Kas ketverius metus vykstantis pasaulinis kiokušin karatė renginys šįkart Astanoje numatytas liepos 1–2 dienomis, o į varžybas susirinkę viso pasaulio meistrai sieks atimti arba apginti planetos čempionų titulus, kurie 2013-siais buvo dalijami pirmenybėse Vilniuje.
Į Kazachstaną išvyko 6 Lietuvos asai ir 7 sportininkės, gavę kelialapius į pasaulio čempionatą kaip Europos atstovai.
Iš viso į varžybas Astanoje iš 10 pasaulio regionų atrankų suvažiuos 198 meistrai, kurie išsidalins aštuonis pasaulio čempionų titulus – keturiose svorio kategorijose vyrų ir moterų varžybose.
Dėl čempiono vardo šįkart Kazachstane kovos 129 dalyviai, o tarp lyderių įvardijami net trys mūsų šalies sportininkai: Valdemaras Gudauskas, Andrius Miseckas ir Lukas Kubilius.
Į moterų kovas pateko 7 lietuvės – Ingai Mikštaitei, Gabijai Gudeliauskaitei, Norai Vaznelytei ir Rūta Brazdžionytei tokio rango kovos nėra naujiena, o Daivai Kriščiūnienei, Justinai Šišaitei ir Monikai Ryžkovaitei tai bus debiutas planetos pirmenybėse.
Jų varžovėmis dėl keturių titulų bus 61 oponentė.
„Ši rinktinė yra pasirengusi parvežti 2–3 medalius, tačiau labai sunku kalbėti apie apdovanojimų spalvas. Norėtųsi, kad nors vienas būtų auksinis“, – kalbėjo Lietuvos kiokušin karatė federacijos prezidentas Vidmantas Poškaitis.
2013-siais vykusiame pasaulio čempionate Vilniuje du šeimininkai tapo planetos čempionais – Orestas Procas ir Margarita Čiuplytė.
„Pats geriausias variantas būtų 13 medalių, tačiau, gaila, bet to nebus. Tačiau kasmet gerai atstovaujame savo šaliai, galvoju, kad taip bus šįkart“, – tikino vienas tituluočiausių šalies kiokušin karatė atstovų Lukas Kubilius.
- Ne. Tikrai nenorėčiau, kad taip būtų. Kol galiu, noriu startuoti. Nors Lietuvoje yra didelė konkurencija tarp atletų, tačiau jei tik galėsiu konkuruoti, būtinai sieksiu prasimušti į Lietuvos rinktinę. Kol sąlygos leidžia, kol šeima nėra prieš, dar sportuosiu (juokiasi).
- Kada įsivaizduojate tą ribą, kai teks pasakyti, kad didžioji kiokušin karatė karjera baigta?
- Aš manau, kad tai gali būti po dviejų metų, kai vyks pasaulio čempionatas absoliučioje svorio kategorijoje Japonijoje. Man jau tuomet bus 36-eri ir tai yra ta riba, kai dvikovinių sporto šakų sportininkas turi užbaigti savo karjerą.
- Kaskart būna taip, kad svorio kategorija turi savo lyderį. Lietuvoje dešimtmetį buvo Donatas Imbras, dabar jūs ant aukščiausio pakylos laiptelio. Nesijaučiate, kad savo titulais užgožiate jaunąją karatė meistrų kartą?
- Ar galima kalbėti apie svarbiausią karjeros titulą, ar jo dar nebuvo?
- Žinote, sunku apie tai kalbėti, kai vis dar kovoji – į tai būtų galima atsakyti tik užbaigus pasirodymą ant kiokušin karatė kilimo. Vis dar tikiesi – nuo pat mažens svajojau tapti pasaulio čempionu. Pasiseks, gerai, nepasiseks, reikės surasti savo sportininko kelyje gerų akcentų.
- 2020 metais karatė įtraukta į olimpines žaidynes. Ar neapmaudu, kad būtent karatė, o ne kiokušin karatė tapo nors trumpam olimpine sporto šaka.
- Reikia pripažinti, kad Lietuvoje kiokušin karatė dominuoja tarp dvikovinių sporto šakų. Tačiau neverta dabar keisti savo vertybių dėl tam tikros naudos. Juk karatė priimta laikinai ir varžybos vyks tik per žaidynes Tokijuje – kas bus toliau, niekas nežino. Žinoma, jei būtų karatė priimta pilnateise olimpinės šeimos nare, matyt, ir mūsų federacijos strategija keistųsi. Dabar tai savotiškas pabandymas, bet mąstyti apie žaidynes yra nerealu. Pasižiūrėkime – jei pas mus sunkaus svorio kategorijoje dėl pasaulio čempiono vardo gali kautis 32 sportininkai, tai į Tokijo žaidynes prasimušti galės vos 10 sportininkų. Tai net ir tituluotiems atletams yra sunki užduotis. O juolab, jei galvotume, kad iš kiokušin karatė kažkas siektų prasibrauti į olimpinės karatė rungtį.
- Bet pats žodis olimpietis vilioja?
- Žinoma, kad vilioja, bet reikia galvoti tuomet apie jaunimą – gal jis sugebėtų.
- Visi dar puikiai atsimena auksinę kiokušin karatė kartą – Donatą Imbrą, L.Kubilių, Margaritą Čiuplytę, Ingą Mikštaitę, kuri nuo 2008-ųjų daugiau kaip šešerius metus karaliavo tiek Europoje, tiek ir pasaulyje. Po to vyko kartų kaita – ar sugrįš tie laikai, kai Lietuvos rinktinė dominuos turnyruose, o mūsų atletai bus nenugalimi?
- Aš nelinkęs skaičiuoti medalius – man jie nėra toks svarbus rodiklis. Kai kada pasiseka, kai kada – sukrenta aplinkybės. Man atrodo, kad prieš dvejus metu Japonijoje turėjome labai stiprią ir talentingą rinktinę, nors ir nelaimėjome krūvos medalių. O dabar galime taip pat džiaugtis 13 sportininkų, kurie kovos pasaulyje – ne visi yra labai patyrę, ne visi su vardais, tačiau, garantuoju, visi su didžiausiomis ambicijomis kažką parodyti. Kitą vertus, jūsų minėta rinktinė neatsirado iš niekur – ji augo mažiausiai dešimtmetį, kol pradėjo rodyti reikiamus rezultatus. Taip ir su dabartine komanda – kai kada reikia tik palaukti ir rezultatai atsiranda.
