Nepriklausomoje Lietuvoje jau užaugo karta, kuriai mūsų šalies sportininkų dalyvavimas su trispalve olimpinėse žaidynėse atrodo savaime suprantamas dalykas.
Tie, kurie šiandien dalyvaus iškilmingame posėdyje Seime ir šventinėje LTOK generalinės asamblėjos sesijoje, gerai prisimena, kad reikėjo nueiti ilgą kelią. Kertinis akmuo tame kelyje buvo padėtas lygiai prieš 25 metus, kai atkurtas LTOK.
„Prisiminsiu tą dieną, kol gyvensiu“, – „Lietuvos rytui“ sakė ilgametis LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas, vadovavęs organizacijai net šešias kadencijas – iki 2012-ųjų.
Dabar 62 metų socialinių mokslų daktaras A.Poviliūnas yra LTOK garbės prezidentas, vadovauja Lietuvos olimpinei akademijai, skaito paskaitas Lietuvos edukologijos universitete.
Jis puikiai prisimena ne tik gruodžio 11-osios įvykius, bet ir sudėtingą kelią į tarptautinį pripažinimą, nes LTOK atkūrimas buvo iššūkis ne tik SSRS sporto sistemai, bet ir Tarptautiniam olimpiniam komitetui (IOC), kuris susidūrė su neregėta situacija.
Atsakomybė žmonėms, kurie pasitikėjo. Taip A.Poviliūnas apibūdina svarbiausią savo darbo principą, kurio jis laikėsi 24 metus vadovaudamas LTOK.
„Negali nejausti atsakomybės, jei tave išrenka. O po lemtingų sprendimų 1988-aisiais tvyrojo visuotinė euforija. Tada jaučiausi kaip ant sparnų“, – sakė ilgametis vadovas, stojęs prie LTOK vairo būdamas 37-erių.
Vakar A.Poviliūnas skaitė pagrindinį pranešimą tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Baltijos šalių olimpinio sąjūdžio raida“. Į jubiliejinius renginius yra atvykusios Latvijos, Estijos, Lenkijos, Baltarusijos olimpinių komitetų delegacijos.
Labiausiai Lietuvos olimpiniam judėjimui nusipelnę asmenys bus apdovanoti specialiais LTOK atkūrimo 25-mečio medaliais ir proginiais atminimo medaliais.
– Praėjus 25 metams prisimenate, ar 1988-ųjų gruodžio 11-ąją buvo sniego?
– Viską puikiai prisimenu, nes tai, kas įvyko, įsiminė visam gyvenimui. Buvo sniego, bet šiek tiek mažiau nei šiemet.
LTOK atkūrimo diena man pati įsimintiniausia gyvenime. Ji įsiminė netgi labiau nei vestuvės ar sūnaus gimimas.
Susirinkimas užtruko beveik visą dieną, skelbėme rezoliucijas, rinkome vykdomąjį komitetą.
Pagrindinės diskusijos buvo dėl LTOK statuso. Latviai jau buvo atkūrę savo organizaciją lapkričio mėnesį, bet ji vadinosi laikinasis olimpinis komitetas, kad negąsdintų Maskvos.
Mes nusprendėme viską padaryti iki galo.
Labiausiai bijoti reikėjo tuomečiam Lietuvos SSR sporto komiteto vadovui Zigmantui Motiekaičiui, aš buvau jo pavaduotojas.
Prieš mūsų susirinkimą teko lankytis Maskvoje tuomečio SSRS olimpinio komiteto posėdyje. Ten latviai buvo pasmerkti, net neleido kalbėti jų išrinktam vadovui Vilniui Baltiniui.
Kai kas sakė, kad ne vieta tokiems salėje.
Kai aš papasakojau apie Lietuvą ir apie rengiamą susirinkimą, maniau, kad namo negrįšiu. Bet laimingai grįžau ir surengėme savo susirinkimą nepaisydami jokių grasinimų.
