1980-ųjų Maskvos žaidynių čempionui V.Smirnovui šiemet būtų sukakę 65, bet Anapilin jis iškeliavo jaunas – vos 28-erių.
Per dvikovą, pakeitusią visą fechtavimosi pasaulį, sportininkas patyrė mirtiną sužeidimą. Sovietų spauda vadino jį čempionu, bet po kelių dienų V.Smirnovas buvo atjungtas nuo gyvybę palaikiusio aparato.
Lemtingos varžybos
Iš Ukrainos Luhansko srities kilęs V.Smirnovas, buvo puikus rapyrininkas: iki jo pergalės 1980 m. olimpiadoje SSRS rapyrininkai du dešimtmečius nebuvo laimėję tokio titulo.
Po metų V.Smirnovas Prancūzijoje tapo pasaulio čempionu, du kartus laimėjo planetos taurę.
Bet į 1982-ųjų pasaulio pirmenybes Romoje jis galėjo nenuvažiuoti: kaip prisiminė jo treneriai, V.Smirnovas nerodė didelio noro, iš treniruočių stovyklų nuolat verždavosi namo.
Sportininkas taip ilgėjosi žmonos Emos ir vaikų Dimos bei Olios, kad treneriai kartą net leido jam trumpam išvykti įpusėjus treniruočių stovyklai – anais laikais tai buvo laikoma rimtu drausmės pažeidimu.
V.Smirnovo nervingumą prieš 1982 m. pasaulio čempionatą galėjo lemti ir muitinėje kilę nemalonumai. Išvykstant į vieną turnyrą užsienyje pas olimpinį čempionatą buvo aptikta nedeklaruotos valiutos.
Todėl dėl V.Smirnovo dalyvavimo svarbiausiose sezono varžybose sprendė SSRS politinė vadovybė.
Čempionas po mirties
Reikalas buvo išspręstas V.Smirnovo naudai, rašo championat.com. Olimpinis ir pasaulio čempionas privalėjo padėti komandai laimėti dar vieną titulą.
Pirmenybėse Romoje 1982-ųjų liepos 18-ąją rapyrininkų komandiniame turnyre susidūrė SSRS ir Vakarų Vokietijos fechtuotojai. Vienoje dvikovų V.Smirnovas kovojo su Matthiasu Behru.
Pirmasis pasaulio reitinge – prieš užimantį antrąją vietą. Du galingi priešininkai metėsi į ataką…
Vokiečio rapyra atsitrenkė į V.Smirnovo petį ir lūžo, bet M.Behras jau iš inercijos toliau judino ranką. Rapyros nuolauža perrėžė V.Smirnovo apsauginę kaukę ir per kairiąją akiduobę įsmigo jam į galvą.
M.Behras spėjo ištraukti tai, kas liko iš jo ginklo, o paskui nuaidėjo riksmas…
Klinikinė mirtis V.Smirnovą ištiko akimirksniu. Medikai jau niekuo negalėjo padėti, nes smegenys liovėsi funkcionuoti. Bet sovietų spauda ir televizija tylėjo.
Vienintelis tuo metu leistas SSRS sporto laikraštis parašė, kad V.Smirnovas ne itin sėkmingai pasirodė komandinio turnyro pirmąją dieną, bet paskui reabilitavosi.
O SSRS ir Vakarų Vokietijos komandų mačas buvo tęsiamas. Į ligoninę išgabento V.Smirnovo vietą užėmė Vitalijus Logvinas. Sovietų komanda laimėjo, o paskui finale pranoko Prancūziją.
SSRS spauda ir televizija apie taip parnešė trumpa žinute, paminėdamos, kad pasaulio čempionais tapo penki rapyrininkai: Aleksandras Romankovas, Jurijus Lykovas, Vladimiras Apcauris, V.Logvinas ir V.Smirnovas.
Pastarasis tuo metu jau buvo faktiškai miręs.
Cinkuotame karste
Oficialiai apie V.Smirnovo mirtį pranešta 1982-ųjų liepos 28-ąją. Jo žmonai pirmiausiai pasakyta, kad sportininkas gavo sunkią traumą, yra ligoninėje, bet gyvybei pavojus negresia.
Moteris bandė gauti leidimą skristi į Romą ir būti ligoninėje kartu su vyru. Kai galiausiai gavo, E.Smirnovai pranešė, kad jos vyras mirė.
Vėliau ji prasitarė, kad sutuoktinis dažnai kartojo: „Man niekada nieko nenutiks“. Bet nutiko baisiausia.
Sovietų delegacijos pasaulio čempionate nariai, tarp jų – SSRS fechtavimosi federacijos prezidentas Genadijus Šibajevas, pasakojo, kad italų medikai sakė, jog puikiai funkcionuojantys V.Smirnovo vidaus organus galima panaudoti persodinimui. Bet šį klausimą galėjo išspręsti tik čempiono sutuoktinė, o jos neišleido vykti į užsienį.
V.Smirnovo palaikai į Kijevą atgabenti tik rugpjūčio 1-ąją aklinai užlituotame cinko karste. Pasak E.Smirnovos, karste buvo mažas langelis, pro kurį matėsi purvina paklodė ir kraujas ant vyro krūtinės.
G.Šibajevas tikino, kad karste jokio langelio nebuvo. Todėl taip ir lįko mįslė, tapo V.Smirnovas donoru kitiems žmonės ar netapo.
Tragedija visiems laikams įrašė rapyrininką į istoriją. Būtent po V.Smirnovo žūties Tarptautinė fechtavimosi federacija sugriežtino saugumo reikalavimus sportininkų kombinezonams, ginklams ir kaukėms, kad panašių nelaimių daugiau nenutiktų.
M.Behras praėjus kuriam laikui po tragedijos grįžo į sportą ir dar du kartus tapo pasaulio čempionu komandinėse varžybose, laimėjo sidabrą 1984-ųjų Los Andželo ir 1988-ųjų Seulo olimpiadose.
Bet vokietis, kuriam dabar – 64-eri, nesename interviu prisipažino, kad visus tuos dešimtmečius nuolat išgyvena sunkų kaltės jausmą dėl netyčinės žmogžudystės, kurią jis įvykdė.
