Naujos krypčių lentelės „Takas aplink Vilnių“ ir nuorodomis apjuosti medžių kamienai palengvino gyvenimą bėgimų ir pasivaikščiojimų mėgėjams.
Naudodamasis 100 kilometrų aplink Vilnių maršruto žemėlapiu ar specialia programėle dabar tikrai nenuklysi.
33 metų V.Aleliūnas trasą kūrė ne profesionaliems sportininkams, kurie bėgdami bekele jau seniai susikūrė savo maršrutus. Jis galvojo apie tuos, kurie mėgsta sveiką gyvenseną ar dar tik pradeda pažintį su vadinamuoju „trail“ bėgimu.
Kad tokių vilniečių labai daug, buvo galima pastebėti per karantiną, kai sostinės gatves ir parkus užplūdo bėgikai. Dabar jie gali didžiuotis, kad Vilnius yra vienas iš dešimties Europos miestų, kuriems pavyko įrengti puikias 100 kilometrų trasas.
– Kuo ši trasa yra išskirtinė? – pasiteiravo V.Aleliūno „Sostinė“.
– Ši trasa gera tuo, kad bėgikams pažymėtas maršrutas ir jiems kiekvieną kartą nebeteks galvoti, kur bėgti, rengti treniruotę.
Maratono ar bėgimo asfaltu entuziastams ši trasa netinkama. Tačiau tiems, kurie susižavėję bėgimu bekele, ji puikiausiai tiks.
Vilniečių bėgikų bekele sparčiai daugėja. Beje, Vilniuje gyvena geležiniu žmogumi vadinamas Gediminas Grinius, kuris ne kartą pelnė pasaulio čempiono titulą ultramaratono varžybose. Jam tokia trasa tikrai patiks.
Gera trasa ir tuo, kad kiekvienas bėgikas gali pasirinkti jos atkarpą pagal savo pajėgumą. Vieniems labiau patiks kalnuotos vietovės, kitiems – lygumos.
Reikia tokios trasos ne tik bėgimo mėgėjams, bet ir sportininkams profesionalams. Aišku, kasdien bėgiojantys profesionalai jau būna seniai suradę savo maršrutą. Bet mėgėjai, esu įsitikinęs, visų keliukų aplink Vilnių tikrai nežino.
Kai pradėjau kurti šią trasą, galvojau ne tik apie bėgikus, bet ir apie mėgstančius gamtoje pasivaikščioti vilniečius. Juk ne visi gali bėgioti. Tad stengiausi, kad trasoje būtų kuo mažiau asfalto ir kuo vaizdingesnės apylinkės.
Pastebėjau, kad pasivaikščioti išėję žmonės vengia siaurų, klaidžių takų. O dabar, kai trasa pažymėta, jie žinos, kad nepasiklys, žemėlapyje matys, kur nueis.
– Vis dėlto visiškai išvengti asfalto nepavyko?
– Išvengti nepavyko, nes trasa vinguriuoja mieste. Tarkim, asfaltu teks bėgti Naujininkuose, nes šalia jų didžiulę teritoriją užėmęs oro uostas. Jeigu jį apibėgtum, išeitų papildomai maždaug 10 kilometrų.
Iš viso 100 kilometrų trasoje apie 10–15 procentų asfalto. Bet kaip kompensacija už bėgimą asfaltu – įspūdingi vaizdai nuo kalvų. Juk Vilnius – kalvotas miestas. Tai ir stengėmės parodyti.
Nors 100 kilometrų trasa sužymėta, turiu dar vieną svajonę: kada nors papildomai toje trasoje įrengti žiedus, kad bėgikas, įveikęs tam tikrą atkarpą, sugrįžtų į jos pradžią.
Tarkim, gyvendamas Pilaitėje galėčiau įveikti dalį 100 kilometrų trasos, o namo grįžti žiedu.
Tokius žiedus būtų galima numatyti ir kitų rajonų gyventojams: Šeškinės, Karoliniškių ar Burbiškių.
– 100 kilometrų trasą kūrėte kartu su savivaldybe. Ar ji turėjo pakankamai informacijos apie visus takus ir keliukus?
– Pradėdamas kurti trasą savivaldybės pasiteiravau, ar ji turi visus bėgikams ar pėstiesiems sužymėtus takus. Pasirodo, tokios informacijos nėra.
Savivaldybė turi duomenų tik apie kai kuriuos takus, kurie kažkur prasideda ir baigiasi. Jie niekada nebuvo sujungti į vientisą sistemą.
