Šią savaitę tenka treniruotis neįprastomis sąlygomis.
Likus vos porai savaičių iki olimpiados visus mūsų pasirengimo planus sujaukė Trakuose dabar vykstantis pasaulio jaunimo čempionatas.
Dar praėjusį šeštadienį buvome iškelti iš irklavimo bazės. Turėjome susirinkti savo valtis – dabar neleidžiama ten nei gyventi, nei treniruotis.
Buvome priversti persikelti į Skaisčio ežerą, bet čia nėra sužymėtų vandens takelių, todėl viską turime skaičiuoti iš akies. Aišku, toliau dirbame ant vandens, bet neturime net sporto salės. Kai reikia po plaukimų daryti specialius pratimus, važinėju į Vilnių.
Benamiai. Bazė – vienur, o salė – kitur, šlapias važinėji iš vienos vietos į kitą.
Dabar būtent tas treniruočių etapas, kai mums būtinai reikia paženklintų vandens ruožų: 500, 1000, 1500, 2000 m. Aišku, iš šios padėties sukamės kaip išmanome.
Kartu su manimi žaidynėms besiruošianti Donata Vištartaitė išvažiavo į Lampėdžius ir irkluoja ten esančiame karjere.
Ištversime. Bet susidaro įspūdis, jog jaunimo čempionatas daug svarbiau už mūsų trijų įgulų startą Londone.
Jaunimas. 2007 ir 2008 m. pasaulio jaunimo čempionate man pavyko iškovoti sidabro medalius. Donata dvejus metus paeiliui (2010 ir 2011 m.) buvo ir šių varžybų čempionė.
Būtų smagu, jeigu dabar namie jaunesniajai kartai pavyktų pakartoti mūsų rezultatus. Mano favoritė – mūsų merginų porinė dvivietė.
Nuoširdžiai linkiu jaunimui sėkmės, suprantu, kad pirmąsyk Lietuvoje rengiamos tokio rango irklavimo varžybos. Bet nemanau, kad tuo pat metu pasirūpinti keturiais olimpiečiais yra labai sunku.
Net 8 dienas teko iškristi iš įprasto ritmo. Dabar guodžiamės tuo, kad jau nuo pirmadienio vėl turėsime įprastas treniruočių sąlygas.
Trauma. Džiaugiuosi, jog pagaliau baigėsi bėdos dėl kojos.
Į galvą lindo įvairių minčių. Jos psichologiškai ypač trukdė sportuoti. Pradedi nepasitikėti savimi.
Išklausiau daugybę nuomonių ir patarimų, bet niekas negalėjo pasakyti, ar čia raumens, ar nervų šaknelių uždegimas.
Galiausiai nusprendžiau, jog geriausias gydytojas esu aš pats. Prieš treniruotes išsitepu koją šildomuoju tepalu ir pirmyn.
Nusprendžiau nuo visko atsiriboti ir ruoštis žaidynėms.
Dabar tikrai jaučiuosi geriau negu vaikščiodamas pas daktarus. Dirbu visu krūviu. Tikiuosi, kad sukaupęs jėgas „sprogsiu” būtent olimpiadoje.
Varžybos. Per „Gintarinių irklų” regatą įtikinamai laimėjau abu plaukimus.
Tai buvo paskutinis mano startas prieš Londoną.
Nors man siūlė patausoti jėgas, specialiai dalyvavau norėdamas pažiūrėti, kaip laiko koja. Darsyk įsitikinau, kad viskas daugiausia priklauso nuo psichologijos.
Kai esi nusiteikęs, kad viskas bus gerai, tavęs negali įveikti net skausmas.
Vėliava. Liepos 6-ąją Vilniuje gavome specialią olimpinę vėliavą ir kartu su visais giedojome himną.
To vakaro nuotaiką aš tikrai prisiminsiu po poros savaičių stodamas į startą Londone.
Olimpiečių dienoraščiai – „Lietuvos ryte”
Artėjant Londono olimpinėms žaidynėms „Lietuvos rytas” paprašė penkių mūsų šalies sportininkų prisėsti prie kompiuterio ir rašyti savo olimpinį dienoraštį.
Kiekvieną šeštadienį iki olimpiados buriuotoja Gintarė Scheidt, irkluotojas Mindaugas Griškonis, badmintonininkas Kęstutis Navickas, plaukikas Giedrius Titenis ir lengvaatletis Rytis Sakalauskas pasikeisdami pasakos apie pasirengimo olimpiadai užkulisius.
Europos čempionas
Mindaugas Griškonis gimė 1986 m. sausio 17 d. Vilniuje.
2011 ir 2009 metų Europos čempionas. Pernai išrinktas Lietuvos metų sportininku per Lietuvos sporto žurnalistų federacijos rinkimus ir populiariausiu per laikraščio „Sportas” apklausą. 2008-ųjų Pekino žaidynėse užėmė aštuntąją vietą. Pirmasis istorijoje Lietuvos irkluotojas, patekęs į olimpiadą irkluodamas vienvietę valtį.
