bet paaiškėjus, kad jis negalės žaisti iki sezono pabaigos, sutartį nutraukė.
Tuo tarpu 2005 metų pasaulio jaunimo čempionas R.Seibutis neturėjo dėl ko skųstis. Treneris pasitikėjo jaunu gynėju ir leido jam nemažai žaisti tiek Eurolygoje (aikštėje praleisdavo 17,8 min. ir pelnydavo 6,3 taško), tiek Graikijos lygoje.
Vis dėlto J.Kazlauskui išvykus iš Pirėjo klubo, padėtis pasikeitė. 2006 metais „Olympiakos“ ženkliai padidino biudžetą, išleido nemažai pinigų ryškioms žvaigždėms, o R.Seibutį paskolino Atėnų „Marousi“ komandai. Po metų krepšininkas grįžo į Pirėjo ekipą, bet tikro šanso nebegavo. Kelis mėnesius R.Seibutį kankino nugaros skausmai, dėl kurių jis nežaidė iki 2008-ųjų vasario mėnesio. O per likusią sezono dalį lietuvis žaidė tik 8 rungtynes, per kurias pelnė 9 taškus.
R.Seibučio ir „Olympiakos“ sutartis turėjo galioti dar sezoną, tačiau krepšininkas nedegė noru likti Pirėjuje, o klubui jo nereikėjo. Todėl „raudonieji“ netrukdė gynėjui išvykti ir jis atsidūrė „Bilbao“ klube.
Pinigai į balą
2006 metų vasarą broliai Aggelopoulai ėmėsi ryžtingų veiksmų, kad sugrąžintų „Olympiakos“ išblėsusią šlovę. Didelę finansinę injekciją atlikę Pirėjo klubo savininkai didžiausią krepšinio rinkos bombą numetė liepos 20 dieną, kai pristatė brangiausią naujoką – Arvydą Macijauską.
Klaipėdietis prieš tai jau griaudėjo Eurolygos arenose vilkėdamas Vitorijos „Baskonia“ aprangą, bet 2005-2006 metų sezoną praleido trindamas „Charlotte Hornets“ suolą. Vis dėlto brolių Aggelopoulų neišgąsdino 26 metų snaiperio prastova NBA lygoje ir jie sudarė su A.Macijausku keturių sezonų sutartį, pagal kurią lietuvis turėjo uždirbti pasakiškus pinigus – 9 mln. eurų.
„Pasirašėme sutartį su geriausiu Europos snaiperiu, - per naujoko pristatymą neabejojo P.Aggelopoulos. – Būtent tokio žaidėjo „Olympiakos“ labai trūko. Neįsivaizduoju, kaip varžovai uždengs A.Macijauską, bet tai – jų problemos. Kartu su broliu padarėme viską, kad pakviestume A.Macijauską į mūsų komandą, ir tikimės, kad kitus keturis sezonus švęsime daug pergalių“.
Tą dieną P.Aggelopoulos dar negalėjo nutuokti, kaip skaudžiai suklydo. Laikas parodė, jog pasikvietęs A.Macijauską, „Olympiakos“ išmetė pinigus į balą...
Ilga priverstinė pertrauka
Pirmoji bėda A.Macijauską ištiko dar 2006 metų rugsėjo 16 d., kai per pirmąsias ikisezonines rungtynes jam trūko kairės kojos Achilo sausgyslė.
„Iš pradžių bijojau, kad sezonas jau baigtas, bet medicina pažengė į priekį, gydytojai sako, kad galėsiu žaisti po keturių mėnesių“, - guodėsi nuo operacinės stalo pakilęs „raudonųjų“ naujokas.
Tačiau pirmoji medikų prognozė buvo pernelyg optimistinė. Sirgaliai A.Macijauską aikštėje pirmą kartą pamatė tik 2007 metų balandžio pradžioje per Eurolygos ketvirtfinalio seriją su „Baskonia“. Suprantama, kovodamas prieš savo buvusią komandą A.Macijauskas degė ypatingu noru, bet labiau pakenkė Pirėjo ekipai, negu padėjo, ir „raudonieji“ pralaimėjo abejas rungtynes.
Iki Graikijos lygos finalo A.Macijausko sportinė forma pagerėjo, tačiau „Olympiakos“ nesugebėjo įveikti amžino varžovo „Panathinaikos“ klubo. A.Macijauskas per finalo seriją, kurią Pirėjo krepšininkai pralaimėjo 2:3, pelnydavo 10,6 taško.
