Akademija – pačiu laiku
Garsiausias Lietuvos badmintonininkas Kęstutis Navickas, likęs per žingsnį nuo Rio olimpinių žaidynių slenksčio, nurijo karčią piliulę ir nėrė į naujus vandenis – atidarė savo vardo badmintono akademiją. Jos gimimą K. Navickas vadina natūralia savo sportinės karjeros tąsa – daugybę metų jis treniravosi užsienyje su geriausiais treneriais, geriausiomis pasaulio rinktinėmis, tad sukauptą patirtį norėjosi perduoti.
„Akademija mano gyvenime atsirado pačiu laiku – viskas labai subrendę: ir mano asmenybė, ir stilistinė dalis, todėl jaučiu didelį susidomėjimą. Žmonės ateina, sportuoja, jie patenkinti treniruotėmis, nes mano akademija turi kitokį požiūrį į badmintono kokybę, treniruočių pobūdį. Jeigu matau, kad žmonės nekantrauja sugrįžti, tai man – geriausias įvertinimas. Džiaugiuosi rezultatais. Ir dar kartą įsitikinau, kad tai mano kelias“, – optimizmu po pirmųjų mėnesių veiklos trykšta badmintonininkas. Trys treniruotės per savaitę Vilniuje ir trys Kaune. Birželio pradžioje veiklą pradėjusios akademijos aikštelės jau beveik pilnos. Pasak K. Navicko, į treniruotes daugiausia ateina subrendę žmonės, tačiau susirinko ir vaikų grupė. „Vien badmintono pasirinkimas rodo kitokį jų požiūrį į sportą, laiko leidimo būdą. Badmintonas vis dėlto aristokratiškas, elegantiškas sportas. Ir žmonės ateina išsilavinę, daugiau matę, norintys gauti geresnę paslaugą“, – atkreipia dėmesį sportininkas. Nors nauja veikla atima daug laiko, K.Navickui tai teikia malonumą.
Bet dirbti daug per savo sportinę karjerą badmintonininkas įpratęs. Todėl jis spėja ne tik treniruotis pats ir vesti individualias ar grupines treniruotes, prie kurių prisideda dar ir vienas nemokamas užsiėmimas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) studentams, bet ir rado laiko kurti savo akademijos stilistiką. Mada besidominčiam sportininkui estetinė dalis ne mažiau svarbi nei treniruočių kokybė. „Tai kuria mano prekių ženklo pridėtinę vertę“, – įsitikinęs sportininkas.
Savo akademiją ir veiklos modelį K.Navickas lipdo remdamasis geriausiais Europos šalių – Danijos, Vokietijos, Anglijos – pavyzdžiais. Baigęs ekonomikos studijas Kauno technologijos universitete, o šiandien tęsdamas tarptautinės ekonomikos studijas VDU magistratūroje, verslo pradžiamokslį K. Navickas gavo sportuodamas: „Kiekvienas sportininkas turi būti truputį verslininkas, jeigu nori pritraukti rėmėjų lėšų. Jis turi galvoti, kaip atidirbti verslui, kaip iš savo vardo padaryti patrauklų prekių ženklą. Man ši sritis labai įdomi, gilinuosi į ją – neturiu nei agento, nei komandos, dirbu vienas“, – pasakoja K.Navickas.
Tikslas – dar viena olimpiada
Beje, šiandien jam tenka sukti galvą ne tik dėl verslo reikalų, bet ir dėl to, kaip rasti lėšų sportinės karjeros tąsai. Pasinėręs į akademijos veiklą, K.Navickas neketina ant vinies kabinti savo badmintono raketės.
Antrą sezoną iš eilės atstovaujantis Prancūzijos klubui USB „Bordeaux“ lietuvis turi noro ir motyvacijos dar kartą bandyti prasibrauti į olimpines žaidynes.
„Esu išsigydęs visas traumas, jaučiuosi visiškai sveikas ir profesionaliai treniruojuosi. Bet viskas priklauso nuo finansų – federacijos skiriamų lėšų neužtenka net badmintono plunksnelėms įsigyti, dėl to aktyviai ieškau rėmėjų ir laukiu sprendimų iš Kūno kultūros ir sporto departamento, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto.“
Sportuodamas K.Navickas stengiasi nepraleisti nė vienos treniruotės akademijoje, išskyrus laiką, kai išvyksta į Prancūziją. Ambicingo badmintonininko užmojai siekia kur kas toliau, nei šiandien vykdoma veikla – jis norėtų sukurti visą Lietuvos badmintono piramidę, kuri apimtų nuo pirmų žingsnių iki profesionalų sporto. Na, o tam reikia ir Lietuvos sporto struktūrų bei verslo pagalbos. „Tai mano didžiulis tikslas.
Tikiu, kad kartu dirbdami galime pakelti badmintoną į visai kitą lygį“, – viliasi vienintelis Lietuvos badmintonininkas, prasiskynęs kelią į olimpines žaidynes Pekine.
