Praėjusią savaitę irkluotojos porinių dviviečių finale pelnė bronzos medalį. Merginos iškovojo pirmąjį lietuvių medalį Rio, kurių turime tris.
Be jų bronzą laimėjo sunkiaatletis Aurimas Didžbalis, o sidabrą pelnė vyrai irkluotojai – Sauliaus Ritterio ir Mindaugo Griškonio dvivietė.
27-erių D.Vištartaitę antradienio vidurnaktį Vilniaus oro uoste pasitiko gausus būrys draugų, giminaičių, sirgalių, federacijos atstovai.
– Koks jausmas grįžus į Lietuvą su olimpiniu medaliu?, – žurnalistai paklausė D.Vištartaitės.
– Su medaliu grįžti labai smagu, emocijos jau nuslūgo, bet dar sunkiai suvokiame su Milda, ką padarėme. Reikia laiko susigyventi ir suvokti.
- Patenkintos bronzos medaliais?
– Žinoma, net nesapanavome to. Pačio starto nelabai net pamenu. Viskas vyko automatiškai, nebuvo kada galvoti.
– Kodėl Milda negrįžo su jumis?
– Aš labai pasiilgau namų (juokiasi). Ten išbuvome pakankamai ilgai, pamačiau pakankamai pamačiau, kita komandos dalis nusprendė dar pabūti.
– Kokių staigmenų buvo Rio?
– Nerimo kėlė oro sąlygos, neaišku buvo dėl plaukimų – vyks jie ar ne. Daug streso tai sukėlė. Išskyrus orą – daugiau nieko.
– Ar bronza atpirko juodą darbą treniruotėse?
– Žinoma, kiekvienas sportininkas svajoja apie aukščiausios vertės medalius, bet bronza tikrai mus tenkina.
- Kas laukia dabar – treniruotės ar atostogos?
– Į treniruotes nebent dėl savęs keliausiu – lengvai pasportuoti, kad palaikytume formą. Atostogų planuoti nebuvo kada, nebuvo tam laiko, bet kažką sugalvosiu.
– Kokios mintys buvo prieš startą?
– Jaudulio buvo, bet su juo susitvarkyti ir tinkamai nusiteikti mums pavyko.
– Ši bronza – svarbesnė už pasaulio čempionato auksą?
– Galima. Iš tikrųjų vien žaidynės turi savotišką aurą ir vien apie tai pagalvojus kyla jaudulys.
– Kaip švęsite?
– Su šeima, labai pasiilgau mylimų žmonių, draugų. Geriausias šventimas – su jais. Sezono metu retai turime progų su jais būti.
– Taisytinų dalykų pamatėte?
– Taisytino visada rasime – sportas toks dalykas. Klaidų daug neaptarinėjome, bet jų gal nebuvo daug. Su oro sąlygomis susitvarkėme labai gerai.
– Kaip manote – auksas pasiekiamas?
– Nenoriu nei žadėti, nei pranašauti. Žinoma, abi liksime irklavime ir svajojame apie Tokijo žaidynes ir sieksime ten pasirodyti ne ką prasčiau.
– Prieš trejus metus iš vienvietės sėdote į dvivietę su Milda. Nebuvo abejonių?
– Iš tikrųjų ne, nuo pirmojo yrio sulipome. Jei ir buvo kokių abejonių, tai jų neliko po pirmo starto.
– Kartu su medaliu parsivežėte ir nuotykių?
– Teko girdėti apie nemažai incidentų mieste, buvo kiek baisu eiti iš olimpinio kaimelio ribų. Nuvylė pati organizacija smulkiose sferose – eilės prie kuprinių pridavimo, neišleidimas į treniruotes, dingę skalbiniai.
– O vanduo ten tikrai toks baisus?
– Iš mūsų komandos niekas nesusirgo, bet tikrai saugojomės.
– O uodai?
– Sukando tik paskutinę dieną (juokiasi).
