Sek sporto naujienas socialiniame tinkle „Facebook“!
Sportininkė šiuo metu ruošiasi savaitgalį Vilniuje vyksiančiam pasaulio kiokušin karatė čempionatui.
Šią savaitę Europos čempionė pradėjo mažinti treniruočių krūvį. Iš dviejų treniruočių per dieną liko viena.
Ji dar nežino, ar dalyvaus prieš pat čempionatą vyksiančioje stovykloje Trakuose, kurią federacija organizuoja siekdama sportininkams padėti atsiriboti nuo aplinkinių dėmesio.
„Susikaupti man padeda vienatvė, tyla. Tokia aplinka, kurioje galiu nesiblaškyti.
Psichologinis pasiruošimas yra vienas svarbiausių. Aš visada sakiau, kad galima laimėti pasaulio čempionatą, net jei jam nesiruoši. Svarbu būti psichologiškai tvirtam. Tačiau to pasiekti galima tik pasiruošus fiziškai. Kai jauti, kad jėgų daugėja, tada auga ir pasitikėjimas savimi“, – pasakojo M. Čiuplytė.
Susikaupimo sportininkei prireiks. Po to, kai 2011-aisiais planetos pirmenybėse be svorio kategorijų Japonijoje ji liko antra, atsigriebti žadėjo Lietuvoje.
M. Čiuplytė šių žodžių neišsižada. „Mano tikslas visada būna toks pat – auksas“, – tikino sportininkė.
Sunkaus svorio (per 65 kg) kategorijoje kovosiančiai lietuvei pavojingiausios varžovės – japonės. Stiprios bus ir Vengrijos sportininkės.
„Japonės nuo europiečių skiriasi charakteriu ir kovos dvasia. Jos į kovą eina jausdamos didelį psichologinį užsidegimą. Laimės arba mirs. Žinoma, perkeltine prasme. Europiečių geri fiziniai duomenys – pagal jėgą, raumenyną, ūgį, bet jos ramesnės“, – pasakojo M. Čiuplytė.
Treneris panašus į japoną
Ant tatamio M. Čiuplytė pirmą kartą žengė gana vėlai, būdama 16-os. Tačiau tai sportininkei nesutrukdė tapti Lietuvos kiokušin karatė rinktinės lydere.
„Mano fiziniai duomenys buvo geri - prieš tai aštuonerius metus lankiau plaukimą. Be to, atėjau jau žinodama, ko noriu“, – sakė karatistė.
Kiokušin karatė – ne vienintelė M. Čiuplytės išbandyta kovinė sporto šaka. Marijampolietė pusmetį lankė bokso treniruotes. Paklausta, kuo suviliojo kiokušin karatė, sportininkė atskleidė įdomią detalę.
„Man labai patiko treneris. Įsivaizdavau, kad karatė toks japoniškas sportas, o treneris irgi buvo panašus į japoną, toks su barzdele, – juokėsi sportininkė. – Šiaip viskuo patiko. Jaučiau, kad atsidūriau savo vėžėse.“
Nors vaikų dar neturi, tačiau M. Čiuplytė norėtų, kad sportuotų ir jos atžalos. Tiesa, sekti savo pėdomis vaikų neverstų.
„Jei turėsiu berniuką, tikrai norėčiau, kad jis sportuotų, mergaitei leisčiau pasirinkti pačiai. Nes kaip bebūtų, tai vyriška sporto šaka, skirta ne kiekvienai moteriai. Berniukui taip pat per prievartą neprimesčiau kiokušin karatė, galėtų pats pasirinkti.
Bet tikrai norėčiau, kad sportuotų. Man sportas, kaip dantų valymasis ir prausimasis, – sveiko gyvenimo dalis. Reikia pasportuoti, kad būtum sveikas, nes sveikame kūne – sveika siela, sveikas žmogus“, – įsitikinusi karatistė.
Mėlynės – laikina, pergalės – amžina
M. Čiuplytė nesiginčytų su skeptikais, teigiančiais, kad kiokušin karatė ir kiti kovos menai – ne moteriška sritis.
Ji sutinka, kad prigimtinė moters pareiga – auginti vaikus, rūpintis grožiu, užsiimti namų ruoša. Tačiau pripažįsta, toks gyvenimo ritmas – ne jai.
„Juk bet kuri moteris, kuri profesionaliai užsiima kažkokia veikla, tampa šiek tiek vyriška. Ji gali būti verslininkė ar net dizainerė, kas atrodo labai moteriška, bet namie būna retai, nesirūpina vyru, o užsiima savo darbais. Tai prieštarauja prigimčiai.
Savęs neįsivaizduoju ištisai sėdinčios namie. Kažkiek laiko reikia skirti namams, bet negalėčiau to daryti visą dieną“, – prisipažino sportininkė.
