Ketvirtadienio vakarą lėktuvais ir autobusais į Vengrijos sostinės Budapešto „Zulgo“ viešbutį sugužėjo Lietuvos pilno kontakto kiokušin karatė rinktinė, kuri nuo penktadienio pradeda kovas 2018 metų Europos suaugusiųjų absoliučios svorio kategorijos bei jaunimo (iki 21 metų) ir jaunučių (iki 16 metų) čempionatuose.
Dėl vyrų absoliučios svorio kategorijos Europos čempiono titulo ant tatamio santykius su varžovais aiškinsis 5 lietuviai: prieš dvejus metus Bulgarijoje šį titulą iškovojęs ir dabar čempiono vardą apginti sieksiantis Naujosios Akmenės meistras Eventas Gužauskas, Vytautas Cėpla, Edgardas Sečinskis, Justinas Kvietka ir Kęstutis Radvila.
Iš viso dėl vienintelio aukso medalio vyrų kategorijoje Europos čempionate savaitgalį „Ice Palace“ arenoje kovos 44 sportininkai iš 18 šalių.
„Nežinau, ar reikia čia labai jaudintis. Iš esmės, man nėra svarbu, ar siekti šio titulo, a jį ginti. Tiesiog būsiu labai susikoncentravęs kovoms ir negalvosiu, kad man reikia kažką nuveikti, ar kažką nuo kažko apginti.
Tiesą pasakius, mano tikslai peržengia Europos ribas – labiau mąstau apie galimybę pasižymėti planetos kiokušin karatė kovose be svorio kategorijų“, – kalbėjo iš Naujosios Akmenės kilęs ir nuo septynerių metų kiokušin karatė tatamį mindantis E.Gužauskas.
Po pergalės prieš dvejus metus Sofijoje į šios sporto šakos žvaigždyną prasiveržęs vyras pastaruoju metu skina pergales įvairiose varžybose: šiemet jis tapo Lenkijoje vykusio Europos čempionato svorio kategorijos virš 95 kg čempionu, nuraškė trečiąją vietą KWU organizacijos prestižiniame turnyre.
Tuo tarpu moterų varžybose Lietuvos sportininkių pavardes arenos diktorius minės mažiausia 11 kartu: į Budapeštą atvyko taip pat prieš 2 metus iškovotą titulą ginsianti 37-erių Inga Mikštaitė, Diana Balsytė, Rūta Brazdžionytė, Brigita Gustaitytė, Rima Lisinskaitė, Aneta Meškauskienė, Erika Rukšėnaitė, Monika Ryžkovaitė, Nora Vaznelytė, Skaistė Venckutė ir Erika Žeburtovič.
Teisės vadintis pajėgiausia Senojo žemyno kovotoja iš viso sieks 36 sportininkės iš 23 šalių.
Europos jaunučių ir jaunimo čempionatuose medalių kraitį papildyti bandys 27 sportininkai iš Lietuvos, o iš viso šį savaitgalį į Europos kiokušin karatė meka tapusį Budapeštą atvyko 421 atletas iš 26 valstybių.
– Naujojoje Akmenėje jus treniravotės pas dabartinį rinktinės vyriausiąjį trenerį Vladimirą Silvaško, o dabar – pas grasųjį kovotoją Luką Kubilių. Kažką laikytumėte svarbesniu treneriu jūsų karjerai?, - lrytas.lt paklausė E.Gužausko.
– Nelabai korektiškai paklausta. Pradėjau pas V.Silvaško, nes jis treniravo Naujojoje Akmenėje ir užaugau pas jį kaip kovotojas. Tačiau kai išvykau mokytis į Klaipėdą, tobulinausi ir tobulinuosi pas Luką.
Ir dabar, baigęs mokslus ir turėdamas verslą, toliau treniruojuosi Klaipėdoje. Kiekvienas treneris duoda labai daug ir išskirti bei sudėlioti jų pastangas į lentynėles neįmanoma.
– Prieš dvejus metus jūs pirmą kartą užlipote ant suaugusiųjų varžybų pirmosios pakylos laiptelio. Tuomet jums dar buvo 21-eri. Galva neapsisuko nuo pojūčio, kad esate geriausias Europoje?
– Žinote, reikia pasakyti, kad tai buvo sisteminio darbo vaisius. Gal todėl ir nebuvo tokio „ajajai“, „vau“. Aš kovojau visose įmanomose amžiaus kategorijose: kai buvau šešiolikmetis, pergales skyniau ten, aštuoniolikmečių kovose taip pat turėjau auksą, todėl nelabai nustebau, kad paėmiau čempiono titulą Europos absoliučios svorio kategorijos čempionate.
