Savo kelionę po magišką bėgimo pasaulį ir potyrius Tarahumaros gentyje Ch.McDougallas aprašė knygoje „Gimę bėgti“. Ją Lietuvos bėgimo entuziastams ir norintiems pradėti bėgioti pristato „Obuolio“ leidykla, išleisianti keturis mėnesius „New York Times“ bestselerių sąraše išsilaikiusią knygą.
Artėjant vasarai ir maratonų fiestai portalas lrytas.lt su savo skaitytojais dalinasi ištraukomis iš Ch.McDougallo knygos „Gimę bėgti“. Čia galite ieškoti įkvėpimo.
***
Šios keturių dienų žaidynės rengiamos kasmet vasario pabaigoje Kalifornijos Oksnardo užkampyje ir egzistuoja tam, kad mažas būrelis ultramaratonininkų turėtų šansą įkirsti vienas kitam į užpakalį, o tada minėtus užpakalius prilipdyti prie tualeto sėdynės.
Kasdien keturių dienų žaidynių dalyviai varžosi trisdešimties penkiasdešimties mylių distancijose, takuose, pažymėtuose išdžiūvusiomis kojotų kaukolėmis ir moteriškais apatiniais. Kiekvieną naktį jie grumiasi kėglių turnyruose, talentų pasirodymuose ir krėsdami be galo daug išdaigų, pavyzdžiui, pakeisdami baltyminius batonėlius šaldytu kačių maistu ir vėl užklijuodami pakuotę.
Šios žaidynės buvo mūšio laukas mėgėjams, kurie dievino sunkias lenktynes ir šiurkštų žaidimą; tai iš tiesų nebuvo skirta profesionalams, kurie turėjo nerimauti dėl savo bėgimo tvarkaraščių ir įsipareigojimų rėmėjams. Suprantama, Skotas niekad jų nepraleisdavo.
Tiksliau sakant, iki 2006-ųjų.
– Atleisk, turiu kitų planų, – pasakė Skotas Luisui. Kai Luisas išgirdo tuos planus, jo širdis praleido dūžį. Dar niekas nebuvo padaręs visu greičiu namų takais lekiančių taraumarų bėgikų nuotraukų, ir dėl rimtos priežasties: taraumarai bėgioja dėl malonumo, o turėti šalia baltuosius velnius malonu nebuvo. Jų lenktynės būdavo spontaniškos ir slaptos, visiškai paslėptos nuo pašalinių akių. Bet jeigu jau Baltasis Žirgas ėmėsi šio reikalo, tada keli laimingieji turės šansą pasijusti taraumarais. Pirmą kartą jie visi drauge bus Bėgantys Žmonės.
Luiso tėtis Džo yra lyg iš ąžuolo iškalto veido, žilais į uodegėlę surištais plaukais ir nešioja turkio žiedus kaip indėnų žiniuonis, bet iš tiesų jis buvęs keliaujantis darbininkas, kuris įkopęs į garbingą septintą dešimtį persikvalifikavo į Kalifornijos greitkelių patrulį, vėliau vyriausiąjį virėją ir galiausiai dailininką su spalviniais ir kultūriniais savo gimtosios Meksikos užmojais.
Išgirdęs, kad jo vaikis keliauja į gimtinę pamatyti gyvų protėvių herojų, Džo įsidėjo protezus ir pareiškė, jog keliaus kartu. Vien jau kelionė galėjo jį pribaigti, bet Džo dėl to nesijaudino. Šis darbo žmogus mokėjo išgyventi kur kas geriau nei tie ultralenktyniniai eržilai.
– O kaip tas basakojis vyrukas? – paklausiau. – Ar jis dar atvyks?
