Geriausias visų laikų Lietuvos ledo šokėjas iki šiol gyvena tikro olimpiečio ritmu, rašo dienraštis "Lietuvos rytas".
Penkiose žiemos žaidynėse dalyvavęs P.Vanagas dabar net neturi progos tiesiogiai stebėti televizijos transliacijų iš olimpinių dailiojo čiuožimo varžybų.
Sekmadienį, kai „Iceberg“ arenoje ledo šokėjų poros pradės kovą dėl Sočio žaidynių medalių, 43-erių lietuvis kartu su žmona Margarita Drobiazko vėl pats bus ant ledo.
Žiemos žaidynėse aukščiausią vietą tarp visų Lietuvos olimpiečių per šalies istoriją po nepriklausomybės atkūrimo užėmusi pora dabar yra ryškiausios šou „Ledo simfonija“ žvaigždės.
„Pradėjome labai intensyvias gastroles po Sibirą. Vakar pusryčiavome Barnaule, o vakarieniavome Novosibirske. Šiandien jau pusryčiavome Krasnojarske, bet iš karto po pasirodymo vėl laukia kelionė į kitus Tolimųjų Rytų miestus, – „Lietuvos rytui“ telefonu pasakojo Rusijoje užkluptas P.Vanagas. – Kiek leis šių gastrolių sąlygos, tiek ir olimpiados transliacijas žiūrėsime. Bet aišku, teks tenkintis tik video įrašais“.
Sekmadienį P.Vanagui ir M.Drobiazko jau plos Vladivostoko žiūrovai, bet šią porą iki šiol su ilgesiu prisimena dailiojo čiuožimo gerbėjai visame pasaulyje.
„Povilas Vanagas yra stipriausias ledo šokėjas pasaulyje nuo Christopherio Deano laikų, – su legendiniu britų olimpiniu čempionu lietuvį lygino „Ice Skating“ žurnalas. – Deja, Lietuvos pora buvo pasmerkta likti be titulų, kurių tikrai nusipelnė savo užburiančiais šokiais, nes gynė per mažos šalies garbę“.
2002-aisiais per laisvąją programą ant ledo krito net dvi pagrindinės varžovų poros, bet P.Vanagas ir M.Drobiazko vėl neužkopė ant garbės pakylos, o jų užimta penktoji vieta iki šiol yra geriausias Lietuvos olimpiečių pasirodymas žiemos žaidynėse po šalies nepriklausomybės atkūrimo.
Po Solt Leik Sičio žaidynes sudrebinusio teisėjų skandalo P.Vanagas net 11 minučių kalbėjo tiesioginiame NBC televizijos eteryje. Kalbama, kad tai – dar vienas lietuviškas rekordas, nes Arvydas Sabonis yra kalbėjęs amerikiečiams 9 minutes.
„Prisimenu, kaip teko pučiant stipriam vėjui lipti ant namo stogo. Bet tikrai nežinojau, kad chronometras NBC kanalui yra toks svarbus“, – prisimindamas juodžiausias karjeros akimirkas dabar juokėsi P.Vanagas,
Prieš olimpinį I.Tobias ir D.Stagniūno debiutą – „Lietuvos ryto“ pokalbis su geriausiu visų laikų šalies čiuožėju apie naujosios Lietuvos ledo šokėjų poros galimybes ir dailiojo čiuožimo varžybų kuluarus.
– Povilai, ar nesinorėjo dėl olimpiados atšaukti visų gastrolių?
– Šiame ture po Sibirą ir Tolimuosius Rytus esame kviestinės žvaigždės, todėl patys negalime planuoti pasirodymų datų. Dalyvaujame šou tada, kada mus pakviečia.
Kita vertus, tikrai nebuvo jokio noro visko atsisakyti ir likti prie televizoriaus tik tam, kad galėtum stebėti olimpiadą.
Buvo planų, kad dalyvausime olimpiados uždaryme kartu su Ilja Averbucho kolektyvu, su kuriuo dabar gastroliuojame.
Bet pasikeitė režisieriaus ketinimai: vietoj čiuožėjų Ilja dabar ruošia programą su riedutininkais, kurie dalyvavo ir žaidynių atidaryme.
