Paskutinis mūšis Ponferadoje užbaigs alinantį pajėgiausių pasaulio dviratininkų sezoną.
Pasaulio čempionato grupinėse lenktynėse sekmadienį dalyvaus trys Lietuvos dviratininkai: Ramūnas Navardauskas, Ignatas Konovalovas ir Žydrūnas Savickas.
„Lietuva turi gerą komandą, todėl mėginsime vienas kitam padėti. Ir Ignatui, ir Žydrūnui ši trasa yra paranki. Stengsimės visi važiuoti iki galo ir žiūrėti, ką galime padaryti finiše, – lenktynių išvakarėse „Lietuvos rytui“ sakė R.Navardauskas. – Nors trasa sunki, bus įdomu.“
El Bjerso apylinkėse į šiaurės vakarus nuo Madrido 203 dviratininkai iš 44 šalių turės apsukti 14 ratų po 18,2 km, kad po daugiau kaip penkių valandų pasiektų 254,8 km distancijos finišą.
Ponferadoje dar vienos pergalės sieks net keturi buvę pasaulio grupinių lenktynių čempionai: belgai Tomas Boonenas (2005) ir Philippe’as Gilbert’as (2012), australas Cadelas Evansas (2009) ir titulą ginantis portugalas Rui Costa (2013).
Nors pagrindiniais favoritais vadinami šveicaras Fabianas Cancellara, kuris keturiskart tapo pasaulio čempionu asmeninėse lenktynėse, bet šįmet specialiai visas savo jėgas sutelkė grupinėms lenktynėms, ir australas Simonas Gerransas, sekmadienį gali nustebinti ne vienas kitas dviratininkas.
„Universalusis lietuvis R.Navardauskas gali tapti tamsiuoju šių lenktynių arkliuku“, – prognozavo dienraščio „L’Equipe“ dviračių sporto ekspertai.
– Ramūnai, ar malonu, kad esate minimas tarp tų dviratininkų, kurie sekmadienio lenktynėse gali pateikti staigmeną? – R.Navardausko pirmiausiai paklausė „Lietuvos rytas“.
– Smagu, bet galva nuo to tikrai dar neapsisuko. (Juokiasi.) Tokiose lenktynėse visi turi savo šansų.
Gryniems sprinteriams ši trasa bus per sunki, nes yra kalnų, kuriuos teks ne kartą įveikti. Bet po įkalnių bus ir daug lygumos.
Jeigu pavyktų visus tuos kalnus atkentėti, o į finišą važiuotų didelė grupė, tuomet atsirastų proga bandyti sprintuoti. Būtų galima pakovoti gal ne dėl pirmosios ar antrosios vietos, bet į dešimtuką tikrai atsirastų galimybė pakliūti.
Bet, aišku, pirmiausia reikia atvažiuoti iki tų lemiamų ratų.
Visi varžovai pasaulio čempionate yra labai geros sportinės formos, favoritams padės didelės komandos, todėl laukia labai sunkios lenktynės. Čia niekas netaupys jėgų ir nebijos smarkiau atakuoti, nes tai bus paskutinės sezono varžybos.
– Ponferadoje nebus aukščiausios kategorijos kalnų, bet yra kelios pirmosios kategorijos įkalnės. Ar trasa jums palanki?
– Trasa pasaulio čempionatuose visada parenkama tokia, kad visiems būtų vienodai sunki, bet visi turėtų ir savo galimybių.
Kalnai čia nėra tokie aukšti, kad tie, kurie gerai kyla į kalnus, galėtų iškrapštyti visus „storus“, kurie stipresni lygumose.
Bet tiems „storiems“ dar reikia atvažiuoti iki lemiamo rato. Važiuosime į tuos kalnus net 14 kartų, todėl viskas priklauso ne tik nuo to, kaip pats jautiesi, bet ir kaip jausis varžovai.
Spėju, kad ispanai mėgins atakuoti, kad atkratytų sunkesnius tokio tipo dviratininkus kaip aš ar S.Gerransas dar iki paskutinio rato. Jie stengsis, kad mes į finišą neatvažiuotume. Mažesni, lengvesnio svorio varžovai, kurie geriau kopia į kalnus, mėgins atitrūkti anksčiau.
S.Gerranso komanda mėgins kontroliuoti pagrindinę grupę, kad tokių dalykų nevyktų. Ispanai mėgins pabėgti, o australai stengsis važiuoti savo tempu ir gesinti jų atakas. Bus labai įdomi, taktiška didžiųjų komandų kova, kurioje mes mėginsime pasinaudoti savo šansu.
– Ekspertai pagrindiniu favoritu vadina australą S.Gerransą. Ar sutinkate?
– Favoritų tikrai netrūksta. Ispanai turėtų važiuoti labai gerai, belgai, italai – kaip visuomet.
F.Cancellara šįmet net nedalyvavo asmeninėse atskiro starto lenktynėse, nes labai kruopščiai ruošėsi būtent grupinėms lenktynėms. Pasaulio čempionas Rui Costa taip pat mėgins ginti savo marškinėlius.
Dažniausiai pasaulio čempionate laimi toks universalas, kuris ne tik gali atvažiuoti iki pabaigos, bet ir sugeba dar gerai finišuoti. Po vieną į finišą tokiose lenktynėse atvažiuoja labai retai.