Trauma vijo traumą
Pirmąjį Maco sezoną Pirėjo ekipoje sugadino objektyvios aplinkybės. Bet po vasaros atostogų negandos pasimiršo. Prieš antrąjį sezoną lietuvis jautėsi visiškai sveikas ir puikiai pasiruošęs. Tą buvo galima matyti aikštėje – A.Macijauskas per pirmąsias penkerias Eurolygos rungtynes pelnydavo 23,8 taško ir buvo išrinktas geriausiu 2007 metų lapkričio mėnesio krepšininku.
Geras ruožas nutrūko sausio pradžioje. A.Macijauskas patyrė nugaros traumą ir į aikštę grįžo tik kovo pabaigoje per paskutiniąsias „Top 16“ etapo rungtynes. Per ketvirtfinalio seriją, kurioje „Olympiakos“ pralaimėjo Maskvos CSKA klubui, neatsigavęs snaiperis nepelnė nė vieno taško, o Graikijos lygos atkrintamąsias varžybas stebėjo nevilkėdamas sportinės aprangos.
Tada tikriausiai niekas negalėjo net pagalvoti, kad 2008 metų balandžio 3 dieną A.Macijauskas, būdamas vos 28 metų, žaidė paskutines rungtynes profesionalo karjeroje.
Dar vieną traumą, padėjusią tašką jo karjeroje, A.Macijauskas patyrė 2008 metų vasaros pabaigoje individualiai ruošdamasis sezonui Lietuvoje. Krepšininkui plyšo dešinės kojos raiščiai.
„Olympiakos“ apkaltino A.Macijauską, kad jis sportuodamas pagal klubo nepatvirtintą programą pažeidė sutaries sąlygas, ir paskelbė, jog sutartį nutraukia. Krepšininkas padavė klubą į teismą ir laimėjo pirmąją bylą, tačiau 2009 metų lapkritį arbitražo teismas patenkino „Olympiakos“ skundą ir leido nemokėti 4,4 mln. eurų, kuriuos A.Macijauskas per du likusius sezonus būtų uždirbęs pagal 2006 metais pasirašytą sutartį.
Kaip „raudonieji“ Šaro nepakvietė
2007 metų vasarą „Olympiakos“ klube greta A.Macijausko galėjo atsidurti dar viena Lietuvos krepšinio superžvaigždė Šarūnas Jasikevičius.
Kai Šaras nusprendė grįžti iš NBA į Europą, užmesti ant jo tinklą bandė nemažai turtingiausių Senojo žemyno klubų, tarp jų – abu Graikijos milžinai „Olympiakos“ ir „Panathinaikos“.
Pirėjo ir Atėnų klubai siūlė panašaus dydžio atlyginimą, bet jų taktika buvo skirtinga. „Olympiakos“ daug bendravo su krepšininko agentu, tuo tarpu „Panathinaikos“ siekė užmegzti asmeninius ryšius. Per Europos čempionatą su Š.Jasikevičiumi susitiko „žaliųjų“ direktorius Manos Papadopoulos, paskui su juo pasimatė ir Atėnų komandos treneris Željko Obradovičius.
Parodytas dėmesys gal ir nebuvo lemiamas veiksnys, bet neabejotinai turėjo įtakos palenkiant Šarą į „Panathinaikos“ pusę.
Be to, Graikijos žiniasklaidoje sklandė gandai, kad Š.Jasikevičius nenorėjo būti vienoje komandoje su A.Macijausku ir treneriu Pini Geršonu, kuris tuo metu vadovavo „Olympiakos“.
Iškovojo „mažiausią“ titulą
Per keturis sezonus, apie kuriuos P.Aggelopoulos kalbėjo 2006-ųjų vasarą, „Olympiakos“ laimėjo tik vieną prizą. 2010 metais Pirėjo komanda ilgą titulų badą nutraukė iškovojusi Graikijos taurę.
Vienas lietuvis prisidėjo prie šios pergalės, bet tas lietuvis buvo jau ne A.Macijauskas, o 2009 metais „Olympiakos“ kvietimą priėmęs Linas Kleiza.
Jis į Graikiją irgi atvyko iš NBA lygos, tačiau po gero sezono, per kurį „Denver Nuggets“ klube pelnydavo 9,9 taško. Vis dėlto L.Kleiza ne visai buvo patenkintas savo vaidmeniu užjūryje ir dar labiau nepatenkintas „Nuggets“ siūlytos naujos sutarties sąlygomis. O derėtis su kitais NBA klubais puolėjas neturėjo teisės.
Tuo tarpu atsispirti „Olympiakos“ pasiūlytai dviejų sezonų 8,6 mln. eurų sutarčiai buvo nelengva.
