Sočis vėl linksmas ir triukšmingas. Dar ne taip seniai jame burzgė traktoriai ir ekskavatoriai, į akis, ausis ir nosį lindo dulkės, o išraustomis pagrindinėmis gatvėmis buvo neįmanoma eiti.
Sočyje vėl skamba muzika. Nors dabar žiema, vasaros kurorte prie Juodosios jūros taip triukšminga, kaip ir šiltuoju metų laiku, per kurį Sočio prekybininkai ar muzikantai stengiasi užsidirbti visiems metams.
Praėjusią vasarą jie neužsidirbo, nes į išraustą ir pertvarkomą Sočį beveik neužsuko turistai, todėl atsigriebti stengiasi per olimpines žaidynes.
Pirmasis dviračių takas
Olimpiada pakeitė didmiestį prie Juodosios jūros. Tuo džiaugiasi ir 77 metų Valentina. Į Sočį ji per mėnesį užsuka dienai kitai – pasiimti pensijos.
Abchazijoje gyvenanti, bet iš Rusijos pensiją gaunanti moteris kiekvieną mėnesį turi kirsti sieną šalies, kurią Rusija pripažįsta nepriklausoma, bet su tuo nesutinka Gruzija.
Valentina neturi televizoriaus ir nemato olimpinių žaidynių, bet vis tiek serga už Rusijos sportininkus. O atvykusi pensijos kaskart pasidžiaugia, kad Sočis tapo gražesnis.
„Abchazijoje viskas sugriauta, neturime net pašto, pensijos važiuojame čia, į Rusiją. Gerai, kad prie sienos nebereikia ilgai laukti – per valandą apsisuku. O anksčiau ir savaitę tekdavo stovėti, – pasakoja Valentina. – Atvažiuoju į Sočį kelioms dienoms, pasiimu pensiją ir atgal. Tačiau olimpiadą jaučiu, sergu už Rusiją.
Neturiu televizoriaus, bet olimpiadai nusipirkau radiją, tad jo ir klausausi. Džiaugiuosi, koks tapo Sočis. Taip nebuvo – nebėra automobilių spūsčių kaip anksčiau. Ir nebuvo taip gražu. Tvarkyti miestą skubėjo, bet vis tiek vos spėjo laiku baigti.“
Apie 330 tūkstančių gyventojų turinčio Sočio senbuviai džiaugiasi, kad kurortas pagaliau turi sutvarkytą pėsčiųjų gatvę. Joje anksčiau augo palmės, o dabar pačiame alėjos viduryje trykšta fontanas, sutemus nusidažantis įvairiomis spalvomis.
Šia alėja, šalia kurios dabar įrengtas ir pirmasis Sočyje dviračių takas, anksčiau vaikščioti jūros link buvo nelengva.
„Čia važinėjo automobiliai, o dabar gatvė skirta tik pėstiesiems.
Ir eiti prie jūros buvo sunku – plytelės kliuksėjo, iššokdavo. Dabar nieko panašaus“, – vienas per kitą pasakoja sutuoktiniai Svetlana ir Dmitrijus, su dukterimi išsirengę pasivaikščioti po naktinį Sočį.
Kainos kilo dėl statybų
Sočyje olimpinio šurmulio kiek mažiau nei, pavyzdžiui, kurorto priemiestyje Adleryje. Bet olimpinių simbolių pakanka.
Į olimpinių žiedų vidų nusifotografuoti lenda ir vietiniai, ir turistai. Ir pakrantėje, ir toliau nuo jos pilna vėliavų su Sočio žaidynių spalvomis.
Šalia krantinės pasitinka skulptūromis tapę filmo „Briliantinė ranka“ herojai, kuriuos vaidino legendiniai aktoriai Andrejus Mironovas, Anatolijus Papanovas ir Jurijus Nikulinas.
Vis dėlto, nors prieš olimpines žaidynes ir buvo atnaujintas, Sočis vis tiek neatrodo išblizgintas.
Pagrindinė Juodosios jūros pakrantės gatvė vis dar dvelkia sovietmečiu. Šioje gatvėje pilna suvenyrų parduotuvių ir kavinių su ryškiomis iškabomis.
Lauke įrengtas ir tiras, kuriame, kaip ir sovietiniais laikais, šratais šaudoma į taikinius arba skardines. Pataikei – gali išsirinkti žaislą.
Pašaudyti kainuoja 200 rublių (apie 14 litų). Dar ne taip seniai šaudymas kainavo trečdaliu pigiau, bet prieš olimpines žaidynes kaina pakilo.
Tiro darbuotoja teigia, kad kainos visur kilo ne dėl to, jog prieš olimpines žaidynes pardavėjams pakvipo pelnu, o todėl, kad vasarą, kai stengiamasi užsidirbti visiems metams, į kurortą dėl statybų beveik neužsuko turistai.
„Ir pas mus, ir kavinėse, ir parduotuvėse kainos pakilo, nes mūsų darbas sezoninis. Šis sezonas buvo labai prastas. Prastai buvo visiems. Dar nepradėjome dirbti pelningai, todėl ir kainos dabar aukštesnės“, – paaiškina tiro darbuotoja Natalija.
„Parduotuvėse kilo produktų kainos. Pavyzdžiui, lavašas anksčiau kainavo 31 rublį (2,2 lito), o dabar 36 rublius (apie 2,6 lito).
Be to, anksčiau buvo storas, o dabar tapo plonytis“, – sako Natalija su Igoriu.
Prie olimpinių suvenyrų – eilės
Olimpinės žaidynės prekybininkams – aukso gysla. Ypač suvenyrų pardavėjams.