O mes su visu likusiu jo kolektyvu išvažiavome į „Ledo simfonijos“ gastroles.
I.Averbucho šou šiemet švenčia dešimties metų jubiliejų.
Per pastarąsias Kalėdas mūsų „Liepsnojantį ledą“ Lietuvoje rengėme jau 13-ą kartą. Pasirodo, kad jie pradėjo šį ledo šou verslą pora metų vėliau negu mes.
– Sočyje susirinko daug buvusių Jūsų varžovų, o ne viena dailiojo čiuožimo žvaigždė dabar olimpines kovas komentuoja televizijos žiūrovams. Nesvarstėte galimybės keliauti į Sočį ir ten gyvai stebėti visus pasirodymus?
– Mes taip pat turėjome pasiūlymų ir atvykti į Sočį, ir padėti komentuoti varžybas televizijoms. Bet atvirai pasakius nėra didelio noro tą daryti.
Visų pirma, mūsų profesionali veikla dabar nesuteikia fizinių galimybių akylai sekti tai, kas vyksta dailiojo čiuožimo mėgėjų pasaulyje.
Bet dar svarbiau, kad jau nėra ir ypatingo noro tą daryti. Jau nejaučiu mėgėjų čiuožimui tokios traukos, kokia buvo dar prieš dešimtį metų.
Man mėgėjų varžybas darosi neįdomu stebėti. Tai yra apmaudu, bet nieko nepadarysi.
Pasikeitė dailiojo čiuožimo taisyklės, kurios pakeitė ir pačio čiuožimo stilistiką. Naujos taisyklės suteikė varžyboms daug pliusų, bet atnešė ir nemažai minusų.
Man kaip profesionalui žiūrovui tapo nelabai įdomu žiūrėti šią sporto šaką.
– Dalyvavote net penkiose žiemos žaidynėse – daugiausiai iš visų Lietuvos olimpiečių. Dabar olimpiada jau nesukelia ypatingų emocijų?
– Įdomu iš šalies stebėti, nes atsirado daug naujų sporto šakų palyginti su tais laikais, kai mes patys dalyvavome.
Man labai patinka žiūrėti akrobatinį slidinėjimą ir visus tuos ekstremalus, kurie su slidėmis atlieka fantastiškus triukus.
Dailiajame čiuožime atsirado komandų varžybos, bet nauja rungtis vertinama labai prieštaringai.
O kažkokio ypatingo virpėjimo, kad manęs ten nėra, nors labai norėčiau būti – tikrai nejaučiu.
Kiekviena olimpiada pirmiausiai man asocijuojasi su milžiniška nervine įtampa.
Niekados neslėpiau, jog čiuožėjai nelabai mėgdavo važiuoti į olimpines žaidynes dėl buitinių sąlygų. Dailiojo čiuožimo pasaulio ar Europos čempionatai savo komfortu: apgyvendinimo ir treniruočių sąlygomis – visuomet gerokai pranoko žaidynes.
Olimpiada tikrai turi milžinišką vertę dėl titulų, bet ji pareikalauja labai daug jėgų ir nėra paranki čiuožėjams.
Žaidynėse visi gauna labai mažai laiko ant ledo treniruotėms, nes toje pačioje arenoje vyksta daugiau rungčių. Tikrai nepatogu, kai turi treniruotis 5 ar 6 valandą ryto, o iš olimpinio kaimelio turi dar valandą važiuoti į areną.
Būtent todėl ir dabar po žaidynių atidarymo Sočyje Deividas su Isabella iš karto išvyko į Maskvą, kurioje turi normalias treniruočių sąlygas.
Sočyje jiems buvo leidžiama čiuožti ant ledo vos po 30 minučių ir dar – skirtingu laiku. Jeigu tau reikia keltis, kai saulė nusileidžia, tai tikrai absurdas.
– Lilehameryje teko nešti trispalvę, Solt Leik Sityje teisėjai pavogė iš Jūsų poros medalį, bet po ketverių metų pertraukos grįžote į Turino žaidynes. Jeigu reikėtų išskirti vienintelę olimpinę akimirką, kurią pasirinktumėte? – Be jokių abejonių labiausiai įsiminė pirmoji olimpiada Abervilyje.
