Savo kelionę po magišką bėgimo pasaulį ir potyrius Tarahumaros gentyje Ch.McDougallas aprašė knygoje „Gimę bėgti“. Ją Lietuvos bėgimo entuziastams ir norintiems pradėti bėgioti pristato „Obuolio“ leidykla, išleisianti keturis mėnesius „New York Times“ bestselerių sąraše išsilaikiusią knygą.
Artėjant vasarai ir maratonų fiestai portalas lrytas.lt su savo skaitytojais dalinasi ištraukomis iš Ch.McDougallo knygos „Gimę bėgti“. Čia galite ieškoti įkvėpimo.
***
Po kelių mėnesių vykstant Old Dominion universiteto šimto mylių bėgimui pagalbos punkto savanoriai prie pusiaukelės žymos išgirdo miške aidint šūksnius. Po kelių akimirkų tarp medžių pasirodė mergina su kasytėmis. Ji persivertė ir atsistojo ant rankų, tada vėl pašoko ant kojų ir pradėjo boksuotis su įsivaizduojamu varžovu.
– Ar tai jau viskas, Old Dominion? – sušuko ji smūgiuodama į orą. Kaip vienintelis Dženos pagalbininkų komandos narys, Bilis laukė su jos mėgstamu lenktynių vidurio patiekalu: „Mountain Dew“ limonadu ir sūrio pica. Džena nustojo šokinėti bei rangytis ir čiupo gabalėlį.
Pagalbos punkto savanoriai spoksojo negalėdami patikėti.
– Mieloji, – įspėjo ją vienas pagalbininkas. – Geriau neskubėk. Šimto mylių bėgimo neįveiki nė pusės, kol nepasieki paskutinių dvidešimties mylių.
– Puiku, – atkirto Džena. Tada nusivalė taukuotas lūpas į savo sportinę liemenėlę, atsirūgo limonadu ir nubėgo tolyn.
– Turite priversti ją sulėtinti tempą, – patarė Biliui vienas iš pagalbos punkto savanorių. – Ji trimis valandomis viršija šios trasos rekordą.
Įveikti šimtą mylių per kalnus nebuvo tas pats, kaip bėgti kokiame nors miesto maratone; jei tamsoje pakliūsi į bėdą, būsi labai laimingas radęs kelią atgal.
Bilis gūžtelėjo pečiais. Per metus draugystės su Džena jis sužinojo, kad ji galinti padaryti bet ką, tik ne elgtis saikingai. Netgi tada, kai norėdavo suvaldyti viduje kylančią aistrą, įkvėpimą, susierzinimą, linksmumą – tas jausmas neišvengiamai prasiverždavo į išorę.
Be kita ko, ši moteris įstojo į Šiaurės Karolinos universiteto regbio komandą ir nustatė naują standartą, kuris atrodė nepasiekiamas per visą šio sporto šimto septyniasdešimties metų istoriją: buvo Per Daug Pašėlusi Regbio Vakarėliams.
– Ji taip pakvaišta, kad vyrų komandos nariai pargriauna ją ant žemės ir nuneša atgal į jos kambarį, – pasakojo Džesė Polini (Jessie Polini), geriausia jos draugė Šiaurės Karolinos universitete. Džena visad bėgdavo į priekį visu greičiu ir sustodavo tik atsimušusi į akmeninę sieną.
Šį kartą akmeninė siena kerštingai iškilo prie septyniasdešimt penkių mylių žymos. Buvo šešta valanda vakaro. Saulė jau apsuko visą ratą nuo tada, kai Džena penktą valandą ryto pradėjo bėgti, ir jai dar liko nubėgti viso maratono atstumą. Šį kartą nebuvo jokio bokso su įsivaizduojamu varžovu, kai Džena įsvirduliavo į pagalbos punktą. Ji stovėjo priešais maisto stalą pakvaišusi iš nuovargio, per daug pavargusi valgyti, o jos mintys buvo per daug miglotos, kad nuspręstų, ką vietoj to daryti. Ji žinojo tik viena: jei atsisės, nebeatsistos.
