R.Navardauskas demonstravo gerą sportinę formą prieš svarbiausią savo startą šį sezoną.
„Cannondale-Garmin“ (JAV) komandai atstovaujantis geriausias Lietuvos dviratininkas net tris kartus pateko į elitinį dešimtuką per dar antradienį Italijoje pasibaigusias daugiadienes „Tirreno-Adriatico“ lenktynes.
Nors važiuojant nuo Tirėnų iki Adrijos jūros dviratininkams teko ištverti ir minusinę temperatūrą, ir šlapdribą,ir nesibaigiantį lietų, sunkios oro sąlygos neišgąsdino juodadarbio lietuvio.
Kol ryškiausios pasaulio dviračių sporto žvaigždės viešai piktinosi ir net reikalavo atšaukti sveikatai pavojingas lenktynes, po vieno etapo finišo Apeninų kalnuose ant sniego nugriuvęs Ramūnas piešė angelus, sukeldamas juoko bangą tarp dviračių sporto gerbėjų socialiniuose tinkluose.
Bet šį sekmadienį 27-erių kvėdarniškis jau neturės progos pramogauti – jo laukia ilgiausios vienadienės lenktynės Milanas – San Remo, kuriose teks įveikti 293 km.
„2011-aisiais jų nebaigiau, 2013 metais sunkiai, bet atvažiavau iki finišo, o pernai jau buvau vienuoliktas. Pajutau, kad tokiose varžybose galiu lenktyniauti, – „Lietuvos rytui“ neslėpė R.Navardauskas, dar vasarį paprašytas įvardinti svarbiausias šio sezono lenktynes. – Gal reikėtų rimčiau nusiteikti ir bandyti pasiekti dar geresnį rezultatą.
Patekti į pirmąjį dešimtuką čia nori visos komandos ir visi dviratininkai. Pačiam būtų labai gražu ir smagu, jeigu tai šįmet galiausiai pavyktų.“
Prieš Milanas–San Remo lenktynes pajėgiausių pasaulio dviratininkų reitinge R.Navardauskas užima 41-ąją vietą.
– Ramūnai, ar „Tirreno-Adriatico“ buvo gera repeticija prieš sekmadienio lenktynes? – R.Navardausko vakar pasiteiravo „Lietuvos rytas“.
– Meteorologai praneša, jog sekmadienį čia vėl gali visą dieną lyti. Jeigu taip iš tiesų atsitiks, tai pasibaigusios lenktynės Italijoje tikrai buvo gera repeticija.
Kai važiavom „Tirreno-Adriatico“, lijo visą dieną, nebuvo nė akimirkos, kad lietus nustotų. Visi gal po penkis kartus spėjom ir sušalti, ir sušilti.
Po tokių orų į lauką niekam nesinorėtų kišti nosies, bet toks pasiruošimas galbūt mums į gera išeis.
– Kaip vertinate savo rezultatus „Tirreno-Adriatico“?
– Visada norisi geriau.
Pirmąją dieną turėjo būti komandų atskiro starto lenktynės, bet kelios dienos prieš startą praūžė didelė audra, kuri daug medžių išvartė. Italai nespėjo sutvarkyti trasos, todėl pakeitė komandų lenktynes į asmenines. Gavau progą pasireikšti, nes komanda pastatė į geresnę starto poziciją, todėl pabandžiau išnaudoti savo galimybes.
Likau septintas. Kai matai, kad nuo šeštosios vietos atsilikai tik sekunde, visada norisi geriau.
Taip pat nutiko ir paskutinę dieną per dar vienas asmenines atskiro starto lenktynes.
Džiaugiuosi, kad patekau į dešimtuką du kartus, bet norisi būti dar arčiau lyderių.
– Ar šie rezultatai reiškia, kad jau dabar esate geros sportinės formos?
– Jaučiu, kad jėgų turiu, o bendra sportinės formos bazė sezonui surinkta ir nėra niekur dingusi. Bet norėtųsi įgauti dar daugiau sprogstamosios jėgos ir būti truputį staigesniam, kad galėčiau dar geriau pasivaržyti su pačiais geriausiais.
Bet vieni šias savybes turi iš prigimties, o kitiems reikia dar daugiau dirbti.
Visą laiką, kai esi dešimtas, nori būti devintu, o kai devintas – aštuntu. Nesiskundžiu savo forma, bet norėtųsi, kad visas tas įdirbis suteiktų progą būti dar arčiau lyderių.
