Savo kelionę po magišką bėgimo pasaulį ir potyrius Tarahumaros gentyje Ch.McDougallas aprašė knygoje „Gimę bėgti“. Ją Lietuvos bėgimo entuziastams ir norintiems pradėti bėgioti pristato „Obuolio“ leidykla, išleisianti keturis mėnesius „New York Times“ bestselerių sąraše išsilaikiusią knygą.
Artėjant vasarai ir maratonų fiestai portalas lrytas.lt su savo skaitytojais dalinasi ištraukomis iš Ch.McDougallo knygos „Gimę bėgti“. Čia galite ieškoti įkvėpimo.
***
Dienų dienas Meksikos Siera Madrėje ieškojau vaiduoklio, vardu Caballo Blanco – Baltasis Žirgas. Galiausiai jo pėdsakus aptikau ten, kur tikėjausi mažiausiai – ne atokiuose tyrlaukiuose, kuriuose patarė jo ieškoti, o blausiame seno viešbučio vestibiulyje, dulkino dykumos miestelio pakraštyje.
- Sí, El Caballo está, – linktelėjo registratorė. („Taip, Žirgas čia.“)
- Tikrai? – Tiek kartų tokiose keistose vietose girdėjęs, jog ką tik su juo prasilenkiau, jau buvau bepradedąs įtarti, kad Caballo Blanco ne kas kita kaip pasaka, vietinis Lochneso monstruo, išgalvotas vaikams pagąsdinti ir patikliems svetimšaliams apkvailinti.
- Jis visad grįžta iki penkių, – pridėjo registratorė. – Tai kaip ritualas.
Nežinojau, ar ją apkabinti iš palengvėjimo, ar sumušti su ja delnais iš džiaugsmo. Žvilgtelėjau į laikrodį. Tai reiškė, kad aš iš tiesų pamatysiu vaiduoklį mažiau nei po... pala.
- Betgi jau po šešių.
Registratorė tik gūžtelėjo pečiais.
- Gal jis iškeliavo.
Aš susmukau ant senovinės sofos. Buvau purvinas, išalkęs ir įveiktas. Jaučiausi išsekęs, mano palydovas taip pat.
Kai kas sakė, kad Caballo Blanco dezertyras; kiti buvo girdėję, kad tai boksininkas, kuris pabėgo nuo visų norėdamas save nubausti, nes ringe užmušė žmogų. Niekas nežinojo jo vardo, amžiaus, kilmės. Jis buvo kaip vienas tų senųjų Vakarų banditų, kurių vieninteliai pėdsakai – neįtikėtinos istorijos ir cigarilės dūmų dvelksmas. Jį buvo matę ir galėjo apibūdinti visoje šalies teritorijoje; milžinišku atstumu nutolusių kaimelių gyventojai prisiekė jį matę tą pačią dieną keliaujantį pėsčiomis, o apibūdinimai svyravo nuo „juokingo ir simpático“ iki „keisto ir tikro milžino“.
Vis dėlto visose Caballo Blanco legendos versijose tam tikros esminės detalės visada buvo tos pačios: jis atvyko į Meksiką prieš daug metų ir ilgai keliavo į laukinius, neįžengiamus Barrancas del Cobre – Vario kanjonus – norėdamas gyventi taraumarų gentyje, kurios nariai garsėjo kaip beveik mitologiniai akmens amžiaus superatletai. Taraumarai (tarahumara ispanų maniera tariama be h) yra turbūt patys sveikiausi bei romiausi žmonės pasaulyje, taip pat geriausi visų laikų bėgikai.
Kalbant apie sunkiai įveikiamus atstumus, niekas neprilygsta taraumarų bėgikui: nei lenktyninis žirgas, nei gepardas, nei olimpietis maratonininkas. Vos keli pašaliečiai buvo matę taraumarus savo akimis, bet nuostabūs pasakojimai apie jų neprilygstamą ištvermę ir ramybę sklido iš kanjonų metų metus. Vienas tyrinėtojas prisiekė matęs, kaip taraumaras plikomis rankomis sugavęs elnią – vijęsis šuoliuojantį nelaimėlį, kol tas galų gale kritęs iš nuovargio, „o jo kanopos atšokusios nuo kojų“. Kitas nuotykių ieškotojas praleido dešimt valandų kopdamas į Vario kanjono kalną ir leisdamasis nuo jo su mulu; taraumarų bėgikas tą patį padaręs per pusantros valandos.