– Bėgam, nevykėle! – sušuko kažkas.
Ką tik pasirodęs Bilis vilkosi striukę. Po ja buvo su banglentininko šortais ir roko grupės marškinėliais nuplėštomis rankovėmis. Kai kurie maratonininkai susijaudina, kada draugas juos veda paskutines dvi ar tris mylias; Bilis pasiryžo bėgti visą maratoną. Džena pajuto kylant nuotaiką. Jos Kietakaktis. Koks vyras.
– Nori dar picos? – paklausė Bilis.
– Fui. Jokiu būdu.
– Gerai. Pasiruošusi?
– Taip.
Ir abudu nubėgo taku. Džena bėgo tylėdama, vis dar jausdamasi siaubingai ir svarstydama, gal verta grįžti į pagalbos punktą ir nebelenktyniauti. Bilis kurstė ją tiesiog būdamas šalia. Džena vargais negalais įveikė vieną mylią, tada kitą, ir ėmė dėtis keisti dalykai: jos neviltį pakeitė pakili nuotaika, jausmas, kad, po galais, kaip nuostabu keliauti per šiuos pasakiškus tyrus kepinant besileidžiančiai saulei, jaustis laisvai, nuogai ir greitai, kai tavo suprakaitavusią odą vėsina gaivus miško vėjelis.
10:30 tą vakarą Džena ir Bilis miške pralenkė visus lenktynininkus, išskyrus vieną. Džena ne tik baigė distanciją; ji buvo antra bendroje įskaitoje ir greičiausia moteris, kada nors bėgusi šioje trasoje, pagerinusi senąjį rekordą trimis valandomis (iki šios dienos jos rekordo 17:34 dar niekam nepavyko įveikti). Kai po kelių mėnesių buvo paskelbti nacionaliniai atskyriai, Džena pamatė, kad yra viena iš trijų geriausių šimto mylių bėgikų Jungtinėse Valstijose.
Netrukus ji pasiekė pasaulio rekordą: jos rezultatas 14:57 „Rocky Racoon“ šimto mylių bėgime buvo – ir išlieka iki šiol – geriausias moters kada nors pasiektas rezultatas bėgant šimtą mylių neasfaltuotais takais visame pasaulyje.
Tą rudenį žurnale „Ultra Running“ pasirodė nuotrauka, kurioje vaizduojama, kaip Džena baigia trisdešimties mylių lenktynių distanciją kažkur Virdžinijos užkampyje. Visiškai nestebina jos pasirodymas (trečioji vieta), apranga (paprasti juodi šortai, paprasta juoda sportinė liemenėlė) ar netgi fotoaparato darbas (blausus apšvietimas, negrabiai apkarpyta). Džena nekovoja su priešininku iki liūdnos pabaigos ir nežirglioja kalnų viršūnėmis kupina plieninio „Nike“ modelio didingumo, nesiekia garbės su širdį veriančio pasiryžimo grimasa. Ji tiktai... bėga. Bėga ir šypsosi.
Bet ta šypsena keistai jaudinanti. Galima pasakyti, kad Džena iš tiesų pramogauja, lyg nebūtų daugiau nieko pasaulyje, ką labiau norėtų daryti, lyg niekur kitur pasaulyje ji nenorėtų to daryti, tik čia, šiame apleistame take vidury Apalačų tyrų. Nors tik ką nubėgo keturiomis myliomis daugiau nei maratono distanciją, ji atrodo nepavargusi ir nerūpestinga, jos akys žėri, o plaukų uodegėlė sukasi aplink galvą kaip marškinėliai triumfuojančio brazilų futbolininko kumštyje. Jos tyras džiaugsmas nekelia abejonių; verčia ją šypsotis taip nuoširdžiai ir nevaržomai, jog žiūrėdamas į nuotrauką pajunti, kad Dženą visiškai užvaldęs meninis įkvėpimas.
Lrytas.lt portalas skaitytojams pateiks aštuonias ištraukas iš Ch.McDougallo knygos „Gimę bėgti“.