Jeigu pavyktų pasiekti pirmąjį penketuką, būčiau labai laimingas. Atrodo, jis – taip netoli, tiek nedaug trūksta, bet kol kas nepavyksta žengti dar vieną žingsnelį į priekį.
– Italijoje iki šiol buvo labai prastas oras. Geriausias pasaulio sprinteris Markas Cavendishas dėl to net pasitraukė iš lenktynių, bet jūs pramogaudamas ant sniego piešėte angelus. Jums patinka važiuoti, kai tokios atšiaurios sąlygos?
– Tokios sąlygos niekam nepatinka. Bet kažkam yra galbūt geriau negu kitam.
Per tą kalnų etapą neturėjau užduoties būti priekyje, todėl važiavau ramiai, taupydamas jėgas kitai dienai. Svarbiausia buvo saugotis, kad tik nesušalčiau.
Kai atsilikęs nuo lyderių pradėjau kilti į kalną, snigo tik paskutinius 5 kilometrus. Buvau šiltai ir gerai apsirengęs, todėl tas sniegas man netrukdė. Prisiminiau, kad niekados dar nesu piešęs sniego angelo, todėl nepraleidau progos papokštauti.
Bet kiti komandos draugai tuomet sušalo labai smarkiai. Buvo net tokių, kurie po finišo patys net nusirengti jau nebegalėjo.
Mūsų lyderiai, kovoję dėl rezultatų, atvažiavę jau visiškai nejautė kojų.
– Keturiskart pasaulio čempionas Fabianas Cancellara jau seniai reikalauja, kad UCI net uždraustų organizatoriams rengti lenktynes prastomis oro sąlygomis. Ar pritariame šiems šveicaro reikalavimams?
– To prašo ne tik F.Cancellara, bet ir profesionalių dviratininkų asociacija. Ji veikia jau šešiose svarbiausiose valstybėse (Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Portugalijoje, Vokietijoje, Belgijoje – Red.), o amerikiečiai dabar nori apjungti ir mažąsias šalis.
Norima sukurti reglamentą, kuris apribotų varžybų organizatorių savivalę. Kad mums netektų lenktyniauti oro sąlygomis, kurios kartais kenkia net sportininkų sveikatai.
Kai oro temperatūra tik +5, o reikia nuvažiuoti 200 km, gali dėl to prarasti visą sezoną. Dviratininkai neretai suserga, nušala ir kojas, ir kelių sąnarius, nes jie negali apsivilkti tiek rūbų, kiek nori.
Prieš 30 metų, kai per lenktynes Milanas–San Remo snigo, bet niekas nenutraukė varžybų, tų lenktynių nugalėtojas po finišo tris mėnesius praleido ligoninėje.
Sportininko karjera yra labai trumpa – penkeri šešeri, bet ne daugiau 10 metų, o prarasti sveikatą gali per vieninteles lenktynes prastu oru.
Šeštadienį, kai Italijoje buvo sniego ir TV operatoriams reikėjo nusileisti nuo kalno, net motociklininkai griuvinėjo. Jeigu jau motociklai neišsilaiko tokiu oru, ką kalbėti apie dviračius su plonytėmis padangomis?
Žiūrovus galbūt labiau vilioja tokios lenktynės, kai sportininkai priversti kentėti. Bet jeigu dėl pavojingų oro sąlygų susilaužysi koją, po to visą sezoną nevažiuosi. Du metus tobulėjai, bet trečius nugriuvai, ir viskas – nėra jokių rezultatų.
Lenktynių organizatoriai dar turi, ką tobulinti. Reikia kovoti už sportininkų teises.
Būtų labai gerai, kad tokia organizacija ir Lietuvoje atsirastų.
– Jau sekmadienį Italijoje laukia „Primavera“ pragaras. Dar vasarį neslėpėte, jog Milanas – San Remo bus svarbiausios šio sezono lenktynės. Ar Jūsų ambicijos sėkmingai jose pasirodyti nepasikeitė?
– Aš visuomet laikausi vieno principo – visos varžybos, kuriose dalyvauju, man yra labai svarbios. Jeigu sugebi pasirodyti gerai, tuomet gerai ir tau, ir tavo komandai.
Bet Milanas–San Remo kiekvienai komandai yra tarsi pasaulio čempionatas. Vienos iš svarbiausių „klasikų“ – visas pasaulis jas mato ir ilgai kalba, jeigu gerai pasirodai.