Man tai buvo dėsninga. Ir apskritai, kažkaip į Europos titulus jau žiūriu ramiai, nes mano žvilgsnis krenta kur kas toliau.
– Kur?
– Į pasaulio čempionatą. Žinote tą gerą posakį – „apetitas ateina bevalgant“. Taip ir su manimi – skanu, tačiau norisi kažko gurmaniško. Juo labiau, kad matau, jog ateina mano laikas.
Sakysime, pagal mūsų geriausių atletų patirtį, didžiausios sėkmės, labai sunkiai ir rimtai dirbant, galima pasiekti ties trisdešimtmečiu. Man dabar yra 23-eji ir ateina būtina patirtis ir darbas galvojant ant tatamio.
– Galvojant? Juk klišė yra paprasta: karatė yra sporto šaka, kur reikia jėgos, greitumo ir jau tikrai ne mąstymo.
– Tai yra labai paprasta ir nyki klišė, nes geriausi kovotojai zenite išsilaiko tik „galvos“ ir būsimo dvikovos apmąstymo dėka. Gal vieną kartą per jėgą ir galima tapti čempionu, tačiau tai bus tik tas vienintelis kartas.
Ant tatamio reikia pergudrauti varžovą, sumąstyti, kada ir kaip smūgiuoti, kaip elgtis, o ne eiti rodyti, ką moki, kokius smūgius įvaldęs. Išmokti galima viską – ir įmantriausią bei grėsmingiausią smūgį. Tačiau reikia žinoti, kada smūgiuoti. Tai aš jau „dirbu ant tatamio su galva“.
– Kaip galvojate, ar tai, jog esate čempionas ir ginsite Budapešte titulą, jums tas vardas suteiks papildomų problemų su varžovais? Būsite jiems dirgikliu?
– Aš manau, kad man bus tas pats, su kuo kovoti. Aš labai susikoncentruoju kovai ir visiškai negalvoju, ką apie mane galvoja oponentas ir kas aš jam esu. Koks skirtumas – čempionas ar ne čempionas.
Be to, tą titulą iškovojau prieš dvejus metus ir jau tai prisimiršo. Šiuo atveju reikia kalbėti tik apie save – aš esu pats sau dirgiklis. Žinau, kad šiemet į Vengriją suvažiavo visi geriausieji, bus labai rimta kova ir laimėti bet kam bus sunku.
– Nenorite save išbandyti olimpinėje karatė atrankoje ir patekti į Tokijo žaidynes?
– Tiesą pasakius, apie tai niekada ir negalvojau. Tai visiškai skirtingų taisyklių kovos. Būtų sunku. Jei reiktų dabar eiti, tai nieko nebūtų, o pasirengimui reikėtų nemažai laiko. Ir fiziškai kovotojas turėtų būti pasirengęs kitaip: nėra tokios ištvermės, sprogstamo greičio. Na, viskas yra kitaip. Tad jokio olimpinio Tokijo nebūtų – pasirengti negalėčiau.
– Mes vadiname save krepšinio šalimi – visi pas mus krepšininkai. Kodėl jūs pasirinkote kiokušin karatė? Ar lietuviams prie širdies karatė?
– Aš negaliu pasakyti, ar lietuviams yra prie širdies kiokušin karatė ir negaliu teigti kad mūsų tauta sukurta karatė sportui. Yra kitas aspektas – yra sukurta sistema, kuri kuria ar „padaro“ naujas kiokušin karatė žvaigždes. Kaip ir krepšinyje yra sistema, ji veikia ir todėl ši sporto šaka duoda vis naujų gerų žaidėjų, vis naujų sektinų pavyzdžių.
Galbūt, kiokušin karatė yra viena iš nedaugelio Lietuvos dvikovinių sporto šakų, kurioje nenutrūkstamai atsiranda naujų žvaigždžių, nors ši sporto šaka nėra išskirtinė.
Juk šiai sporto šakai nereikia būti labai aukštam, labai žemam ar storam – žinoma, reikia šiek tiek talento, tačiau sistema tikrai nemažai prisideda, kad kiltum tobulėjimo laiptais.
Mane džiugina, kiokušin karatė sistema ir toliau stebina: atrodo, keičiasi kartos, išeina jau visiški stabai, žvaigždės ir įsivaizduoji, kad po jų bus dykynė. O ne – bam-bam ir naujos žvaigždutės sužiba.
