Dalios Grybauskaitės sprendimas aukštyn kojomis apvertė Lietuvos ledo šokėjų likimą.
Nors pastaruoju metu I.Tobias ir D.Stagniūnas kasdien treniravosi apie 40 km į šiaurės vakarus nuo Detroito nutolusio Mičigano valstijos "Novi Ice" čiuožykloje, šią savaitę jiems teks padaryti priverstinę pertrauką šlifuojant naujojo sezono programas ant amerikietiško ledo.
Šiandien I.Tobias ir D.Stagniūnas atvyksta į Lietuvą.
Rytoj 22-ejų amerikietė Vilniuje per iškilmingą ceremoniją Vidaus reikalų ministerijoje duos Lietuvos Respublikos piliečio priesaiką, o vėliau susitiks su šalies prezidente D.Grybauskaite.
„Tai didžiausios mano svajonės išsipildymas. Kartu su noru varžytis olimpiadoje dabar liko vienintelė kita svajonė – vieną dieną turėti laimingą šeimą“, – prisipažino I.Tobias, duodama išskirtinį interviu „Lietuvos rytui“.
– Isabella, kas jums pirmasis pranešė žinią apie Lietuvos prezidentės sprendimą?
– Aš pamačiau internete, kai pabudusi žvilgtelėjau į „Facebook“, o ten buvo parašyta „Sveikinimai“. Mūsų paskyra mirgėjo nuo sirgalių iš Lietuvos žinučių.
Netekau amo ir tik isteriškai verkiau.
– Ar šią žinią galite pavadinti svajonės išsipildymu?
– Tai didžiausios mano svajonės išsipildymas. Kartu su noru varžytis olimpiadoje dabar liko vienintelė kita svajonė – vieną dieną turėti laimingą šeimą.
– Pernai Kaune ant eglutės Kalėdų Seneliui buvote palikusi žinutę apie didžiausią savo norą. Bet 2013-ųjų sausį D.Grybauskaitė atmetė pirmąjį jūsų prašymą dėl Lietuvos pilietybės.
Kaip visus šiuos metus pavyko išlaikyti viltį, kad situacija gali pasikeisti?
– Nepraradau tikėjimo, nes turėjau neįtikėtiną palaikymo komandą. Šeima, draugai, treneris ir Deividas darė viską, kad ir sunkiausiomis akimirkomis nenuleisčiau rankų.
Net tuomet, kai iš tiesų jaučiausi blogai, jų meilė ir šiluma suteikė optimizmo.
– Kai jums buvo penkeri, mokykloje paklausta apie ateitį nupiešėte save kaip čiuožėją ir parašėte, jog dalyvausite olimpinėse žaidynėse.
Ar tiesa, kad pernai radote šį vaikystės piešinį?
– Mama rado piešinį, kai kraustėmės į naujus namus.
Ji buvo labai nusiminusi, nes tai atsitiko lyg tyčia tuomet, kai buvo atmestas pirmasis mano prašymas dėl pilietybės.
Tuomet maniau, kad olimpinė svajonė jau niekuomet neišsipildys. Bet po 17 metų tai įvyko!
– Deividas neslėpė, kad jūsų pora nebūtų tiek pasiekusi be jūsų tėvų finansinės paramos. Vien ledo arenos nuomai ir treneriui per sezoną išleisdavote apie 100 tūkst. dolerių. Kokia buvo tėvo Stepheno ir motinos Maddie reakcija į žinią apie pilietybę?
– Tą pirmadienį aš pažadinau tėvus. Jie abu taip pat ėmė verkti, kai pasakiau naujieną.
Mano tėvai labai daug padarė, kad galėčiau čiuožti ir galiausiai likčiau čiuožimo sporte.
Sunku išreikšti visas emocijas, kai pagaliau sulauki žinios, jog visas sunkus darbas ant ledo ir pasiaukojimas nenuėjo veltui.
Mums visiems tai buvo nepaprastai emocinga akimirka.
– Pernai rudenį pirmą kartą lankėtės Lietuvoje. Kas tuomet paliko didžiausią įspūdį?
– Visuotinė žmonių šiluma.
Niujorkas, kuriame gimiau ir užaugau, tikrai nėra pati draugiškiausia vieta. Bet Lietuvoje visi sutikti žmonės buvo man labai malonūs ir nepaprastai mane palaikė. Čia jaučiausi lyg šeimoje.
Man taip pat labai patiko ir lietuviškas maistas.
– Prieš metus pradėjote mokytis lietuvių kalbos. Kokį žodį buvo sunkiausia išmokti?
– JAV studijuoja mano draugas Karolis Snieška, jis per „Skype“ mokė kalbėti lietuviškai.
Nors buvo nelengva, išmokti kalbėti lietuviškai man buvo labai svarbu.
Sunkiausias žodis iki šiol „mėgstamiausia“.
– Ar galite pasakyti penkis lietuvių kalbos žodžius, kurie labiausiai patinka?
– Be abejo, viskas gerai, pilietybė, brolis, iki pasimatymo.
– Kolumbijos universitete baigėte anglų kalbos studijas, o dabar dar tęsiate mokslus Harvardo universitete pagal interneto programą. Jus vilioja lingvistika?
– Norėjau būti anglų kalbos mokytoja. Anglų kalba – tai tema, kuria iki šiol labai domiuosi.