Kelias į ją buvo labai sudėtingas, todėl emociškai ji sukėlė didelę euforiją. 1992-aisiais jai rengėmės atviroje Lozanos čiuožykloje kartu su paprastais miestiečiais. Kam dabar apie tai pasakoji, niekas nenori patikėti.
Dirbome be trenerių, treniruotėse viskas sunkiai sekėsi, bet varžybose jau nepadarėme klaidų. Buvo mažas stebuklas, kad ten taip sušokome.
– Po dailiojo čiuožimo taisyklių reformos nusprendėte dar kartą įbristi į tą pačią upę ir 2006-aisiais naktimis ant Kauno ledo ruošėtės Turino žaidynėms. Ar buvo verta sugrįžti?
– Jeigu tą sezoną būtų vykusios tik olimpinės žaidynės ir nebūtų nei Europos, nei pasaulio čempionatų, tuomet tikrai būtume gailėjęsi, kad tam žingsniui ryžomės.
Bet buvo ne tik Turinas. Europos čempionate vėl iškovojome medalius.
Ir žemyno, ir pasaulio pirmenybėse pagerinome savo asmeninį rekordą, todėl startai tose varžybose suteikė sparnus.
Važiuodami į Turiną žinojome, kad ten neturėsime savo šalies teisėjo, todėl tikrai nepuoselėjome didelių iliuzijų. Žinojome labai gerai, kas ten laukia, pažindami visą dailiojo čiuožimo virtuvę.
Negali būti lygiavertės kovos, kai vienas turi automatą, o kitas – pistoletą.
Daug porų visą karjerą gyvena tik viltimis. Kadangi šokiai ant ledo yra sporto ir meno junginys, čia subjektyvumo faktorius ypač ryškus.
– Dvi ledo šokių poros: Vankuverio čempionai kanadiečiai Tessa Virtue ir Scottas Moiras ir amerikiečiai Meril Davis ir Charlie White yra neginčytini Sočio žaidynių favoritai. Kurių programa ir stilius Jums labiau patinka?
– Man labai patinka ne tik šios dvi poros, bet ir prancūzai Nathalie Peichalat ir Fabianas Bourzat. Dar yra labai stipri pirmoji Italijos pora (Anna Cappellini ir Luca Lanotte), tapusi 2014 metų Europos čempione.
Pasakyti, kad vieni iš jų yra pagrindiniai favoritai, aš tikrai negaliu, nors prancūzams jaučiu labai didelę simpatiją. Juos puikiai pažįstame, dar nuo tų laikų, kai patys dalyvavome varžybose, o po to juos buvome pasikvietę ir į „Liepsnojantį ledą“.
Labai norėčiau, kad jiems pasisektų užimti kuo aukštesnę vietą.
Aišku, ypatingos mūsų simpatijos skirtos Lietuvos porai. Viliuosi, kad Deividas su Isabella Sočyje parodys viską, ką šiandien sugeba, o teisėjai juos įvertins objektyviai.
– Dar prieš komandų varžybas „L'Equipe“ paskelbė straipsnį apie galimus susitarimus kuluaruose. Vienas įtakingas Rusijos treneris šiam Prancūzijos dienraščiui teigė, jog Rusija ir JAV susitarė, kad amerikiečiai jiems padės sportinių porų ir komandų varžybose, o rusai atsidėkodami palaikys M.Davis ir C.White'ą kovoje su kanadiečiais. Yra tiesos tokiose kalbose?
– Tokius pareiškimus dabar galima vertinti tik kaip gandą.
Aš apie tai irgi jau esu girdėjęs. Jeigu kažkas išaiškintų ir įrodytų, kad taip buvo, manęs tikrai tai nenustebintų.
Deja, tokia yra dailiojo čiuožimo virtuvė, kurioje visuomet netrūko savitų prieskonių.
– Kuri kita dailiojo čiuožimo rungtis daugiausia jus intriguoja?
– Kaip profesionalui dabar gal įdomiausios yra porinio čiuožimo varžybos.