– 2012-aisiais pasaulio čempionate Olandijoje užėmėte 8-ąją vietą. Ar esate nusiteikęs pagerinti šį rezultatą?
– Olandijoje man pasisekė. Tuomet pirmuosius 100 km važiavome vienu keliu ir tik paskui sukome ratus, kur buvo pora įkalnių. Ta trasa nebuvo tokia sudėtinga ir sunki kaip Ispanijoje.
Čia – ne asmeninės pavienio starto lenktynės, kur iš anksto gali nuspėti savo rezultatą. Grupinėse lenktynėse labai daug lemia taktiniai sprendimai. Turi laiku surasti kuo daugiau progų, kada ilsėtis, kad kuo šviežesnis pasiektum finišą.
Dar neaišku, kokie bus orai. Prognozavo, kad sekmadienį lis.
– Bet lietus gali būti jums ypač parankus?
– Visi taip sako, bet patikėkite – kai šlapia, tikrai nesinori būti trasoje ir ten važiuoti.
– Pasaulio čempionato išvakarėse puikiai atrodėte keliose lenktynėse Kanadoje, kur ne kartą pasižymėjote finišo sprinte. Ar gera sportinė forma iki šiol išliko?
– Sunku pasakyti, nes tos lenktynės vyko kitame žemyne. Grįžus į Europą tikrai jautėsi laiko juostų skirtumas, todėl aklimatizacija kiek užtruko.
Be to, Kanadoje lijo ir ten buvo kitokios trasos, todėl apie sportinę formą iš anksto spėlioti sunku.
Kita vertus, kol viena dalis dviratininkų buvo Kanadoje, dar didesnė grupė varžovų dalyvavo „Vuelta e Espana“ daugiadienėse lenktynėse ir ten ruošėsi pasaulio pirmenybėms.
Dabar bus labai įdomu pamatyti, kam pavyko geriau pasiruošti ir išdėlioti savo jėgas.
Daug priklausys nuo to, kaip lenktynėse elgsis didžiosios komandos, kurios turi daugiau dviratininkų. Tavo savijauta gali būti labai gera, bet neaišku, koks ir ar iš viso pasieksi finišą, jeigu varžovai diktuos milžinišką tempą, nuolatos stengsis atakuoti ir pabėgti į priekį.
– Lietuvos garbę dar gins I.Konovalovas ir Ž.Savickas. Kokios taktikos ketinate laikytis?
– Mėginsime dalyvauti pirmosiose atakose. Nors jos greičiausiai nepavyks, bet reikia apsidrausti.
Jeigu iš karto nuo pagrindinės grupės pabėgtų 15 žmonių, lenktynės vyktų visiškai kitaip. Bet greičiausiai pabėgs tik 5–8 žmonės. Į bėglių grupę ispanai, olandai, belgai ar italai stengsis būtinai deleguoti po savo žmogų, todėl vėliau prasidės didžiųjų komandų taktiniai žaidimai.
Mėginsime išsisaugoti iki galo ir atakuoti jau finiše.
– Sekmadienio lenktynėse dalyvaus 11 „Garmin“ dviratininkų. Ar tikitės pagalbos iš kitoms šalims atstovaujančių komandos draugų?
– Viską lems paskutiniai keturi ratai.
Jeigu pavyktų pabėgti su komandos draugu į lemiamą ataką, aišku, būtų geriau nei važiuoti tik su varžovais iš svetimų komandų. Jei važiuosiu šalia „Garmin“ dviratininko ir jausiu, kad jau nebeliko jėgų sėkmingai finišuoti, o jis gerai jaučiasi, aišku, ir aš pats tokiu atveju geriau padėčiau komandos draugui negu kitam.
Bet pasaulio čempionate kiekvienas siekia geresnio asmeninio rezultato, todėl tokiose lenktynėse galioja kiti principai ir didelės pagalbos negali tikėtis. Galbūt duotų kokį šokoladuką, jeigu pritrūktum oro. Bet čia kiekvienas kovoja už save ir atstovauja savo šaliai.
Po finišo visi vertina savus, todėl greitai užmiršta, ar padėjo koks komandos draugas.
– Šį sezoną laimėjote „Tour de France“ etapą, kelių etapų lenktynes Prancūzijoje ir net apsivilkote žalius geriausiam „Tour of Alberta“ lenktynių Kanadoje sprinteriui skirtus marškinėlius. Ar tai geriausias Jūsų sezonas profesionalo karjeroje?
– Tikrai taip. Rezultatai rodo, kad jis buvo geriausias per visą mano karjerą.
Džiaugiuosi tuo, bet kitais metais reikės juos patvirtinti iš naujo. Kai geri rezultatai, ir pačiam daug lengviau važiuoti.
– Po pergalės „Tour de France“ etape esate vienas iš rimčiausių pretendentų tapti geriausiu Lietuvos metų sportininku vyru. Ar tikitės nugalėti šiuose rinkimuose?
– Tikrai nemėgstu lygiuotis su kitais. Nelabai domiuosi tokiais rinkimais, nes man nėra įdomūs panašūs dalykai.
Man svarbiausia, kaip sekasi mano komandai. Juk toks mano darbas – atstovauti komandai. O Lietuva tegu jau sprendžia, kas ko vertas.
