Nors kol kas lygoje pirmauja Kauno „ACME–Žalgiris“ klubas, tačiau kuo džiaugtis turėjo ir Vilniaus „Eglės–SM Tauro“ merginos. Paskutiniajame mače jos savo namuose sugebėjo įveikti žalgirietes 30:29 ir taip įsitvirtinti antrojoje lygos vietoje.
Tiek šiose rungtynėse, tiek viso sezono metu, viena ryškiausių komandos lyderių yra iš Japonijos į Lietuvą rungtyniauti sugrįžusi Daiva Aleksandravičiūtė.
Būtent centro pozicijoje rungtyniaujanti D.Aleksandravičiūtė buvo pripažinta geriausia LMRL antrojo rato žaidėja. Nors vilnietė vieneriose rungtynėse su „Eastcon–Alandeko–Vichy“ merginomis padėti komandai negalėjo, tačiau per kitus du mačus pelnė net 20 įvarčių ir taip smarkiai prisidėjo prie Vilniaus klubo sėkmingo metų finišo.
Pati D.Aleksandravičiūtė teigia, jog „Egle–SM Taurui“ norint šį sezoną nutrauki Kauno ir Garliavos ekipų dominavimą Lietuvoje, reikia ne tik dar gerinti žaidimą, tačiau ir patikėti savo galimybėmis.
– Kiek metų praleidai rungtyniaudama užsienyje ir kiek iš jų buvo Japonijoje?
– Šešerius metus, ketverius jų – Vokietijoje ir paskutinius dvejus – Japonijoje.
– Kokie įsimintiniausi epizodai tiek iš gyvenimo, tiek iš žaidimo Japonijoje?
– Be galo daug. Iš tikrųjų, sunku viską išvardinti. Tai – gyvenimas kelių kilometrų atstumu nuo ketvirtojo aktyviausio ugnikalnio pasaulyje, kuris per metus išsiveržia iki 800 kartų, žemės drebėjimai, taifūnai, liūtys ir panašiai. Taip pat labai įsimintinas yra potyris gyventi tokioje kultūroje, kur vyrauja ne europietiškas ar vakarų pasaulio individualizmas, o kolektyviškumas ir bendruomeniškumas. Tai yra aukščiausioje vietoje. Dar labai didelį įspūdį daro žmogaus amžiaus (kartais net ir kraujo grupės) svarba kultūroje.
Iš žaidimo pusės, tai įsimintiniausios yra europiečiui neįprastai ilgos treniruotės, dvigubai ilgesnis apšilimo laikas prieš varžybas, vyresnių žaidėjų statusas komandoje, vidinių taisyklių gausa ir suplanuoto žaidimo plano, iki europiečio akimis gal net ir absurdiško lygio, laikymasis. Svarbus begalinis lojalumas savo komandai, kuriam didžiąja dalimi įtakos turi neįprastai sudėtingas perėjimas žaisti į kitą komandą.
– Kas paskatino sugrįžti rungtyniauti į Lietuvą?
– Į Lietuvą paskatino sugrįžti ne rankinis, o kitos priežastys.
– Kiek pakitusi „Eglės“ ekipa nuo to, kai žaidei Lietuvoje paskutinį kartą?
– Apie 90 proc., nes esu žaidusi tik su Rita Repečkaite ir Aukse Sviderskiene, kol dar „Eglę“ treniravo trenerė Laima Kavaliauskienė.
– Pastaruosius kelis sezonus LMRL dominavo „Garliavos-SM -Cascados“ ir „ACME–Žalgirio“ ekipos. Ar „Eglė–SM Tauras“ šiemet pajėgi panaikinti šią dvivaldystę?
– Nelabai svarbu, ką aš manau šiuo klausimu. Iš patirties sakau, norint „Eglei“ laimėti prieš šias jau eilę metų dominavusias dvi komandas, reikia ne tik dirbti treniruotėse, bet dar svarbiau iki sezono svarbiausių varžybų tiesiog įtikėti pačioms, jog galime laimėti kiekvienas rungtynes. To ir linkiu savo komandai – ugdyti charakterį ir programuoti save laimėjimams.
– Po kartą jau įveikėte šias dvis ekipas. Ar tai suteikia daugiau pasitikėjimo?
– Taip, labai.
– Kas lėmė pergalę paskutinėse rungtynėse su „ACME– Žalgiriu“?
– Tas pats geras senas draugas – pasitikėjimas savimi ir pasitikėjimas savo komanda. Vėlgi, tai nors ir elementarūs, bet labai svarbūs dalykai.
– Ar nustebai, kai buvai išrinkta geriausia antrojo rato LMRL žaidėja?
– Šiek tiek, nes vieneriose antrojo rato rungtynėse negalėjau dalyvauti.
