Praėjusiame sezone Alytaus „Wolves“ klubą pradėjęs treniruoti žinomas strategas ir olimpinis čempionas R.Kurtinaitis prieš pat balandžio 1-ąją buvo atleistas iš ekipos ir pastaruoju metu labiau akyliau stebi kertinius šalies krepšinio judėjimus.
Ir, žinoma, mąsto apie galimos karjeros tęsinį. Kelis kartus R.Kurtinaitis jau prasitarė, kad jo akys krypsta į Azijos rinką ir jis norėtų save išbandyti kad ir Kinijoje.
„Tačiau labai jau kažko rimto kol kas nebuvo. Sakysime, truputį kažkas pajudėjo, bet tie siūlymai labiau „ne į temą“. Per daug ties siūlymais nesikoncentruoju, bet vis tiek turiu išsikėlęs tam tikrų kartelių.
Sakysime, jei kalbėsime apie Europą, tai su naujuoju klubu norėtųsi žaisti viename iš taurių turnyrų – jei ne Eurolygoje, tai laipteliu žemiau ar FIBA kovose. Ką tikrai žinau, tai manęs netenkintų ta patirtis, su kuria susidūriau treniruodamas „Wolves“ – varžėmės kažkokioje Šiaurės Europos krepšinio lygoje“,– kalbėjo garsus šalies krepšinio specialistas.
2003 metais trenerio karjerą Azerbaidžano Baku „Gala“ klube pradėjęs R.Kurtinaitis vadovavo ir šios šalies nacionalinei ekipai, o prie Lietuvos krepšinio rinkinės trenerių štabo buvo prisijungęs 2007-siais, kai mūsiškiai Europos pirmenybėse Ispanijoje pasidabino bronza.
„Dabar žiūriu į mūsų rinktinės komplektacijos reikalus ir nelabai galiu paaiškinti, kodėl krepšininkai masiškai atsisakė padėti komandai.
Žinoma, aš iš esmės nelabai žinau tų povandeninių srovių, tų konfidencialių kalbų, kodėl žaidėjas atsisako ir kokios tikrosios priežastys, tačiau man neaišku, iš kur atsirado tas abejingumas. Kaip pavyzdį pasakysiu, kad tie krepšininkai, kurie nepateko į Lietuvos rinktinę 1992 metais važiuoti į Barselonos olimpiadą tiesiog verkė krokodilo ašaromis.
Jie net ir „sulaužyti“ norėjo žaisti už Lietuvą, o čia paprasčiausi – „nenoriu“, „skirsiu laiką tobulėjimui“, – apie šių metų rinktinės reikalus kalbėjo R.Kurtinaitis.
– Jums taip pat pasirodė keista, kad net 6 krepšininkai nepanoro prisidėti prie rinktinės?, – lrytas.lt paklausė R.Kurtinaičio.
– Na, esu žaidęs ir Madrido „Real“ klube du sezonus, laimėjome ten daug titulų. Tačiau jie arti nestovėjo jausmų, kai atstovauji Lietuvos rinktinei. Ir tai ne tik kalbos apie patriotiškumą, garbę, tautos meilę...
Pasakysiu labai gyvenimiškai. Kai buvau Kūno kultūros ir sporto departamento vadovu, tuomet sugalvojome tam tikrą padėką atletams už jų aukštus nuopelnus Lietuvos sportui. Kalbu apie rentas.
Prie jų įteisinimo galiausiai po to prisidėjo ir dabartinis Lietuvos krepšinio federacijos vadovas Vydas Gedvilas, kuris buvo Seime atsakingas už švietimą ir mokslą.
Tad atmeskime privalomą patriotiškumą... Kai sportuoji, tai gauni pinigus, džiaugiesi jų gausa ir juos leidi.
Tačiau pripažinkime, kad sportininkai savo masėje nėra, na kaip čia gražiau pasakius, mokslo elitas, kuris gali iš vienos profesijos labai greitai persiorientuoti į kitą veiklą. Ir vargu ar dabartinis profesionalus sportininkas skuba atidėti po 100 eurų per mėnesį senatvei.
Tai va – tie titulai, kurie atsiranda atstovaujant valstybei, tam sportininkui po tam tikro laiko padės išgyventi – žmogus kaip valstybės padėką gaus rentą.
Ji duodama už tai, kad savo laiku nesakei „nenoriu“ ir garsinai šalį. Tai yra tam tikra garantija sportininkui.
Nežinau, ar be jos kad ir labai geras žmogus Gintaras Einikis būtų išsilaikęs „ant vandens“, ar nesutiktumėme kažkokio žinomo praeityje sportininko prie kanalizacijos vamzdžio.
Kas ir ką iškovotų klubiniame lygmenyje, vis tiek nepasieks tų aukštumų, kai laimi titulą atstovaudamas nacionalinei ekipai.
