Tiesa, kol Madridas šventė „Real“ pergalę, kitos Ispanijos dalys buvo užsiėmusios savo reikalais. Katalonijoje svarbiausias savaitgalio sporto įvykis buvo paskutinės Andreso Iniestos rungtynės „Barcelona“ futbolo komandoje. O pirmadienį nuo visų Katalonijos dienraščių (ne vien sporto) viršelių į skaitytojus žvelgė atsisveikinanti „mėlynų-granatinių“ žvaigždė.
Kadangi savaitgalį vyko Ispanijos futbolo lygos paskutiniojo turo rungtynės, krepšinio Eurolygos finalui nepavyko užgožti populiariausio pasaulio žaidimo ir kituose Ispanijos kraštuose. Baskų šalyje, Valensijoje, Andalūzijoje vietos futbolininkų pergalės ar pralaimėjimai nustelbė sostinės krepšininkų Belgrade atliktą žygdarbį.
O „Real“ pergalė daugeliui išties atrodė lyg žygdarbis. „Karališkąjį“ klubą kelis mėnesius kamavo traumos, Eurolygos reguliariajame sezone jis užėmė tik penktąją vietą, todėl tikėjimas Madrido krepšininkų galimybėmis buvo pakirstas. Užtat sekmadienį iškovota pergalė dėl visų negandų buvo dar saldesnė.
„Krepšinyje būna pasakos. Tai – romantiškiausias būdas paaiškinti, kaip „Real“ užkariavo Belgradą, kurio pavadinimas verčiamas „Baltas miestas“ (koks stebuklingas sutapimas), ir dešimtąjį kartą tapo Eurolygos čempionu, – savo akimis sunkiai patikėjo didžiausias Madrido sporto dienraštis „Marca“. – Iškentęs vieną baisiausių istorijoje traumų virtinių, kuri buvo pakirtusi tokius svarbius žaidėjus, kaip Ognjenas Kuzmičius, Sergio Llullis, Gustavo Ayonas, Anthony Randolphas, Facundo Campazzo, Rudy Fernandezas, „Real“ sugebėjo pakilti ir padarė beveik stebuklą. Galiausiai puikus kapitonas Felipe Reyesas pakelė į Serbijos padanges Eurolygos čempionų taurę, kurią gauna geriausias žemyno klubas“.
„Buvo laikai, kai „Real“ liovėsi skaičiuoti. Ne tik neiškovodavo stipriausio Europos klubo vardo, bet net nebūdavo arti pergalės. „Real“ didžiavosi praeities šlove, tačiau pralaimėdavo beveik viską. Tais laikais tokius finalus, kaip šįmetį Belgrado arenoje, žiūrėdavo tik per televizorių. Tikrovė buvo žiauri. Košmarai vijo vienas kitą, bet dabar dėl jų P.Laso laikotarpio pergalės atrodo tik dar vertingesnės. Dabar „Real“ yra dešimtkart Europos čempionas – karalių karalius“, – „karališkąjį“ klubą šlovino kitas sostinės sporto dienraštis „As“.
„Dešimtasis titulas buvo iškovotas per rungtynes su „Fenerbahče“ klubu parodžius P.Laso komandos jėgą, kuri išsklaidė Željko Obradovičiaus mitą. „Baltųjų“ gynyba vėl buvo lemiamas veiksnys, kartu su komandiniu puolimu, – rašė dienraštis „La Razon“. – Dešimtasis titulas skiriasi nuo praėjusių devynių tuo, kaip buvo keliaujama finišo linijos link. Dar niekada Europos čempionai nebuvo taip kamuojami traumų. Iškritusių iš rikiuotės sąrašas buvo begalinis, todėl žygiuoti į priekį buvo ypač sudėtinga“.
„Jei devintasis titulas sukėlė palaimą dėl to, kad buvo iškovotas po 20 metų pergalių bado, tai dešimtasis, vainikavęs milžinišką P.Laso ir jo „Real“ darbą, pats savaime yra ypatingas. Belgrade, Baltame mieste, dešimtinė buvo pabaigta, kai F.Reyesas pakėlė į arenos palubes nugalėtojų taurę ir sugrąžino šlovę klubui, kuriam pergalės yra įgimta būsena.
Atvykus į finalo ketvertą niekas nebeprisiminė nei traumų, nei prarastų titulų, nei į NBA išvykusių žvaigždžių. Belgrade susibūrė vieningas kovotojų kolektyvas, pamiršęs savo „ego“ ir pasiruošęs paklusti P.Laso nurodymams“, – komandos vienybę pabrėžė dienraštis „El Mundo“.
Per finalo rungtynes „Real“ lyderio vaidmens ėmėsi tai vienas, tai kitas krepšininkas. Naudingiausio žaidėjo prizą gavo 19-metis Luka Dončičius, bet „Marca“ nenorėjo sutikti su šiuo pasirinkimu.
„Nėra vieno šios svajonės didvyrio, – rašė Madrido sporto dienraštis. – Madrido komandoje lyderio vaidmens ėmėsi ir L.Dončičius, ir S.Llullis, ir R.Fernandezas, ir Jaycee Carrollas, ir G.Ayonas. Geriausio žaidėjo prizas dėl nesuprantamų priežasčių pateko į jaunojo slovėno rankas. Bet tikrasis naudingiausias žaidėjas buvo Fabienas Causeur. Jis perlaužė finalo rungtynes ir padovanojo komandai šlovę. Prancūzas buvo geriausias Madrido komandoje: pelnė 17 taškų, spindėjo per lemiamą atotrūkį trečiajame kėlinyje ir, maža to, uždengė Kostą Slouką“.
