EUROLYGA 2023

Kelionė į bėgimo paslapčių centrą. Nekovok su taku (IV)

„Bėgimas – neįtikėtinas ir nuostabus dalykas“, - sako rašytojas Christopheris McDougallas. Kai bėgimui atsidavęs žurnalistas patyrė traumą, jis nusprendė leistis į šio malonumo centrą. Taip Ch.McDougallas atrado indėnų Tarahumara gentį. Gentį, kurioje beveik kiekvienas gali laisviausiai bėgti neįtikėtinai ilgas distancijas, neįtikėtinu greičiu ir nepatirdami sportininkams įprastų traumų.

„Nekovok su taku. Imk tai, ką jis duoda.“<br>AFP/„Scanpix“ nuotr. iš archyvo
„Nekovok su taku. Imk tai, ką jis duoda.“<br>AFP/„Scanpix“ nuotr. iš archyvo
Daugiau nuotraukų (1)

lrytas.lt

May 21, 2014, 10:00 AM, atnaujinta Feb 13, 2018, 5:09 PM

Savo kelionę po magišką bėgimo pasaulį ir potyrius Tarahumaros gentyje Ch.McDougallas aprašė knygoje „Gimę bėgti“. Ją Lietuvos bėgimo entuziastams ir norintiems pradėti bėgioti pristato „Obuolio“ leidykla, išleisianti keturis mėnesius „New York Times“ bestselerių sąraše išsilaikiusią knygą.

Artėjant vasarai ir maratonų fiestai portalas lrytas.lt su savo skaitytojais dalinasi ištraukomis iš Ch.McDougallo knygos „Gimę bėgti“. Čia galite ieškoti įkvėpimo.

***

Nusprendžiau rasti geriausią vietą pasaulyje, kuri tiktų bėgti, čia ir buvo ta vieta, – pasakojo Žirgas mums grįžtant tą vakarą į viešbutį. – Pirmas pamatytas vaizdas privertė mane išsižioti iš nuostabos. Susijaudinau, nes nekantravau greičiau išbėgti į trasą. Buvau toks priblokštas, kad nežinojau, nuo ko pradėti. Tačiau ten natūrali aplinka. Man reikėjo šiek tiek laiko.

Šiaip ar taip jis neturėjo iš ko rinktis. Priežastis, dėl kurios jis Ledvilyje ne lenktyniavo, o tebuvo pagalbininku, ta, kad sulaukus keturiasdešimties kojos ėmė jo nebeklausyti. „Turėjau daug vargo su traumomis, ypač su kulkšnių sausgyslėmis“, – aiškino Mika. Metų metus jis bandė visas įmanomas priemones – įtvarus, masažą, brangesnius ir specialiai pritaikytus batus – bet iš tiesų niekas nepadėjo. Atkeliavęs į Vario kanjonus nusprendė mesti šalin logiką ir pasitikėti, jog taraumarai žino, ką darantys. Nesiruošė gaišti laiko aiškindamasis jų paslaptis, tiesiog nėrė į jas kaip plaukikas ir tikėjosi geriausių rezultatų.

Jis išmetė savo bėgiojimui skirtus sportbačius ir pradėjo avėti tik sandalais. Jis pradėjo valgyti pusryčiams pinole (pirmiau išmokęs ją gaminti kaip avižinę košę su vandeniu ir medumi) ir nešiojosi sausą ruošinį su savimi juosmens krepšyje klajodamas po kanjonus. Kelis kartus jis žiauriai krito ir kartais vos pajėgdavo sugrįžti į savo trobelę savomis kojomis, tačiau tik sugrieždavo dantimis, pamirkydavo savo žaizdas lediniame upės vandenyje ir laikydavo tai investicija į ateitį. „Kančia yra nusižeminimas. Apsimoka sužinoti, kas motyvuoja“, – sakė Žirgas. – „Aš gana greitai sužinojau, kad geriau jau gerbti Sierą Madrę, nes ji praris tave ir išstums pro kitą galą.“

Trečiaisiais metais Žirgas jau bandė įveikti tokius takus, kurie buvo nepastebimi ne taraumarams. Su širdimi kulnuose jis pereidavo briaunas tokių nelygių skardžių, kurie buvo ilgesni, statesni ir labiau vingiuoti negu bet kuri juodoji slidinėjimo trasa. Jis slysdavo, repečkodavosi ir visu greičiu lėkdavo žemyn mylių mylias beveik nekontroliuodamas padėties, pasitikėdamas savo kanjonuose ištobulintais refleksais, bet vis dar laukdamas, kad pokštels kelio kremzlė, nutrūks pakinklinė sausgyslė, ims deginti plyšusi Achilo sausgyslė – žinojo, kad taip gali nutikti bet kurią sekundę.