Ilgai brandinta idėja
Olimpinis penkiakovės vicečempionas Edvinas Krungolcas Vilniuje taip pat įkūrė savo vardo sporto klubą, kuriame bus galima atrasti aristokratišką sporto šaką fechtavimąsi.
E.Krungolcui fechtavimasis buvo mėgstamiausia šiuolaikinės penkiakovės rungtis. Tituluotas sportininkas klubą įsteigė vedamas noro perteikti savo patirtį ir savo, kaip trenerio, ambicijų.
Tokį žingsnį žengti olimpinis vicečempionas norėjo jau prieš šešerius metus. Tam buvo specialiai išvykęs į komandiruotę Londone, kur fechtavimosi sportas labai populiarus tiek kaip sportas, tiek kaip bendravimo būdas, poilsis ar fizinis auklėjimas. Tačiau tąkart norams nebuvo lemta materializuotis.
„Neradau tokių puikių sąlygų kaip šiandien – būtų buvusi per didelė rizika ir investicijos į šią veiklą. Nežinojau, kada grąža pasieks mane ir ar apskritai pasieks“, – kas tąkart sustabdė pasakoja vyras.
Tačiau sena idėja nemirė, o per tuos metus subrendo. Ir po Londono olimpinių žaidynių sportinėje karjeroje tašką padėjęs olimpinis vicečempionas į fechtavimosi treniruotes ėmė kviesti visus norinčiuosius šį rugsėjį, radęs bendrą kalbą su Mykolo Romerio universitetu. „Vieno susitikimo metu išėjo šneka, kad kiekvienas save gerbiantis universitetas privalo turėti fechtavimosi komandą – tai parodytų požiūrį ir į sportą, ir universiteto lygį“, – sako vyras, pabrėždamas, kad ilgai įtikinėti universiteto vadovybės nereikėjo.
Universitetas suteikė fechtavimosi treniruotėms salę, o E.Krungolcas, be kita ko, įsipareigojo parengti universiteto fechtuotojų komandą. „Įsipareigojimas yra, kad tik būtų iš ko – čia yra bėda. Kol kas iš M.Romerio universiteto nesulaukiau lankytojų“, – E.Krungolcas spėlioja, kodėl studentai nesiryžta į rankas imti senovinio ginklo.
Apskritai norinčiųjų išbandyti šią riterišką sporto šaką skaičius pamažėle auga. Ir tai buvusį penkiakovininką džiugina labiausiai.
„Suprantu, kas šis sportas turi užaugti. Nesitikėjau, kad bus anšlagas ir netilps žmonės. Jų yra, jų nuosekliai auga ir tas augimas mane labiausiai džiugina. Mano pirma treniruotė nemokama, kad žmonės galėtų ateiti ir pabandyti, ar jiems apskritai tinka šis sportas. Iš tų, kurie ateina, beveik 100 proc. pasilieka sportuoti ilgesniam laikui. Vadinasi, ateina tie, kurie žino, ko nori“, – sako sportininkas ir pastebi, kad dauguma lankytojų – jau subrendę žmonės.
Jis įsitikinęs, kad per ilgus sportinės karjeros metus užsitarnautas geras sportininko vardas ir iškovoti titulai padeda pritraukti žmonių. „Tėvai atveda vaikus. Kiekvienas tėvas nori atiduoti savo atžalą į patikimas rankas, aš tikriausiai toks ir atrodau“, – kalba E.Krungolcas.
Treniruotės – gyvenimo šaltinis
Jau dveji metai, kai bėgioti norintys vilniečiai gali tai daryti su olimpiete Vaida Žūsinaite. Lengvaatletė, bėgimo mėgėjams 2–3 kartus per savaitę vedanti treniruotes, šios veiklos ėmėsi iš poreikio užsidirbti.
„Kadangi esu profesionali sportininkė, man būtų sunku suderinti darbą su sportu, dirbant visą dieną“, – sako mergina. O mintį, kad gali užsidirbti iš sporto, jai pakišo draugai ir pažįstami, nuolat prašę patarimų, kaip taisyklingai bėgioti. „Tada pradėjau galvoti, kad būtų smagu dirbti su žmonėmis ir pasidalyti patirtimi. Kadangi mėgstu bendrauti, padėti, man patinka šis darbas, jaučiuosi reikalinga“, – pasirinkdama šią veiklą, lengvaatletė neprašovė pro šalį.
V.Žūsinaitė neskaičiuoja, ar norinčiųjų su ja sportuoti per tuos dvejus metus skaičius išaugo. Svarbiausia, kad apskritai tokių yra. Dirbdama su mažesne grupe, ji jaučiasi dar patogiau – kiekvieną gali išklausyti, patarti, įsigilinti: „Niekada nepagalvojau – daugiau ar mažiau žmonių, tiesiog, kol yra ką treniruoti, džiaugiuosi.“ Sportuodama ji per daug dėmesio neskiria ir reklamai, nes dirbti didesniu krūviu nepajėgtų. Pati universitete studijavusi vadybą, pati administruoja ir savo, kaip sportininkės, „Facebook“ bei internetinius puslapius.
