Per 45 dienas įveikęs 3266 kilometrus ugniagesys A.Ardzijauskas šeštadienio popietę pasirodė ten, kur ir pradėjo kelionę – Teatro aikštėje Klaipėdoje.
42 metų vilnietis pripažino, kad buvo sunkiau, negu tikėjosi, bet teigė, kad po poros savaičių poilsio vėl mielai leistųsi į kelionę.
Kasdien jis įveikdavo vidutiniškai 72 kilometrus. Žygio pradžioje pasiekęs rekordą – 117 kilometrų per dieną – bėgikas daugiau nebeeksperimentavo ir tausojo jėgas.
Žygiui aplink Baltiją skyręs visas savo atostogas Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos ugniagesys A.Ardzijauskas jį sutikusiam Klaipėdos merui Vytautui Grubliauskui įteikė suvenyrą su užrašu „Gyvenu, kad bėgiočiau, bėgioju, kad gyvenčiau”.
– Ar pasitaikė sunkumų, trukdžiusių bėgti pagal susidėliotą tvarkaraštį? – „Lietuvos rytas” pasiteiravo A.Ardzijausko.
– Kelionei aš ruošiausi ilgai ir kruopščiai, bet, pasirodo, ne viską galima suplanuoti ir numatyti. Jau trečiąją dieną bėgant Latvijoje, už Ventspilio, kažkokios mažos juodos musytės sukandžiojo koją. Dėl alergijos ji smarkiai sutino.
Buvo minčių, kad viskas baigta. Bet radau paprastą sprendimą – kad ištinusi koja tilptų į sportinį batą, nukirpau jo liežuvėlį.
Prireikė ir medikų pagalbos – jie suleido antialerginių vaistų, pastatė lašelinę. Tynimas visiškai atslūgo tik po savaitės.
Tomis dienomis mažiau nubėgdavau, tad pradėjau atsilikti nuo grafiko.
Buvau pasiėmęs septynias poras sportinių batelių. Sunešiojau tris. Kitus keisdavau, jei nutrindavo kojas.
– Prieš kelionę baiminotės ne tik traumų, bet ir nepalankių orų. Kokie jie buvo?
– Lietaus kliuvo nemažai. Kartais dėl to tekdavo sustoti, nes bėgti automobilių keliais dėl prasto matomumo tapdavo pavojinga.
Daugiau jėgų, negu tikėjausi, reikėjo kalnuotose vietovėse Suomijoje ir Švedijoje, o Danijoje nuolat talžė šoninis vėjas.
Tačiau sunkiausia būti pačiam su savimi: kas rytą prisiversti atsikelti ir vėl bėgti.
– Ko griebdavotės sunkiomis akimirkomis?
– Tikėjau, kad galiu padaryti tai, ką užsibrėžiau. Neleisdavau sau galvoti: „Kam man to reikia, gal pavargau.” Sunkiausiomis minutėmis skambindavau žmonai.
Viską baigus apėmė malonus jausmas – džiaugiuosi, kad užteko vidinių jėgų tai padaryti. Supratau, kad ne fizinė jėga svarbiausia.
Visa gyvybė, stiprybė slypi žmogaus galvoje: jei turi tikslą ir jo sieki, nesutrukdys nei nuovargis, nei nepalankios, net kuriozinės aplinkybės.
– Pasitaikė ir tokių?
– Pasitaikė. Lenkijoje pagal navigacijos prietaisus pasirinkau trumpesnį atstumą – vietoj 28 kilometrų tiesesnį – 12 kilometrų.
Bėgu ir staiga prie akis išvystu automatais ginkluotus kariškius. Jau manėme, kad teks sukti atgal. Tačiau jie nurodė kryptį miško takeliais. Pasisekė.
Rusijoje automobiliu važiuojanti moteris sustojo ir pasiūlė pavėžėti. Padėkojau ir bėgau toliau.
Teko sugaišti laiko ir kertant Rusijos sieną. Ten tokia tvarka, nieko nepadarysi. Prašydavome vietinių ugniagesių pagalbos. Padėdavo ir Užsienio reikalų ministerija, ir konsulatų darbuotojai.
Kaliningrado srityje mūsų automobilį kruopščiai apžiūrėję muitininkai negalėjo atsistebėti, kad nevežame nei cigarečių, nei degtinės.
– Jus visą kelią lydėjo keli savanoriai, nuo Helsinkio iki Gdansko šalia buvo gydytoja ir masažuotoja.
– Laimei, rimtesnės gydytojos pagalbos daugiau neprireikė, o masažuotoja kasdien padėdavo atpalaiduoti kojų raumenis.
Sustodavome trumpo poilsio maždaug kas 5 kilometrus. Kartais ir dažniau – kelionės pradžioje buvo užklupę karščiai.
Savanoriai gamindavo maistą – valgėme tai, ką labiausiai mėgstu: košes, makaronus, kruopas, vaisius. Mėsos nevalgiau – ji tris paras virškinama ir tik apsunkintų organizmą.
– Ar jūsų sumanymams pritaria šeima?
– 13-metė duktė Gabija Barbora ir 6-metis sūnus Matas Pijus mane visuomet palaiko.
Žmonai Jurgitai tokie sumanymai kelia mažiau entuziazmo. Ne pats bėgimas – jos tėvas taip pat daug metų bėgioja. Tačiau dėl tokių žygių nukenčia šeimos biudžetas.
Manuoju automobiliu savanoriai nuvažiavo beveik 5 tūkst. kilometrų – mano kelias buvo tiesesnis. Kainavo benzinas, buvo kitokių išlaidų. Porą kartų nuleido automobilio padangas – teko remontuoti.
– Ko dabar labiausiai norėtumėte?
– Kuo greičiau pasiekti namus ir šeimą. Būtų gerai porą savaičių pailsėti, o tada dalyvauti bėgimo varžybose.
Turiu su bėgimu susijusių planų, bet reikia rasti bendraminčių ir rėmėjų.
– Grįžote šiek tiek pasikeitęs – su barzda. O kaip svoris?
– Barzdos neskutau visą laiką, nebuvo sąlygų ir apsikirpti. O svoris liko tas pats – 63 kilogramai.