Situacija tikrai buvo sudėtinga. Pavyzdžiui, estai atsižvelgė į tai ir nukėlė savo olimpinio komiteto atkūrimą į 1989-uosius.
Iš pradžių buvo ketinama atkurti Lietuvos sporto lygą, nes 1924 metais Paryžiaus olimpiadoje dalyvavo būtent lyga.
Bet mes sutarėme, kad Kazimieras Motieka pasiūlys atkurti komitetą, ir taip padarėme.
– Kas LTOK kelyje į pripažinimą buvo sunkiausia?
– Tai, kad ant olimpinės nepriklausomybės aukuro degė sportininkų karjera.
Mes vieninteliai atsisakėme dalyvauti SSRS čempionatuose, todėl iki pripažinimo 1991 m. gruodį Lietuvos sportininkai negalėjo dalyvauti tarptautinėse varžybose.
Padarę tokį sprendimą padarėme perversmą SSRS sporto pasaulyje. Sportininkai dėl to kentėjo, bet nė vienas man nesiskundė.
Dar labai sunku buvo per Sausio 13-osios įvykius. Net buvome sudarę LTOK veiklai išeivijoje. O dabartinis „Olifėjos“ direktorius Antanas Muraška vežė slėpti dokumentus į savo tėviškę.
Kai pagaliau tapome pripažinti, tai buvo tarsi antrasis Berlyno sienos griuvimas (sprendimas buvo priimtas Vokietijos sostinėje. – Red.)
– Ar žvelgdamas į tuos įvykius iš 25 metų atstumo nieko nekeistumėte?
– Dabar daug ką galima prisiminti su šypsena. Tada buvome jauni, jaunystė įkvėpė ir skatino kovoti.
Kai viską apgalvoju, nežinau, ar tam dabar ryžčiausi.
Aš buvau kaip LTOK vėliava. Mane iškėlė, o dirbo žmonės, jie tvirtai laikė kotą. Vykdžiau pareigas, kurias man patikėjo.
Man nereikia garbės ir titulų. Aš visus gautus savo apdovanojimus esu atidavęs Sporto muziejui Kaune.
– Kaip LTOK veikla ir Lietuvos sportas jums atrodo dabar, kai pečių neslegia tokia atsakomybė?
– Džiaugiuosi, kad LTOK sekasi gerai.
Aišku, apie kai kuriuos dalykus turiu savo nuomonę, kuri gal ne visiems patinka.
Man labiausiai skauda širdį, kai sužinau, kad sportininkai vartojo draudžiamus preparatus. Tai nusikaltimas sportui. Todėl esu už tai, kad būtų taikoma diskvalifikacija iki gyvos galvos, o ne dvejiems metams.
Esu prieš tai, kad geriausi sportininkai dalyvautų įvairiuose šokių ir dainų projektuose. Jei taip atsitinka, sportas nueina į antrą planą.
Suprantu jaunimą, kad populiarumas yra smagus dalykas, bet tada su didžiuoju sportu reikia atsisveikinti. Sportininką turi garsinti sporto laimėjimai.
2013 metai Lietuvos sportininkams buvo geri, LTOK veikloje matau naujų iniciatyvų, pavyzdžiui, nutarta rengti žiemos olimpinę dieną.
Daina (dabartinė LTOK prezidentė D.Gudzinevičiūtė. – Red.) nesėdi vietoje, turi įdomių sumanymų, juos įgyvendina.
LTOK ir tarptautinėje aplinkoje vertinamas gerai. Tai man sakė neseniai perrinktas Europos olimpinių komitetų prezidentas Patrickas Hickey. Aišku, gaila, kad Daina per rinkimus nepateko į vykdomąjį komitetą, tačiau nieko baisaus, galbūt dar ankstoka buvo, nes ji tik metus vadovauja LTOK.
Ketvirtis amžiaus praėjo greitai. O dabar reikia pasidžiaugti tuo, ką nuveikėme, ir tuo, kad daug kur buvome pirmieji.
