„Nors ir dešimt. Tu tik eik ir sportuok“, – juokėsi savo atsakymą puikiai pamenanti 55 metų moteris, kuri labai džiaugėsi gavusi progą ramiai prisėsti ir pažiūrėti į savo sūnų.
Varžybų ji tiesiog negali stebėti.
„Aš pernelyg jautri. Tėtis tai žiūri, o kaip pats Tomas sako: „Mamai nelaiko nervai.“ – pasakojo I.Kaukėnienė.
Neįmanoma suskaičiuoti kartų, kai ji tiesiog pakildavo ir išeidavo iš kambario: „Man svarbiausia, kad viskas būtų laiminga ir sveikata nešlubuotų.“
Ar gali būti dar labiau „mamiškesnis“ atsakymas?
Mėgo lakstyti
Kaukėnų namuose Ignalinoje šalia spintos stovi dvi slidės. Ant jų – Sočio olimpinių žaidynių ženklai. Jau nurašytas slides namo parvežė vidurinysis sūnus. 27 metų Tomas turi vyresnį 33-ejų brolį ir metais jaunesnę sesę.
„Buvo guviausias iš visų. Labai mėgo lakstyti lauke. Mokykloje ir per pertraukas jausdavo norą judėti. Pradinių klasių mokytojas irgi sakydavo, kad jis labai aktyvus. „Taigi aš jo nepririšiu“, – sakiau jam“, – kalbėjo I.Kaukėnienė.
„Buvo ten kažkas, kad mašiną vijosi..., – prisiminė I.Kaukėnienė ir staiga nutilusi nusijuokė. – Na, kaip ir visi vaikai. Žodžiu, guvus buvo.“
Bet biatlonininko mama patikino – prieš kameras visada rimtas T.Kaukėnas padauža niekada nebuvo, o tėvams netikėtų problemų spręsti neteko.
Biatlonas vaikystėje sukaustė visą dėmesį
Ant T.Kaukėno pečių Pjongčango olimpiadoje krenta didžiausia našta, bet jo mama įsitikinusi, kad sūnus įtampos dėl to neturėtų jausti. Net ir vaikystėje kalbai pasisukus apie biatloną Tomas rodydavo išskirtinį požiūrį.
„Žaisdavo mašinėlėmis, labai mėgo važiuoti dviračiu, bet niekada neužsibūdavo vienoje vietoje. Bet kai atėjo ir pasakė, kad nori lankyti biatloną, nė karto nereikėjo raginti eiti į treniruotes. Nuo pradinių klasių buvo atsidavęs biatlonui. Niekada nereikėjo sakyti: „Tomai, nepraleisk treniruotės“, – pasakojo I.Kaukėnienė.
„Tingiu“, „nenoriu“, „neisiu“ – tokių žodžių Tomo žodyne mama nepamena. Neveltui T.Kaukėnas iš 30 per pirmąją treniruočių dieną kalną užpildžiusių vaikų liko vienintelis.
Dabar ji įsitikinusi – visa tai buvo aiškūs ženklai, kad sūnus juda profesionalo kelio link.
Sportininkų giminėje nėra
I.Kaukėnienė mano, kad Tomas sportininkui reikiamą ryžtą ir drąsą paveldėjo iš jos tėčio, nors šis net ir nebuvo sportininkas. Iš tiesų, T.Kaukėnas yra išskirtinis visoje savo giminėje.
„Sportininkų nei mano, nei vyro pusėje nėra. Nežinau, iš kur tas genas. Užsispyrimo jis turi, kaip ir aš, bet drąsa – tikrai iš mano tėvo. Mes su vyru – labai ramūs. „sarmatlyvi“. O mano tėvas labiau mėgo drąsesnę veiklą“, – pasakojo Irena.
Tomo senelis buvo didelis medžioklės gerbėjas, o biatlonininkas laisvu metu irgi mėgsta išeiti į gamtą. Vienas didžiausių T.Kaukėno pomėgių – ančių medžioklė.
„Jie abu vieną dieną gimę. Mes su vyru tokių dalykų tai nemėgstame, o Tomui patinka, nors po paskutinės medžioklės sakė, kad gal nebevažiuos daugiau“, – sakė I.Kaukėnienė.