Naujos taisyklės šiai rungčiai tikrai pravertė ir jas stebėti yra net įdomiau už ledo šokius.
Seniau man buvo įdomiausia būdavo žiūrėti vyrų varžybas ir ledo šokius, paskui –– sportines poras ir moterų pasirodymus.
Dabar tikriausia jau rinkčiausi vyrus ir porinį čiuožimą, o paskui liktų ledo šokiai ir moterys.
– Jevgenijus Pliuščenka Sočyje baigė karjerą. Vieni žavėjosi 31-erių veterano ryžtu kautis, bet jam skirti aukšti balai per komandų varžybas kėlė nuostabą net Rusijos žurnalistams. Kaip vertinate jo sugrįžimą?
– Kai žinai, kad jis ištvėrė 12 operacijų, puikiai supranti, kuo jis rizikavo.
Ypač po pernai atliktos stuburo operacijos. Juk vienas nedidelis žingsnelis, ir gali visam gyvenimui likti luošas.
Šiuo požiūriu jo ryžtas bet kokia kaina likti sporte, nepaisant net savo sveikatos, tikrai sunkiai suprantamas.
Bet tai yra asmeninis pasirinkimas, nes jis yra savo sveikatos šeimininkas.
Tai, kad jis sugebėjo grįžti į aukščiausią lygį ir taip pasirodė komandų varžybose, kelia tik pagarbą. Taip susiimti ir čiuožti, reikia turėti tiesiog neįtikėtiną valios jėgą.
– I.Tobias istorija, siekiant Lietuvos pilietybės, priminė Jūsų vargus 1992-aisiais. „Rusė tik per mano lavoną čiuoš už Lietuvą olimpinėse žaidynėse“, – tuomet aiškino net LTOK Vykdomojo komiteto nariai. Ką patarėte Deividui, kad anksčiau laiko jis nenuleistų rankų?
– Jų bėdos tęsėsi daug ilgiau. Mes jau buvome net gavę IOC leidimą dalyvauti žaidynėse kaip mišri pora, turinti du skirtingus pasus.
Tada buvo revoliucijų laikai, ir viskas sprendėsi daug greičiau.
Dabar revoliucijos jau išblėsę, todėl tikriausiai tas pilietybės suteikimo procesas užtruko taip ilgai. Jis tikrai kainavo daug nervų ir Isabellai, ir Deividui.
Buvusi Deivido partnerė Catherine Copely anksčiau laiko baigė karjerą, nes tam didelės įtakos turėjo būtent ta įtampa, tvyrojusi dėl jos pilietybės reikalų.
Aišku, teko kalbėtis ir su Deividu, ir su Isabella. Sunkiausiomis akimirkomis mėginau jiems įrodinėti, kad net žaidynės nėra vienintelis tikslas, dėl kurio verta čiuožti ir treniruotis.
Bet olimpiadą jie buvo padarę savotišku tabu: nėra olimpiados, tai visai nečiuošime.
Gerai, kad valdžios žmonės laiku susiprotėjo ir nesulaužė dar vienos poros likimo.
– Ar patinka olimpinės Isabellos ir Deivido programos?
– Šį sezoną jie sukūrė vienas geriausių programų, kurias turėjo per karjerą.
Aišku, kol kas jiems dar trūksta daugiau čiuožimo kartu patirties, kad jau galėtų kautis dėl pirmųjų penkių vietų. Bet dėl 15-tuko jie drąsiai gali kovoti, jeigu tik Sočyje nepadarys klaidų.
Per trumpą laiką ši pora jau padarė tikrai daug. Kiekvienais metais jų lygis turėtų kilti, nes visi partneriai, laikui bėgant, geriau jaučia vienas kitą.
Kasmet sunku sukurti geriausią programą, kartais nepataikai ir varai pro šalį, bet šįmet jie tikrai pataikė į savo dešimtuką.
Visas savo galimybes ir choreografiją jie tikrai gerai išnaudoja.
– Poros treneris Igoris Špilbandas neslėpė, jog norėtų, jog jūs dirbtumėte kartu ir padėtumėte kurti Lietuvos poros programas. Ką galvojate apie tokį pasiūlymą?
– Noro tą padaryti tikrai yra.