Tūkstančiai licencinių suvenyrų nugulė ant visos Rusijos parduotuvių lentynų. Bakalėjos, žaislų parduotuvėse, specialiosiose mažmeninės prekybos vietose visoje šalyje – galybė skirtingų olimpiniais žiedais ir Sočio žaidynių užrašu pažymėtų daiktų.
Prie šių parduotuvių nusidriekė eilės pirkėjų.
Žmonės nesirenka, ką pirkti – per 90 litų kainuojantį oficialų žaidynių talismaną leopardą ar puodelį, kurio kaina prasideda nuo 10 litų. Jie šluoja viską, kas susiję su Sočio olimpiada. Pardavėjai guodžiasi, kad nemiega per naktis: naktį priima prekes, dieną jomis prekiauja.
„Visiškai neturime laisvos minutės. Prie kasos – eilė. Dirbame iki paskutinio kliento – visada iki vidurnakčio“, – aiškina licencijuotos suvenyrų parduotuvės pardavėja Oksana Risulova.
Olimpiniai suvenyrai tapo paklausūs gerokai iki žaidynių. Jau sausio pradžioje buvo parduota beveik milijonas pliušinių baltųjų lokių, per 2 mln. taurių, pusketvirto milijono magnetukų.
„Perkama viskas. Viskas!
Nėra paklausesnių ar prastesnių prekių. Pavyzdžiui, puodeliai imami dėžėmis: po 30 ar 40“, – sako O.Risulova.
Sočis pralaimėjo Vankuveriui
Rekordiškai brangiai kainavusių žaidynių rengėjai padarė vieną klaidą: nustatė pernelyg žemas prekybos olimpiniais suvenyrais licencijų kainas.
Nors prekybininkai neatskleidžia, kiek mokėjo už licenciją, jau dabar aišku, kad Sočio žaidynių rengėjai pralaimėjo 2010-ųjų Vankuverio žiemos žaidynių rengėjams pardavinėdami licencijas.
Vankuveris už licencijas prekiauti suvenyrais surinko 51 milijoną JAV dolerių (apie 132 mln. litų), Sočis – tik 30 milijonų (78 mln. litų).
Tačiau Sočio žaidynių suvenyrai dėl to nėra pigesni.
Ypač brangūs olimpine simbolika pažymėti drabužiai, kuriais prekiauja Rusijos sportinių ir aktyvaus laisvalaikio drabužių gamintojas „Bosco“.
Olimpinis švarkas šio gamintojo parduotuvėse kainuoja per 600 litų. Tai apie 30 procentų vidutinio darbo užmokesčio Rusijoje, kuris yra apie 2000 litų. Pigiausi olimpiniai marškinėliai kainuoja apie 130 litų, palaidinė su gobtuvu – 450 litų.
Gana kukliai – 35 litus – kainuoja baltos pirštinės olimpinių žiedų spalvų pirštais. Tačiau Sočio gatvėse jos retos.
Palyginti su Vankuveriu, kuriame ryškios kumštinės pirštinės su klevo lapu iš lentynų dingo dar nesibaigus žaidynėms ir jų parduota pusketvirto milijono, Sočis pirštinių pardavimu taip pat pralaimi Vankuveriui.
Sočio žaidynių organizacinis komitetas pasirašė sutartis su 48 skirtingais gamintojais dėl olimpinių suvenyrų gamybos. Sutartys sudarytos ir su milžinais, tokiais kaip „Bosco“, kuris draudžia, kad jo parduotuvėse skirtųsi kainos, ir su smulkesniais gamintojais.
Pavyzdžiui, „Mir detstva“ gamina olimpine simbolika pažymėtus reikmenis naujagimiams.
Iš žaidynių stengiasi pasipelnyti visi, kas netingi. Netgi tie, kurie nepirko licencijų prekiauti oficialiais olimpiniais suvenyrais, į parduotuvių lentynas stato vieną kitą žaislą su olimpiniais žiedais.
Už tai parduotuvė gali būti net uždaryta, nes prekyba olimpiniais suvenyrais griežtai kontroliuojama. Tiems, kurie neįsigijo licencijų, tai daryti draudžiama.
O tie, kurie įsigijo, dabar trina rankomis: net prekiautojai maistu užsiplėšė didesnes kainas už olimpiniais žiedais pažymėtas prekes. Ir žmonės jas perka. Įsigyti suvenyrą su olimpiniais simboliais vartotojui reiškia įsigyti dalelę žaidynių.
Licencijas pirko ne visi
Kai kurie prekybininkai neišlaidavo, kad įsigytų licencijas prekiauti olimpine simbolika pažymėtais suvenyrais. Jų nuomone, magnetukas su Sočio vaizdais ar užrašu „Sočis“ – ir taip paklausi prekė, todėl išlaidauti nevertėjo.
„Man neįdomi ta olimpinė psichozė. Aš dailininkas – tapau paveikslus ir juos pardavinėju šioje gatvėje. Bet drauge prekiauju ir magnetukais. Nepirkau licencijos prekiauti olimpiniais suvenyrais, net nesidomėjau, kiek ji kainuoja. Ant mano magnetukų vaizduojamas tik Sočis, todėl taisyklių nepažeidžiu“, – sako gatvės suvenyrų pardavėjas Aleksandras.
Praeityje jis buvo karo lakūnas ir tarnavo Šiauliuose. Ten liko daug jo draugų, liko ir žmona, kuri 1992-aisiais nebenorėjo grįžti į Rusiją, todėl, sutikęs žurnalistų iš Lietuvos, Aleksandras net susigraudina.
Vis dėlto suvenyrų medžiotojams per Sočio žaidynes svarbiausia yra olimpiniai simboliai, todėl prie Aleksandro magnetukų eilės nesidriekia.