L.Kleiza nenuvylė Pirėjo klubo sirgalių. Lietuvis įmesdavo 17,1 taško ir tapo rezultatyviausiu Eurolygos krepšininku, o „Olympiakos“ nužygiavo iki pat finalo. Vis dėlto svarbiausios rungtynės buvo pralaimėtos. Eurolygos finale „raudonieji“ nusilenkė „Barcelona“ komandai, Graikijos lygos finale vėl nesugebėjo įveikti „Panathinaikos“ klubo. „Buvo sudėtinga ką nors laimėti. Visi buvo dideli savanaudžiai“, - „Olympiakos“ praleistą sezoną įvertino L.Kleiza.
Kita vertus, netrūko ir smagių prisiminimų. „Tai buvo nuostabi patirtis. To tikrai nepamiršiu. Visa širdimi mėgavausi tuo sezonu. Pasiilgau Graikijos, pasiilgau „Olympiakos“ sirgalių ir visos krepšinį supusios beprotybės, kuri man labai patiko, - po kelerių metų trumpą graikiškąjį karjeros etapą prisiminė L.Kleiza. – Lietuvoje žmonės taip pat labai myli krepšinį, bet graikiška aistra man labiau priimtina. Net jei kartais perlenkiama lazda.
Vienintelis dalykas, kurį pakeisčiau iš sezono Pirėjuje – rezultatai. Buvome prie pat tikslo, bet svarbiausių titulų nelaimėjome“.
Nors L.Kleiza buvo sudaręs dviejų sezonų sutartį, jis neslėpė, jog sulaukęs gero pasiūlymo, grįš į NBA. Tai atsitiko jau 2010 metų vasarą, kai puolėjo pageidavimus įgyvendino „Toronto Raptors“ klubas.
Dukart Eurolygos čempionas
2011 metais „Olympiakos“ savininkai pakeitė strategiją. Klubas vėl sumažino biudžetą ir nusprendė remtis pigesniais krepšininkais, pirmiausiai – jaunais Graikijos krepšinio auklėtiniais.
Žinoma, „Olympiakos“ nesiliovė domėtis ir kitų šalių rinka, o vienas iš Pirėjo klubo dėmesio sulaukusių žaidėjų buvo 23 metų Martynas Gecevičius. 2011 metų liepą „raudonieji“ sumokėjo 250 tūkst. eurų išpirką Vilniaus „Lietuvos rytui“ ir vilnietis pakėlė sparnus į Graikiją.
„Olympiakos“ treneris D.Ivkovičius sezono pradžioje M.Gecevičiui skyrė ne svarbiausią, bet svarbų vaidmenį. Vis dėlto bėgant savaitėms lietuvio aikštėje praleidžiamos minutės trumpėjo, o per Eurolygos finalo ketvertą M.Gecevičiui buvo rezervuota vieta tik ant komandos atsarginių suolo.
Tuo tarpu žaidėjai, kuriais treneris pasitikėjo labiau, savo darbą atliko nepriekaištingai. Susilpnėjusi ir prieš sezoną kone visų nurašyta Pirėjo komanda pergalingai nuėjo visą kelią ir po 15 metų pertraukos tapo Eurolygos čempione. Maža to, įsibėgėjęs „Olympiakos“ taip pat po 15 metų pertraukos susigrąžino Graikijos čempiono vardą.
Nors per lemiamas rungtynes žaidė labai nedaug, M.Gecevičius karjeros aprašymą papildė dviem svarbiais titulais.
Prieš antrąjį sezoną legionierius iš Lietuvos tryško optimizmu: „Antrasis sezonas visada būna geresnis negu pirmasis. Labiau pasitikiu savimi, patobulinau įgūdžius ir darysiu viską, kad padėčiau komandai“.
Tačiau pasitikėjimo savimi neužteko. Naujasis treneris Giorgos Bartzokas lietuviu pasitikėjo dar mažiau negu jį į Graikiją pakvietęs D.Ivkovičius. Jei pasirengimo laikotarpiu M.Gecevičius žaidė nemažai, tai prasidėjus oficialioms varžyboms buvo stumiamas vis toliau į atsarginių suolo galą.
Gynėjas per visą 2012-2013 metų Eurolygos sezoną žaidė 15 rungtynių ir per jas pelnė vos 15 taškų. Paguoda tapo tik antrasis Eurolygos čempiono titulas.
2013 metų vasarą nei „Olympiakos“, nei M.Gecevičius nepasinaudojo sutartyje numatyta galimybe ją pratęsti. Dukart Eurolygos čempionas grįžo į „Lietuvos rytą“.
Nuo tada „Olympiakos“ į Lietuvos krepšininkus nebesidairė.