Tikiu, kad aistringas ir savo darbui atsidavęs mokytojas gali tikrai pakeisti savo mokinius.
Man patinka mokytis kalbų. Be anglų ir lietuvių, dar kalbu ispaniškai ir šiek tiek rusiškai.
– Daugelis trenerių, su kuriais per karjerą jums teko susidurti, yra rusai: Jevgenijus Platonas, Igoris Špilbandas, Marija Zujeva.
Ar rusiškai suprantate geriau negu lietuviškai?
– Aišku, kad rusiškai geriau suprantu čiuožimo terminus, nes ant ledo visi treneriai nurodymus ir patarimus dažniausiai duodavo šia kalba.
Tačiau lietuviškai dabar tikrai kalbu daug geriau. (Šypteli.)
– Ar tiesa, kad Detroito čiuožyklose kartu su Deividu dabar treniruojate išeivių iš Lietuvos vaikus?
– Taip, mokėme lietuvių bendruomenės vaikus čiuožti.
Buvo nuostabu matyti, kokie jie laimingi, žiūrėdami, kaip mes su Deividu šokame ant ledo.
Jie žvelgė į mus su tokia pagarba, tarsi mes būtume superherojai. (Juokiasi.)
– Pirmasis jūsų partneris buvo Otaras Džaparidzė. Dar 2008-ųjų pasaulio jaunimo čempionate kartu su juo atstovaudami Gruzijai užėmėte 14-ąją vietą. Kodėl iširo jūsų pora?
– Išsiskyrėme su Otaru, nes nejautėme, kad turime galimybių pasiekti daugiau.
– Ar tuomet turėjote Gruzijos pasą?
– Ne, niekuomet neturėjau Gruzijos pilietybės.
– Po išsiskyrimo su O.Džaparidze apskritai dvejojote, ar toliau tęsti sportininkės karjerą, ar atsidėti studijoms. Kas paskatino galiausiai likti ant ledo?
– 2009-ųjų gruodį su tėvais iškeliavau į Indiją.
Vieną rytą meditavau kylant saulei prie Rantamboro nacionalinio parko ežero. Ir iki tol buvo daug apmąstymų, ko noriu gyvenime, bet tuomet galiausiai supratau, kad per daug mėgstu dailųjį čiuožimą, kad jį mesčiau.
– Su D.Stagniūnu šokate jau ketvirtą sezoną. Kuo Deividas labiausiai skiriasi nuo buvusio partnerio iš Gruzijos?
– Deividas yra daug ryškesnė asmenybė. Jis daug linksmesnis.
Juo daug labiau pasitikiu, nes mes kartu jau labai daug patyrėme.
Myliu jį kaip brolį. Jis linksmas, sąžiningas, tiesus, labai rūpestingas ir užsispyręs.
– Kas buvo sunkiausia jūsų poros istorijoje?
– Per mūsų karjerą du momentai buvo sunkiausi.Pirmasis – kai buvo atmestas pirmasis mano prašymas dėl pilietybės, o kitas – kai mirė Deivido motina.
Tai tikrai dvi juodžiausios dienos per visą mano gyvenimą.
– 2011-aisiais kartu su Deividu užlipote ant garbės pakylos, kai per ISU Didžiojo prizo etapą „Skate America“ varžybas užėmėte trečiąją vietą. Ar įmanoma pagerinti šį rezultatą?
– Esu tvirtai įsitikinusi, kad galime čiuožti geriau ir pasirodyti dar geriau. Reikia tik sunkiai dirbti.
Darbo pabaigos niekuomet nematyti, nes kalno viršūnė dar nepasiekta.
– 2012-ųjų vasarą iš Kantono persikraustėte į Novajaus čiuožyklą, kai skandalingai iširo trenerių I.Špilbando ir M.Zujevos pora, kuri išugdė pastarųjų penkerių metų pasaulio ledo šokių čempionus.
Kodėl jūs pasirinkote I.Špilbandą, nors abi stipriausios pasaulio poros liko pas M.Zujevą?
– Nusprendėme toliau likti su Igoriu, nes jaučiame, kad mums reikia daugiau rūpintis savo technika.
O Igoris yra tiesiog neįtikėtinas, jis pats geriausias ledo šokių technikos treneris pasaulyje.
– Šio sezono programoms pasirinkote Marilyn Monroe ir Džeimso Bondo įvaizdį.
Kodėl?
– Likus mėnesiui iki 2013-ųjų pasaulio čempionato jau žinojau, kad būsime Marilyn Monroe ir Džeimsas Bondas. Tiesiog jaučiau, kad reikia turėti programas su tokiais linksmais ir ryškiais charakteriais, kuriuos puikiai pažįsta dailiojo čiuožimo sirgaliai visame pasaulyje.
Tikiu, kad mūsų programos paliks gerą įspūdį ir teisėjams, ir Sočio olimpinių žaidynių žiūrovams.
– Marilyn Monroe labiausiai mėgo šokti ir dainuoti, o jūs labiausiai mėgstate skaityti knygas. Visi čiuožėjai net juokauja, kad niekas pasaulyje dabar tiek neskaito, kiek jūs.
Į kokį romaną labiausiai panaši jūsų poros istorija?
– Tikriausiai į Homero „Odisėją“, nes mūsų kelionė buvo labai ilga ir mes taip pat nežinojome, ar kada nors grįšime namo.
Bet gruodžio 2-ąją mes galiausiai laimingi pravėrėme duris.