Bet ir praėjusiais metais, ir anksčiau mūsų pačių darbo ritmas neleido prisidėti.
Tuomet, kai turėdavome mėnesio pertrauką poilsiui, net pagalvoti apie tai, kad reikėtų skristi į Ameriką ir ten dirbti dar 10 dienų, nebuvo jokių jėgų.
Jeigu sutiktume padėti Isabellai su Deividu ar kitoms poroms, kurias treniruoja Igoris, pagrindinė mūsų pagalba būtų kuriant programas ir jų choreografiją.
Bet kad žmogus galėtų dirbti kūrybingai, jis privalo būti pailsėjęs ir tam nusiteikęs.
Jeigu tu esi ir fiziškai, ir emociškai išsunktas lyg citrina, kaip jaučiamės mes po didelių gastrolių, nieko gero nebus.
Dabar tik pradėjome naują „Ledo simfonijos“ turą: turėjome septynis mūsų šou pasirodymus, o dar liko apie 40. Kai pasivažinėsime po Rusiją ir kitas šalis, ir nuotaika, ir mano jėgos bus visai kita, negu dabar.
Po kiekvieno sezono suprantam, kad svarbiausia yra atsigauti patiems ir pasiruošti kito sezono darbams negu važiuoti padėti kažkam, bet paskui save sužlugdyti.
Mes esame jau ne to amžiaus, todėl viską turime daryti savo laiku ir savo vietoje.
– Jau seniai patys kuriate ir savo, ir „Liepsnojančio ledo“ programas. Ar niekuomet neturėjote noro tapti treneriu?
– Trenerio duonos su Rita jau esame paragavę. Ir ne kartą.
Po to, kai 2002-aisiais pirmą kartą pasitraukėme iš mėgėjų sporto, kiekvienais metais važiuodavome į JAV, kur praleisdavome po 3,5 mėnesio.
Ten dalyvaudavome labai garsiame ledo šou, kuris vykdavo kartą per savaitę. Bet visą kitą laiką intensyviai treniruodavome kitas poras.
Tikrai žinom, koks yra duonos skonis, kai treniruoji kitus po 5-6 valandas per dieną. Bet mums kol kas labiau patinka tas pyragas, kurį šiandien valgome, patys dalyvaudami ledo šou.
Tikrai neatmetu trenerio darbo kaip atsarginio ateities varianto. Bet mano svajonė yra ne kasdienė trenerio duona, o daugiau kūrybinis darbas, surištas su ledo teatru, su vaikais.
Esu labiau linkęs būti treneriu konsultantu nei kasdien diena po dienos dirbti su tais pačiais sportininkais ir šlifuoti jų programas.
Manau, kad man tai nebūtų labai įdomu po tiek metų, praleistų ledo šou atmosferoje.
– Lietuvos čiuožimo federacijos prezidentė Lilija Vanagienė tikisi, kad po ketverių metų Pjongčango žaidynėse Isabela ir Deividas jau gali kovoti dėl medalių. Ar pritariate mamos nuomonei?
– Teoriškai – tikrai taip.
Bet viskas priklausys nuo begalės aplinkybių. Kaip jiems seksis, kiek sveikatos turės, kaip kūrybiškai seksis treneriams ir choreografams.
Ši mūsų pora tikrai turi gerų perspektyvų.
Penki P.Vanago ir M.Drobiazko startai
Povilas Vanagas ir Margarita Drobiazko dalyvavo penkeriose žiemos žaidynėse. 2000 m. pasaulio ir Europos čempionatuose Lietuvos pora laimėjo bronzos medalius. Tokį pat apdovanojimą P.Vanagas ir M.Drobiazko iškovojo dar kartą 2006-ųjų žemyno pirmenybėse, kai grįžo į mėgėjų varžybas po ketverių metų pertraukos.
Metai Žaidynės Vieta
1992 m. Albervilis – 16 vieta (19 porų)
1994 m Lilehameris – 12 vieta (21 poros)
1998 m. Naganas – 8 vieta (24 poros)
2002 m. Solt Leik Sitis – 5 vieta (24 poros)
2006 m Turinas – 7 vieta (24 poros).
