Savo vaikystę ir paauglystę ji pašventė sportiniams šokiams: buvo tapusi Lietuvos jaunimo bei jaunių čempionatų finalininke, legendinio „Žuvėdros“ ansamblio šokėja.
Brigita Štenger į sportininkų kasdienybę karantino metu pažvelgė iš profesinio požiūrio taško.
– Jau daugiau kaip metus gyvename karantino sąlygomis. Kaip tokia situacija veikia žmonių psichiką?
– Užsitęsusio karantino laikotarpis, panašu, jog sunkia paskutinius daugelio žmonių energijos ir motyvacijos syvus. Vis dažniau aplanko neviltis, nerimas, beprasmybė, nežinojimas, baimė, kaip ir kada visa tai baigsis.
Kažkas laukia šio karantino pabaigos, kiti bando nusiteikti „trečiajai bangai‘‘, dar kiti nuogąstauja, jog situacija prasitęs keleriems metams.
Be abejonės, kad ir kokios iš minėtų minčių aplanko, visos jos sekina mūsų psichiką. Sekina, nes nėra aišku, kada baigsis pandemija, nėra nieko konkretaus, į ką galima būtų atsiremti, nes laukiam to, kas nuo mūsų tiesioginių jėgų ir veiksmų mažai priklauso.
Daugeliui žmonių buvimas situacijose, kuriose jie negali nieko kontroliuoti ar nulemti, ypač sunkiai pakeliamas. Tuo metu užplūsta daug nemalonių emocijų ir jausmų, kuriuos tenka išgyventi, su kuriais tenka susidurti.
Esame įpratę „bėgti“, daug dirbti, pavargus – keliauti į kitą vietovę ar šalį, pakeisti aplinką; tačiau šiuo metu visa tai apribota ir labai sudėtinga. Dalykai, kurie buvo savaime suprantami, dabar tapo sunkiai pasiekiami ir tai neabejotinai turi didžiulį poveikį mūsų savijautai.
Net ir tie žmonės, kurie sako, kad „karantinas man tik į naudą“ arba „aš nejaučiu jokio karantino“, vargu ar savo viduje taip jaučiasi. Galbūt kaip tik kitiems kartodami panašias frazes, bando jomis įtikinti save.
– Ar sportininkai su šiomis netikėtomis aplinkybėmis susidoroja lengviau ar sunkiau už kitų profesijų atstovus?
– Nepaisant to, jog sporto bendruomenė paskutiniu metu šioje pasaulinėje situacijoje turi kiek daugiau galimybių funkcionuoti ir veikti, tai vis tiek labiau prilygsta išgyvenimui nei mėgavimuisi sportu.
Panašiai yra ir su sportiniais šokiais. Šokėjai dirba, treniruojasi, tačiau jų vienintelė viltis yra laukimas artėjančio nacionalinio čempionato ir tikėjimas, jog galbūt nuo vasaros viskas palaipsniui grįš į įprastas vėžes.
Šokėjų gyvenimas per pandemiją pasikeitė neatpažįstamai. Anksčiau kiekvienas savaitgalis buvo suplanuotas – varžybos Lietuvoje ir užsienyje, stovyklos, treniruotės, kelionės, o pastaruoju metu suplanuoti galima vos kelias dienas į priekį, bet ir tai su baime ir nerimu, nes valstybėse karantino taisyklės nuolat keičiasi.
– Tarptautinės sportinių šokių varžybos nevyksta. Ar šokėjams įmanoma išlaikyti aukštą treniruočių intensyvumą?
– Sportininkų gyvenimas tarsi sustojo, jie neteko galimybės varžytis, konkuruoti, o tai šokėjams yra ypatingai svarbu. Gyventi vien laukimu, treniruotis, galvojant, jog kažkada jie sugrįš į varžybas, yra sudėtinga – ypač kai tai trunka ištisus metus.
Dažnu atveju kalbos apie tai, jog „karantinas – puiki proga keistis“, „tu myli šokį, todėl tiesiog dirbk ir stenkis toliau“ yra nepakankamos. Netgi, jei šokėjai bei treneriai kartoja panašias frazes, bandydami išlaikyti sportininkų motyvaciją ir norą tobulėti, to gali nepakakti, nes racionalus situacijos vertinimas ilgainiui nepadeda suprasti savo nerimo ir kitų kylančių jausmų, o būsena gali prastėti.
Be abejonės, šį laikotarpį šokėjai išgyvena skirtingai. Tiems, kurie yra labiau disciplinuoti ir struktūruoti, yra lengviau; tačiau tiems, kurie yra jautresni ir labiau emocionalūs, šis periodas yra labai sudėtingas, ypač tai aktualu jaunesniems šokėjams ir paaugliams.
Mes visi esame žmonės ir į įvairias aplinkybes bei situacijas reaguojame savo emocijomis ir jausmais. Jausti nerimą, baimę, nusivylimą, emocinį ir fizinį nuovargį, motyvacijos stoką, pyktį, beviltiškumą ir kitus panašius jausmus, šiuo neprognozuojamu laikotarpiu yra natūralu ir normalu. Tačiau net jei tai natūralu ir normalu, kai kuriems žmonėms tai gali būti sunkiai pakeliama, o juk sportininkai taip pat yra įstrigę pandemijos gniaužtuose, todėl jiems irgi būdingi panašūs jausmai ir emocijos.
– Kokias rekomendacijas pateiktumėte sportininkams – kaip pagerinti savijautą?
– Pirmiausiai, kylančių neigiamų jausmų atpažinimas ir įvardinimas bei galimybė kalbėti apie tai, kaip jaučiatės, galėtų palengvinti būseną ir suteikti daugiau harmonijos ir vidinės ramybės.
Antra, neneikite ir neapsimeskite, kad viskas yra „labai gerai ir lengva“, nes taip nėra. Visi sportininkai šiuo laikotarpiu susiduria su daugybe iššūkių. Neigimas gali sukelti perdegimą dar prieš tai, kol įprastas gyvenimas grįš į savo vėžes.
Taip pat būtinas kalbėjimas – šis būdas yra geriausias išvaduoti savo mintis nuo neigiamų emocijų.
Negana to, svarbu priimti dalykus, kurių negalite pakeisti (pavyzdžiui, pandemija) ir sutelkti dėmesį į dalykus, kurie, iš tikrųjų, priklauso nuo jūsų: santykiai su artimiausiais žmonėmis, šokių technikos įgūdžiai, sportas, mityba ir kt.
Stenkitės išlaikyti teigiamą požiūrį į savo gyvenimą, nepaisant to, kaip ši pandemija jį pakeitė. Akivaizdu, kad pasaulis laimės šį karą su virusu, todėl tikėtina, kad labai greitai galėsite sugrįžti į savo mylimą pasaulį.
– Kaip treneriai galėtų padėti savo sportininkams?
– Svarbu leisti šokėjams kalbėti apie tai, ko trūksta jų gyvenimuose; taip pat leisti nerimauti ir bijoti dėl ateities, verkti, jei kažkas nepavyksta taip, kaip norėtųsi. Visa tai daro sportininkus emociškai stipresnius, o svarbiausia – moko neslėpti savo jausmų.
Būtinai raskite laiko pasikalbėti su savo šokėjais, pasidalinti su jais savo mintimis ir galbūt kartais nuogąstavimais. Taip jiems nusiųsite žinutę, kad jūs irgi žmonės, ir kad esate pajėgūs suprasti, kaip jaučiasi jūsų mokiniai, o tai reiškia, kad vaikams, paaugliams nereikės apsimetinėti, jog jie yra labai stiprūs ir nepalaužiami.