Rengdamas 100 kilometrų trasą ją išskaidžiau į dešimt dalių.
Stengiausi, kad visas jas būtų nesunku pasiekti miesto transportu.
Pavyzdžiui, autobusu tikrai galima pasiekti Pūčkorių atodangą ar serpantiną Pavilnyje, autobusu ar troleibusu – senojo kelio Vilnius–Kaunas pradžią Žemuosiuose Paneriuose, o iš ten bėgti ar pasivaikščioti sužymėta trasa.
– Kokių sunkumų iškilo kuriant trasą?
– Nors savivaldybė apie visus takus ir keliukus informacijos neturėjo, mums su bičiuliu orientacininku Modestu Baciu nebuvo sunku juos surasti. Vis dėlto viena problema iškilo.
Nemanėme, kad yra tiek biurokratinių kliūčių apeinant privačius žemės sklypus. Galima sakyti, kad jų Vilniuje tiesiog kvailai priplanuota, yra ir po pusę aro ar dar mažesnių.
Žemė privati ir jos kirsti ar skatinti judėjimo neturėjome teisės. Tai daryti uždraudė savivaldybės įmonė „Vilniaus planas“.
Todėl kartais trasa vinguriuoja ne ten, kur mes norėjome. Laimė, kad bent tvoros mums netrukdė.
– Kiek kartų jūs pats esate įveikęs 100 kilometrų trasą aplink Vilnių?
– Ją rengdamas suku jau ketvirtą 100 kilometrų ratą aplink Vilnių.
Tiesa, vienu atsikvėpimu jos nesu įveikęs, tiktai atkarpomis.
Nors daug takų žinojau, iš pradžių kai kuriuos dar reikėjo atrasti. Paskui trasa keliavau galvodamas, kaip ją žymėti, paskui stebėjau, kaip trasa sužymėta, o ketvirtą kartą kai kuriose vietose dar trasą sužymėjau ar taisiau žymėjimus.
Pasklidus žiniai apie naują trasą daug bėgikų manęs prašė žemėlapio.
Raminau juos, kviečiau palaukti sakydamas, kad trasa yra savivaldybės projektas, reikia palaukti, kol ji bus atidaryta.
Vis dėlto nesulaukę atidarymo šeši bėgikai įveikė trasą. Pradėję 5 valandą ryto ties Trijų Kryžių kalnu jie nubėgo per 11 valandų.
Taip pat internete mačiau, kad trasą jau yra įveikęs žinomas bėgikas Vaidas Žlabys.
– Daug laiko praleidžiate Skandinavijoje. Ar ten panašios trasos populiarios?
– Skandinavijoje panašių trasų dar nėra daug. Todėl siekdami, kad Vilniaus trasa būtų žinoma, stengiamės kitąmet joje surengti tarptautines varžybas.
Esame tarp dešimties Europos miestų, turinčių tokias trasas. Vilnius gali didžiuotis, kad jo trasa – viena žaliausių.
– Turbūt pastebėjote, kad karantino pradžioje ne tiktai Vilniaus, bet ir kitų Europos miestų gatvėse padaugėjo bėgikų, o atšaukus suvaržymus jie pradingo. Kodėl?
– Jeigu dabar vakare nueitume į Vilniaus gatvę, pamatytume, kad ji gyva, šurmuliuojanti, o per karantiną atrodė kaip išmirusi.
Vilniečiai daug laiko praleidžia kavinėse, baruose, šiaip vaikštinėdami Senamiestyje. Kai tokios galimybės nebuvo, jie puolė bėgioti.
Visos pramogos dingo, o ar ilgai pabūsi uždarytas tarp keturių sienų?
Turbūt panašiai nutiko ir užsienyje. Ištroškę pramogų žmonės puolė bėgioti.
Pats tai pastebėjau, nes prekiauju sporto prekėmis. Per karantiną bėgimo batelių, dviračių pardavimas šoko į aukštumas.
– Nusprendus bėgioti, kokią sumą pinigų teks skirti aprangai, bėgimo bateliams?
– Bėgimui skirta apranga nėra labai svarbi. Gerai, jei ji pralaidi, nėra iš per daug storo audinio.
Kas kita – bėgimo bateliai. Juos pirkdamas be 100 eurų sunkiai išsiversi. Nebent pasinaudodamas akcija bėgikas juos nusipirks už 80–90 eurų.
Tie, kurie perka avalynę už 50 eurų, turėtų žinoti, kad tai ne bėgimui skirti bateliai.