– Lietuvos rinktinei atrankoje į pasaulio krepšinio čempionatą, per taip vadinamus FIBA langus, atstovavo daugiau kaip 30 krepšininkų. Gal toks FIBA požiūris ir sumenkino rinktinės įvaizdį? Žaidėjams žodis „rinktinė“ jau nėra stebuklas?
– Vienareikšmiškai tai nuvertino. Tie karai tarp FIBA ir Eurolygos tik susilpnino nacionalines komandas. Gerai, kas gerai baigiasi ir mes su savo ne pačiais pajėgiausiais žaidėjais neturėjome problemų su atranka į pasaulį.
Bet tas požiūris, kai privalai galvoti, su kuo turėsi žaisti atrankose, kai nėra geriausių ir privalai rinktis iš to, iš ko gali priverstinai rinktis – yra labai didelė bėda.
Ir dabar mes turime tos bėdos išdavą: kai jau reikia smūgiuoti pasaulio čempionate su geriausiais žaidėjais, mes komandoje neturime stipriausių.
Ir kalta FIBA sistema, kuri tiesiog ignoruoja pačią rinktinės sąvoką – kaip reikia vadinti ne pajėgiausius žaidėjus, kurie buriami į ekipą, nes reikia, kad apskritai ta komanda būtų?
– Ne vienas krepšinio specialistas svarsto, kad šiame pasaulio čempionate vargu ar mūsų rinktinė turi realius šansus siekti medalių. Juk po grupės akistatų antrame etape galimai teks kovoti su galinga JAV rinktine ir taip pat stipriais graikais.
– Žinote, kaip tik ir pasakysiu Michaelo Jordano žodžius, kuriuos jis pasakė kažkam, kai buvo panaši situacija su JAV rinktinės varžovais: „Reikia bandyti. Jei nebandai, tai jau yra nusikaltimas sau“.
Mane visada dirgina, kai nekeliami jokie iššūkiai. Kai susitaikai, kad „nieko nebus“. Aš ir mano kartos krepšininkai ėjo ne žaisti, o laimėti.
Mes siekėme to, kas atrodė neįmanoma. Barselonoje kovojome su tikrąja „Dream team“ NBA žvaigždžių komanda.
Taip, mes pralaimėjome 50 taškų, tačiau mes ėjome juos įveikti ir didžiavomės, kad mes kovojame prieš geriausius planetos krepšininkus – įsivaizduokime, Lietuvos žaidėjai meta iššūkį atrinktai iš 7 milijardų žemės gyventojų komandai.
Net ir dabar sakau – jei būčiau boksininkas, tai tiesiog iškart mesčiau iššūkį čempionų čempionui.
Norėčiau kautis su Mike'u Tysonu jo karjeros zenite. Man su žemesnio rango boksininku būtų neįdomu. Taip kad visos tos prognozės yra bevertės, jei tu sieki neįmanomo. Taigi, jei mūsų krepšinio rinktinė laikysis pozicijos, kad ji eina laimėti, ji ir laimės.
– Ir klausimas jau iš šalies klubinio gyvenimo. Ar jūs manote, kad šiame LKL sezone Vilniuje „susigyvens“ du klubai – neseniai dar jūsų treniruotas „Wolves“ ir „Rytas“?
– Norite paklausti, ar sostinės „Ryto“ komanda pasinaudos „Wolves“ klubo vadovo Gedimino Žiemelio siūlymu žaisti dvikovas jo kompanijos renovuotoje 11 tūkst. žiūrovų arenoje?
Su visa pagarba „Jeep“ arenai aš niekaip nesupratau, kaip LKL finalo seriją galima žaisti šioje arenoje. Ir tai labiau klausimas ne „Rytui“, o LKL vadovybei su mintimi, kad tokiu būdu ji tik susigadino kokybiškos kompanijos įvaizdį.
Siūlymas „Rytui“ pasinaudoti viena didžiausių šalies arenų yra gera išeitis Vilniaus komandai, nes žaisti Čempionų lygą mažoje salytėje – ne pati geriausia reklama tiek Lietuvos krepšiniui, tiek ir komandai.
Mano manymu, „Wolves“ vadyba eina labai teisinga kryptimi – ji iškelia užduotis, kurios reikalauja iššūkių ir pastangų. Prieš kurį laiką kalbėta apie norus būti Eurolygoje, turėti didelę areną, galiausiai gal būti Europos elite. Kol kas tik einama tuo keliu, bet tam tikri dalykai jau matosi.
Kaip kažkam sakau, jei aš esu kariuomenės generolas, tai moku siekti pergalių mūšio lauke, tačiau aš nesu tas vadybininkas, kuris galėtų parduoti kaip naują sugedusį siurblį.
Taigi kalbos apie komandų bendradarbiavimą Vilniuje yra vadybininkų reikalas. Kaip pavyks susitarti abiem verslo struktūroms.
O gal viena iš pusių išsikels kokią idėją sujungti į vieną abi komandas – kas tada? Aš neatmesčiau šios situacijos.