Kiokušin karatė kovotojų skiriamasis ženklas – mėlynės ir numušti krumpliai. Tačiau fizinį skausmą atperka pergalės.
„Su draugėmis dažnai pažiūrime į savo rankas, – nusijuokė M. Čiuplytė. – Bet juk viskas yra laikina. Pasibaigus profesionaliam sportui baigsis treniruotės ir mėlynės, per kelias savaites nusitrins ir nuospaudos nuo rankų. Bet pasiekimai, pasitenkinimas savimi liks visam gyvenimui.“
Kovos menai dažnai tapatinami su savigyna. Į klausimą, ar sugebėtų apsiginti gatvėje, ji atsako klausimu.
„Jei koks vyras to pasiteirauja, paklausiu: „O kaip tu jaustumeisi, jei naktį tamsiame skersgatvyje išgirstum, kad už nugaros kažkas krebžda?“ Sako, kad išsigąstų. Tai man irgi būtų neramu.
Gal gyvenime ir galiu pastovėti už save, jei mane stumtų ar šoktų į akis, galėčiau ranką užlaužti ar kokiu smūgiu atsakyti, bet nesu tikra, ar sugebėčiau tai padaryti, jei gatvėje mane užpultų šešiese“, – svarstė Margarita.
Nepatinka griežtas grafikas
Sportininkė po rytinės treniruotės skuba į darbą. Klube „Shin“ ji beveik šimtą vaikų moko kiokušin karatė paslapčių.
Tiesa, ji turėjo ir kitokios treniravimo patirties. Mykolo Romerio universitete teisės ir policijos veiklos studijas baigusi sportininkė dirbo Lietuvos policijos mokymo centre Kaune.
Bendrųjų profesinių įgūdžių ir sporto skyriaus specialistė būsimus policininkus mokė taktikos, šaudybos ir kovinio parengimo.
„Vyrai įvairiai žiūrėdavo. Manau, kad pirmiausia jiems buvau moteris, o ne instruktorė. Mokymai trukdavo savaitėmis, todėl besibaigiant savaitei jie persilauždavo ir šio to išmokdavo. Viskas baigdavosi gerai“, – šypsojosi M. Čiuplytė.
Šios veiklos sportininkė atsisakė dėl griežto darbo laiko. Dirbi nuo 8 iki 17 val. jai, kaip pati sako, – kančia.
„Kai reikia dirbi tokį nustatytą laiką, jaučiuosi kaip vergė. Kai nėra darbo, norisi ilsėtis, o ne vis tiek kažką veikti, nes toks nustatytas laikas.
Geriau iš širdies atidirbti 4 ar 6 valandas ir toliau gyventi sau.
Juk tos saulės pas mus būna tik kelias savaites per metus, o išėjus iš darbo 17 val. jau būna tamsu“, – svarstė sportininkė.
Vaikai – baltas popieriaus lapas
„Net nežinau, su kuo sudėtingiau dirbti – su vyrais ar su vaikais, – nusišypsojo sportininkė. – Tikriausiai su vyrais, jie labiau priešinasi. Vaikai greičiau pasiduoda informacijai.
Į treniruotę atėjęs vaikas – lyg baltas popieriaus lapas. Taip darbą su mažaisiais apibūdina sportininkė.
Į švarius popieriaus lapus ji rašo jau trečius metus.
„Vaikai ateina pažiūrėję filmą „Kung Fu Panda“, todėl viskas, ką pasakau, jiems yra įdomu. Vyrai ateidavo su savo ilgamete patirtimi. Sena informacija priešinasi naujai“, – lygino Margarita.
Pagrindinės savybės, kurių reikia treneriui, – patirtis, gebėjimas sudominti jaunąjį auklėtinį ir, žinoma, kantrybė.
„Reikia kantriai išaiškinti informaciją, neisterikuoti, nerėkti dėl smulkmenų. Reikia suprasti, kad vienas lėčiau priima informaciją, kitas – greičiau. Reikia tikėti vaikais, jie viską išmoksta.
Kiokušin karatė ugdo charakterį, stiprina valią, skatina siekti tikslo ir viską atlikti iki galo. Esu įsitikinusi, kad kaip vaikas dirba per treniruotes, taip jis elgiasi ir gyvenime“, – sakė karatistė.
***
Atviras pokalbis su M. Čiuplyte ir speciali fotosesija - antradienį žurnale „Stilius"
Vilniaus „Siemens“ arenoje balandžio 13-14 dienomis vyksiantį pasaulio kiokušin karatė čempionatą transliuos „Lietuvos ryto“ televizija ir portalas lrytas.lt.