Prieš kelis mėnesius vyrukas, pasivadinęs Basakoju Tedu, ėmė atakuoti Baltąjį Žirgą srautu žinučių. Berods, tai buvo bėgimo basomis propaguotojas Briusas Veinas (Bruce Wayne), turtingas Kalifornijos pramogų parko paveldėtojas, kuris paskyrė gyvenimą kovoti su baisiausiu nusikaltimu, kada nors įvykdytu prieš žmogaus pėdas: bėgimo sportbačių sukūrimu.
Basakojis Tedas tikėjo, kad mes galime išvengti pėdų traumų numetę šalin savo naikus, ir siekė pats tai įrodyti: bėgo Los Andželo ir Santa Klaritos maratonuose basas ir baigė distanciją pakankamai greitai, kad galėtų dalyvauti elitiniame Bostono maratone.
Buvo kalbama, kad jis treniruojasi bėgiodamas basomis Šventojo Gabrieliaus kalnuose ir vežiodamas savo žmoną su dukra Burbanko gatvėmis rikša. Dabar jis vyko į Meksiką pabendrauti su taraumarais ir išsiaiškinti, ar raktas į jų stulbinamą gebėjimą greitai atsigauti yra jų beveik basos kojos.
– Jis paliko žinutę, kad atvyks čia vėliau, – atsakė Luisas.
– Tada tikriausiai mes visi. Baltasis Žirgas bus suglumęs.
– Ką gali papasakoti apie tą vyruką? – pasidomėjo Skotas.
Aš gūžtelėjau.
– Nedaug. Buvau jį susitikęs tik vieną kartą.
Skoto akys susiaurėjo. Bilis ir Džena atsisuko nuo baro ir pakėlė galvas, staiga labiau susidomėję manimi negu alumi, kurį užsisakinėjo. Visos grupės atmosfera staiga pasikeitė. Prieš kelias sekundes visi gėrė ir plepėjo, bet dabar buvo tylu ir tvyrojo šiokia tokia įtampa.
– Kas? – paklausiau.
– Maniau, kad judu geri bičiuliai, – atsiliepė Skotas.
– Bičiuliai? Nė trupučio, – paprieštaravau. – Jis labai paslaptingas. Netgi nežinau, kur gyvena. Nežinau net jo tikrojo vardo.
– Taigi iš kur tu žinai, kad jo ketinimai dori? – pasitikslino Džo Ramiresas. – Jis gali net nepažinoti jokių taraumarų.
– Jie jį pažįsta, – atkirtau. – Galiu patvirtinti tik tai, ką parašiau. Jis šiek tiek keistas, nuostabus bėgikas ir ilgą laiką praleido su jais. Tai viskas, ką apie jį sužinojau.
Visi akimirką pasėdėjo tai virškindami, aš irgi. Taigi kodėl mes pasitikime Baltuoju Žirgu? Aš taip įsitraukiau į treniravimąsi lenktynėms, jog pamiršau, kad svarbiausia užduotis yra išgyventi kelionę. Nė neįsivaizdavau, kas iš tiesų yra Baltasis Žirgas arba kur jis mus veda. Jis gali būti visiškai pakvaišęs arba linksmas neišmanėlis, o rezultatas toks pat: Vario kanjonuose mes būsime iškepti.
– Taigi, – leptelėjo Džena. – Ką jūs, vyručiai, planuojate šį vakarą? Aš pažadėjau Biliui kelias dideles margaritas.
Jeigu likusiai komandai ir buvo kilę abejonių, ji jas įveikė. Skotas, Luisas, Erikas ir Džo visi sutiko grūstis į nemokamą viešbučio furgonėlį ir važiuoti į miesto centrą išgerti. Tik aš ne. Mūsų laukė daug sunkiai įveikiamų mylių ir aš norėjau viso įmanomo poilsio. Kitaip nei visi jie, aš jau buvau lankęsis trasoje. Aš žinojau, kur mes keliaujame.
Lrytas.lt portalas skaitytojams pateiks aštuonias ištraukas iš Ch.McDougallo knygos „Gimę bėgti“.