Tačiau taip nenutiko. Jis niekad nesusižeidė. Po kelerių kanjonuose praleistų metų Žirgas buvo stipresnis, sveikesnis ir greitesnis negu kada nors anksčiau gyvenime. „Kai atsidūriau čia, mano požiūris į bėgimą pasikeitė“, – tarė jis man. Norėdamas išmėginti jėgas jis pasirinko kelią per kalnus, kurį jodamas arkliu įveiktum per tris dienas; mano bičiulis tą kelią įveikė per septynias valandas. Nėra tikras, kaip jam tas pavyko, kokiomis dalimis prisidėjo sandalai, pinole ir korima, bet...

- Ei, – nutraukiau. – Gali man parodyti?

- Ką parodyti?

- Kaip šitaip bėgti.

Jo šypsena mane privertė iškart pasigailėti, kad to paprašiau.

- Gerai, paimsiu tave pasibėgioti, – sutiko jis. – Susitikim čia saulei tekant.

- Ei! Ei!

Bandžiau šaukti, bet tik švokščiau.

- Žirge, – pagaliau išspaudžiau; šūksnis pasiekė Baltojo Žirgo ausis prieš jam išnykstant už posūkio kalvos viršuje. Mes išbėgome pabėgioti kalvose už Krilio akmenuotu ir pušų spyglių pribyrėjusiu taku, kylančiu per mišką. Mes bėgome mažiau nei dešimt minučių, o man jau mirtinai trūko oro. Baltasis Žirgas nėra labai greitas; esmė ta, kad jis atrodo toks lengvas, lyg į kalną pakiltų naudodamasis savo mąstymo galia, o ne raumenimis.

Jis apsisuko ir ristele nubėgo žemyn, prie manęs.

- Gerai, vyruti, pirma pamoka. Bėk tiesiai už manęs.

Žirgas vėl ėmė bėgti, šįkart lėčiau; aš bandžiau atkartoti visus jo judesius. Mano rankos plūduriavo ore, kol plaštakos atsidūrė šonkaulių aukštyje; mano žingsniai trumpėjo, kol virto smulkiu tapsėjimu; mano nugara taip išsitiesė, kad beveik girdėjau, kaip traška stuburo slanksteliai.

- Nekovok su taku, – per petį aiškino Žirgas. – Imk tai, ką jis tau duoda. Jeigu gali pasirinkti, vieną ar du žingsnius žengti tarp akmenų, ženk tris žingsnius.

Žirgas praleido tiek metų tyrinėdamas takus, kad netgi davė vardus akmenims po savo kojomis: kai kurie iš jų yra ayudantes, pagalbininkai, leidžiantys tau šokti į priekį su jėga; kiti yra „apgavikai“, panašūs į ayudantes, bet apgaulingai nuriedantys atsispyrimo vietoje; ir kai kurie yra chingoncitos, maži nedorėliai, kurie tik ir stengiasi tave patiesti.

- Antra pamoka, – tęsė Žirgas. – Galvok: ramiai, lengvai, sklandžiai ir greitai. Pradedi ramiai, nes jeigu daugiau ir nieko nepasieksi, tai nebus labai blogai. Tada pereik prie lengvumo. Tegul bėgimas būna be pastangų, lyg tau visiškai nerūpėtų, koks aukštas tas kalnas ar kaip toli tau reikia nubėgti. Kai jau būsi išsitreniravęs taip ilgai, kad užmirši, jog treniruojiesi, tada pradėk galvoti apie sklandžiai. Dėl paskutinio dalyko gali nesijaudinti: kai būsi pasiekęs kitus tris, jau būsi greitas.

Nenuleidau akių nuo sandalais apautų Žirgo kojų bandydamas atkartoti jo keistus žingsnius, kiek statant koją ant pirštų galų. Taip ilgai buvau palenkęs galvą, kad iš pradžių nė nepastebėjau, kaip išbėgome iš miško.

- Oho! – sušukau.

Saulė kaip tik pakilo virš kalnų. Oras kvepėjo pušų dūmais, kurie kilo iš rantytų dūmtraukių medžiotojų trobelėse miesto pakraštyje. Tolumoje stūksantys milžiniški akmenys kaip Velykų salos statulos buvo iškilę virš stalkalnio papėdės, o už jų buvo matyti apsnigti kalnai. Net jei nebūčiau gaudęs oro, būčiau netekęs žado.

- Sakiau tau, – piktdžiugiškai sumurmėjo Mika.

Mes pasiekėme didžiojo posūkio tašką. Nors ir žinojau, jog būtų kvaila man bėgti daugiau kaip aštuonias mylias, buvo taip malonu liuoksėti tais takais, kad nenorėjau grįžti atgal. Žirgas tiksliai žinojo, ką turiu galvoje.

- Aš šitaip jaučiausi dešimt metų, – pasakė jis. – Ir vis dar mokausi apsisukti.

Lrytas.lt portalas skaitytojams pateiks aštuonias ištraukas iš Ch.McDougallo knygos „Gimę bėgti“.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.