Namus aplanko retai
Kaip ir daugelis vaikų iš Ignalinos gilzes į namus nešęs Tomas dabar čia – retas svečias. Su drauge jis gyvena Vilniuje, o dar ir įtempti sportininkų tvarkaraščiai. I.Kaukėnienė prieš Pjongčango olimpiadą Tomo apsilankymus skaičiavo minutėmis.
„Kūčių vakarą pabuvo trumpai ir turėjo išvykti į Latviją. Grįžo sausio 2 dieną ir po kokių 30 minučių turėjo vėl išvažiuoti. Realiai nuo sausio mėnesio nemačiau, todėl kalbame telefonu. Jeigu po olimpiados krūvis bus mažesnis, tikrai pasimatysime. Prieš ketverius metus po Sočio žaidynių pabuvo ilgiau“, – sakė I.Kaukėnienė.
Jeigu žino, kad Tomas namuose pabus ilgiau, ji visada su dviguba energija puola gaminti maistą – biatlonininkas mėgsta ir cepelinus, o dėl trumpų apsilankymu ji jau pernelyg neliūdi.
„Visi vaikai suaugo ir gyvena savo gyvenimus. Anksčiau išgyvendavau, rūpindavausi, o dabar jau jie patys gali savimi pasirūpinti“, – teigė I.Kaukėnienė.
Bet ji gerai pamena tą pirmąjį išsiskyrimą su Tomu, po kurio sekė ir daug kitų kartų.
„Sunkiausia buvo, kai jis į Švediją išvažiavo. Tada jam buvo apie 14 metų. Nebuvo niekur iš Ignalinos išvykęs“, – prisiminė I.Kaukėnienė.
Ar mama bandė jį atkalbėti?
„Ne. Negalima taip, – tarstelėjo ji. – Sutepiau sumuštinių“
Diena, kai verkė visa Ignalina
Už tą išsiskyrimo jausmą T.Kaukėnas mamai atsilygino pergalėmis ir šypsenomis. Vis geresnius rezultatus rodęs biatlonininkas prieš ketverius metus debiutavo olimpinėse žaidynėse. Tada jo vardas tapo gerokai garsesnis.
T.Kaukėnas Sočyje po trijų šaudymų buvo antras ir atsiliko tik nuo prancūzų legendos Martino Fourcade'o, kuris varžosi ir šių metų žaidynėse. Bet paskutinis ugnies ruožas buvo itin nesėkmingas – Tomas padarė tris klaidas ir užėmė 23-ią vietą.
„Tada visa Ignalina verkė, – prisiminė I.Kaukėnienė, kuri žiniasklaidoje pamatė ir sūnaus ašaras. – Nieko jam nesakiau. Tomas ir mažas verkdavo, jeigu blogai šaudydavo. Taip būdavo, kai tik pradėjo treniruotis. Pradinukas buvo. Tačiau jis visada greitai susitvarkydavo su emocijomis ir niekada nebūdavo liūdnas.“
Tada jo mama tiesiog laukė taip, kaip laukia ir po daugelio varžybų.
„Mes dažniausiai susirašome žinutėmis, bet būna momentų, kai jų nerašau. Jeigu kažkas nepasiseka, nenoriu dar labiau skaudinti. Reikia leisti nusiraminti. Bet jis tai greitai padaro pats“, – kalbėjo I.Kaukėnienė.
Džiaugiasi už sūnų
Žiemos sportas Lietuvoje nėra labai populiarus, tačiau Ignalina šiuo klausimu – tarsi atskira valstybė. Biatlonas čia – tarsi krepšinis. Ne veltui trys biatlonininkai olimpiečiai yra kilę iš Ignalinos, kur Tomas – tikra žvaigždė.
Bet I.Kaukėnienė teigė, kad daug žmonių Ignalinoje net ir nežino, kad Tomas – jos sūnus.
„Sau garbės aš neperšu. Neinu ir nesigiriu, nes tai – ne mano nuopelnas. Tomas nori ir sportuoja. Man tiesiog labai malonu, kad jam sekasi“, – sakė Tomo mama.
Tos sėkmės ji tikisi ir Pjongčango olimpinėse žaidynėse, kur pirmasis T.Kaukėno startas – jau sekmadienį vyrų 10 km sprinto rungtyje.
„Jau jaučiu įtampą“, – sakė I.Kaukėnienė, kuri dar dabar nežino, ar galės prisėsti žiūrėti varžybų.
Čia rasite Lietuvos olimpiečių varžybų grafiką.