Daugiausia V.Žūsinaitės treniruotes renkasi moterys, nors specialiai jų lengvaatletė nevilioja. „Turbūt pati auditorija atsirenka“, – svarsto ji, nors tai nereiškia, kad tarp jos auklėtinių nėra vyrų. Vaikams treniruočių lengvaatletė neveda. „Reikėtų daugiau gilintis į vaikų treniruotes – sportuodama daug laiko neturiu, o bet kaip – nesinori. Galbūt, kai mažiau sportuosiu, vesiu ir vaikams“, – tokios galimybės ateityje neatmeta sportininkė.
Treniruotės sporto mėgėjams – papildoma veikla, pagrindinis V.Žūsinaitės užsiėmimas – profesionalų sportas. Olimpietė atvirauja, kad kartais papildoma veikla trukdo sportuoti – po intensyvesnių treniruočių norėtųsi daugiau poilsio.
Dėl darbo V.Žūsinaitė paaukoja ir ne tokias svarbias treniruočių stovyklas: „Jeigu yra galimybė nevažiuoti, tai ir nevažiuoju – jaučiu atsakomybę, kad nebūtų kelių mėnesių pertraukos sportuojantiesiems. Svarbių, rimtų stovyklų prieš varžybas neatsisakau, bet vietoje savaitės Druskininkuose tik savaitgalį į procedūras nuvažiuoju.“
Kita vertus, svarsto olimpietė, fizinį nuovargį atperka jos auklėtinių moralinis palaikymas. Prisimindama šiuos metus ir atranką, kai iš šešių olimpinius normatyvus įvykdžiusių Lietuvos maratono bėgikių turėjo paaiškėti trys, vyksiančios į Rio, V.Žūsinaitė sako, kad treniruotes lankančių žmonių palaikymas prisidėjo prie jos psichologinės stiprybės.
Šiais metais V.Žūsinaitė treniruotes ėmė vesti ir užsienyje. Vienai kelionių agentūrai pasiūlius, ji su moterų grupe vyko į Sardiniją. „Labai smagu“, – nauja patirtimi džiaugiasi sportininkė.
Boksas – gyvenimo būdas
Olimpinės rinktinės narys boksininkas Tadas Tamašauskas prieš metus su draugu Vitalijumi Vasiljevu įkūrė bokso sporto klubą „City Boxing and Fitness club“.
„Abiem patinka ši sporto šaka, tai mūsų gyvenimo būdas. Todėl tai, ką darome, niekada nevadiname darbu“, – sako aktyviai tebesportuojantis boksininkas. Suderinti trenerio darbą klube ir savo sportininko karjerą jam nesudėtinga – kai reikia išvykti į sportines stovyklas ar varžybas, jį mielai pavaduoja kolega Vitalijus ar trečiasis klube dirbantis treneris. „Mes kiekvienas savaip vedame treniruotes ir nuo to mūsų klientams tik įdomiau – treniruotės skirtingos, nėra monotonijos“, – įsitikinęs T.Tamašauskas.
„Boksas – visiems“, – pasirinkę tokį šūkį į treniruotes vyrai kviečia visus norinčiuosius. Ir didžiausiai jų nuostabai, bokso treniruotes vis dažniau renkasi... merginos! „Po truputį sekame užsienio pavyzdžiu, ten merginos labai aktyviai propaguoja boksą, supranta, kad tai aktyvi ir naudinga sporto šaka, nes treniruočių metu sudega daug kalorijų. Ta pati „Victoria Secret“ propaguoja boksą“, – T.Tamašauskas tikina, kad boksas, kaip laisvalaikio būdas, labai patraukli sporto šaka, nėra traumų.
Per pirmus metus lankytojų skaičius pranoko klubą įkūrusių vyrų lūkesčius. Jiedu manė, kad būtų labai gerai, jei sulauktų 100 klientų. Tačiau pirmųjų metų rezultatai dvigubai geresni – per metus klube apsilankė per 200 žmonių, iš kurių pusė – nuolatiniai lankytojai. „Yra dalis žmonių, kurie žino, kad esu sportininkas, jie labiau linkę dirbti individualiai. Grupinėse treniruotėse yra visokių, yra dalis, kuri atsižvelgia į trenerio rezultatus, ir jiems tai svarbu“, – ar sportininko vardas padeda prisivilioti klientų svarsto T. amašauskas.
Verslo reikalais labiau užsiima sportininko bendražygis. Jam tokia veikla arčiau širdies, mat jis dar dirba ir banke. Be to, pedagoginį išsilavinimą Lietuvos edukologijos universitete įgijęs T.Tamašauskas, magistratūroje pasirinko studijuoti sporto industrijų vadybą.
„Studijos duoda naudos, bet viskas ateina su praktika – klube praktiškai susiduri su visomis problemomis ir jas įveikdamas tobulėji“, – teigia boksininkas.