- Išgerk šito, – kartą pamokė taraumarė išsekusį keliautoją, kuris susmuko kalno papėdėje. Ištiesė jam moliūgą, pilną drumzlino skysčio. Jis kelis kartus gurkštelėjo ir nustebo pajutęs, kaip kūną užplūsta naujos jėgos. Pašoko ant kojų ir nukūrė į kalno viršūnę kaip šerpas, ką tik padauginęs kavos. Vėliau tas pats keliautojas pranešė, kad taraumarai taip pat žino ypatingo energijos teikiančio maisto receptą; šis maistas padaro juos tvirtus, galingus ir nesustabdomus: vos keli kąsniai suteikia pakankamai energijos bėgioti visą dieną be poilsio.
Kad ir kokias paslaptis žino, taraumarai jas gerai saugo. Iki pat šių dienų taraumarai gyvena šalia uolų, kurių viršūnės siekia aukščiau vanagų lizdų, žemėje, kurios daugelis net nėra matę. Vario kanjonai – tai prarastasis pasaulis laukiniame Šiaurės Amerikos užkampyje, lyg sausumos Bermudų trikampis, praryjantis užklystančius nepritapėlius ir gyvenimu nusivylusius žmones.
Čia gali nutikti daug blogų dalykų, jų tikriausiai neišvengsite; jei išsisuksite nuo žmogėdrų jaguarų, mirtinai nuodingų gyvačių ir svilinamos kaitros, dar liks įveikti kanjonų karštinę – galbūt lemtingą kvaitulį, kylantį dėl beviltiškos Vario kanjonų nykumos. Kuo giliau lendi į Vario kanjonus, tuo aiškiau jauti, lyg aplink tave užsiveria kriptos durys. Sienos susispaudžia, aplinkui pasklinda šešėliai, vaiduokliški šnabždesiai; kaskart bandydamas išeiti atsitrenki į sieną.
Paklydusius aukso ieškotojus apima tokia beprotybė ir neviltis, kad jie persipjauna gerklę arba nušoka nuo uolos. Nenuostabu, kad vos keletas pašaliečių yra matę tarahumarų gimtąsias vietas, ką jau ten pačius tarahumarus.
Vis dėlto Baltasis Žirgas pasiekė Vario kanjonų gilumą. Pasakojama, kad čia jį priglaudė taraumarai kaip draugą ir giminingą sielą; jis tapo šmėkla tarp šmėklų. Suprantama, perėmė du šiai genčiai būdingus bruožus – nepastebimumą ir nepaprastą ištvermę. Nors jį buvo pastebėję įvairiose kanjonų teritorijos vietose, niekas tiksliai nežinojo, kur jis gyvena ir kur keliaus toliau. Man buvo pasakyta: jei kas ir gali perduoti šimtametes taraumarų paslaptis, tai tik šis vienišas Aukštųjų Kalnų klajoklis.
Mane buvo taip apsėdusi mintis surasti Baltąjį Žirgą, kad snūduriuodamas ant viešbučio sofos galėjau įsivaizduoti jo balsą. „Tikriausiai kalba kaip meškiukas Jogis, Taco Bell užsisakantis buritų...“, – mąsčiau. Vyrukas, kuris gali nukeliauti visur, bet nepritampa niekur, turėtų gyventi paskendęs mintyse ir retai kada girdėti savo balsą. Jis laido keistus juokelius ir pats plyšta juokais. Jo juokas griausmingas, girdėti ryškus ispaniškas akcentas. Jis tikriausiai kalba garsiai ir mėgsta paplepėti, ir... ir...
Pala. Aš iš tikrųjų jį girdėjau. Išpūčiau akis pamatęs dulkiną negyvo veido tipą nudriskusia šiaudine skrybėle, geraširdiškai juokaujantį su registratore. Kelio dulkės buvo išvagojusios jo pavargusį veidą nykstančiomis karo spalvomis, o saulės išblukintų plaukų kuokštai, kyšantys iš po skrybėlės, atrodė nutrumpinti medžiokliniu peiliu. Jis atrodė kaip žmogus, jūros išmestas į negyvenamąją salą, ir mielai kalbėjosi su nuobodžiaujančia registratore.
- Žirge? – gargtelėjau.
Negyvėlis atsisuko, nusišypsojo, ir aš pasijutau kaip idiotas. Jis neatrodė nepatiklus, veikiau sumišęs kaip bet kuris keliautojas, kai beprotis nuo sofos staiga surinka: „Žirge!“ Tai nebuvo Žirgas. Nebuvo jokio Žirgo. Tai tik apgavystė, ir aš ant jos užkibau. Tada negyvėlis prabilo:
- Tu mane pažįsti?
- Žmogau! – sušukau pašokęs ant kojų. – Kaip džiaugiuosi tave matydamas! Šypsena staiga dingo. Negyvėlio akys nukrypo į duris, ir tapo aišku, kad po sekundės jis dės į kojas.
Lrytas.lt portalas skaitytojams pateiks aštuonias ištraukas iš Ch.McDougallo knygos „Gimę bėgti“.