Tai pačios ilgiausios pasaulio lenktynės. Čia norisi pasirodyti kuo geriau, todėl ir tos ambicijos tikrai nesumažėjusios. Bet svarbiausia – atvažiuoti iki finišo, nes tai padaryti tikrai nėra lengva kaip gali pasirodyti.
Iki pat paskutinio kalno nežinai, kas po jo bus. Pernai ilgai atrodė, kad visai neblogai jaučiuosi – tikėjausi, kad bus net prasčiau. Bet kai į Podžio kalną kažkas rimčiau spurtavo, pajutau, kad dar vieno tokio spurto tikrai neišlaikyčiau.
Pernai likau 11-as, žiūrėsim, ar šįmet kojos vėl neišduos, ir gal pasiseks vėl šalia dešimtuko būti.
Bet didelės ambicijos dažniausiai baigiasi šnipštu. Dėl to nenoriu be reikalo pūstis.
– Kaip dabar jaučiatės palyginti su pernykščiu pavasariu?
– Labai sunku lyginti. Pernai dalyvavau Paryžius – Nica lenktynėse, o po jų finišo turėjau visą savaitę iki varžybų atsistatyti.
Šįmet atsigauti turiu tik penkias dienas. Dabar reikia tik ilsėtis, bet laiko treniruotėms jau nėra.
Labai norisi, kad kojos būtų stiprios ir išlaikytų krūvį, bet jeigu bus blogas oras ir prastos sąlygos, net nežinai, kaip gali lenktynės pasisukti.
Svarbiausia – nusigauti iki paskutinio kalno, jį sėkmingai įveikti ir tuomet jau galima pamėginti siekti gero rezultato.
Kaip tik važiuojame link San Remo, kur dar kartą prisiminsime lenktynių trasą: kur kelias susiaurėja, kur koks kalnas prasideda, kur jis statesnis ir kur geriau atakuoti.
Reikia iš anksto visas nuokalnes apžiūrėti, ar kalno viršūnėje medžiai neiškirsti. Atrodo tai – smulkmenos, bet per lenktynes tokie mažmojai ir gali viską nulemti.
– Kas sekmadienį bus pagrindiniai favoritai?
– Mūsų direktorius sako, kad šį sezoną daug komandų turi individualiai stiprių sportininkų, bet mažai komandų turi tokią sudėtį, kai keturi ar penki dviratininkai sugebėtų įveikti visus kalnus ir galėtų padėti savo lyderiui.
Galima favoritų daug paminėti, bet ir visiems jiems dar reikia pirmiausiai numinti 293 km.
Čia – labai sunkiai nuspėjamos varžybos, bet, man atrodo, kad šiemet labiausiai gali pasisekti slovakui Peteriui Saganui („Tinkoff-Saxo“) arba F. Cancellarai („Trek“).
Stengsiuosi padaryti viską, ką galiu. Jeigu jau atsiliksiu nuo pagrindinės grupės, tai reikš, kad visas jėgas palikau trasoje, o ne tai, kad tingėjau.
Tik tą galiu pažadėti. O kaip jau pavyks, pamatysim sekmadienį.
Ilgiausios sezono lenktynės
Vienadienės lenktynės Milanas–San Remas vyks kovo 22-ąją. Tai ilgiausios pasaulyje dviračių sporto profesionalų varžybos – dviratininkams Italijos keliais teks numinti 293 km. Jau 106-ąjį kartą nuo 1907 metų rengiamos varžybos yra pirmosios iš penkių prestižiškiausių sezono vienadienių lenktynių, todėl dar vadinamos „Primavera“.
Kartu su Milanas – San Remo į legendinių pasaulio klasikinių lenktynių penketuką dar patenka
„Ronde van Vlanderen“ (Flandrijoje nuo 1913 metų rengiamos varžybos šįmet vyks balandžio 5 d.),
„Paris – Roubaix“ (Prancūzijoje startavo dar 1896 metais, šįmet vyks balandžio 12 d.),
„Liege-Bastogne-Liege“ (Belgijoje vyksta nuo 1892-ųjų, šįmet vyks balandžio 26 d.) ir
„Giro di Lombardia“ (Italijoje rengiamos nuo 1905-ųjų, šįmet numatytos spalio 4 d.).
R.Navardausko rezultatai Milanas – San Remo lenktynėse: 2014 m. – 11-a vieta, 2013 – 70, 2011 – nebaigė.
