Pastaraisiais metais ji dar padeda treniruoti ir Tokijo olimpietę trišuolininkę Dianą Zagainovą, kurią išugdė Kęstutis Šapka.
Pekino, Londono, Rio de Žaneiro ir Tokijo olimpinėse žaidynėse su savo auklėtinėmis dirbusios 2017-ųjų „LTeam apdovanojimuose“ ir „Vilniaus sporto apdovanojimuose“ metų trenere pripažintos T. Krasauskienės mintys dabar krypsta į Paryžiaus žaidynes.
– Sostinės sporto centre intensyviai dirbate toliau ir pagal savo išvaizdą, jaunatvišką energiją neatrodote, kad sulaukėte jau tokio jubiliejaus. Kas jums padeda išlikti tokiai žvaliai?
– Apie sveikatą geriau nekalbėti, bet viskas gerai. Dirbu su jaunais žmonėmis, iš jų ir pasisemiu nemažai energijos.
Save įteigiu, kad negaliu blogai atrodyti, turiu būti pavyzdys savo mergaitėms.
Kaip galiu kalbėti apie viršsvorį ar kitas problemas, kurios dažnai persekioja merginas, jeigu pati būsiu apsileidusi. To negaliu sau leisti.
Kai vykstu į aukšto rango varžybas – olimpines žaidynes, pasaulio ir Europos čempionatus, žinau, kad mane stambiu planu gali parodyti televizija, todėl stengiuosi atrodyti kuo gražiau.
Visada pasidažau blakstienas ir lūpas, pasidariau manikiūrą, stengiuosi šypsotis, kad sau, auklėtinėms ir Lietuvai nepadaryčiau gėdos. Jei kitiems atrodo, kad gražiai atrodau, tai labai džiaugiuosi.
– Ar didelė dabar jūsų treniruojama grupė?
– Grupėje yra apie 12 žmonių. Jeigu ruošiuosi dirbti toliau, turiu sau ruošti ir pamainą. Labai smagu dirbti su vaikais.
Žinome nerašytą taisyklę: jeigu dirbi su didelio meistriškumo sportininkais, tai vaikų treniruoti nereikia.
Tačiau pas mus nėra tiek didelio meistriškumo sportininkų, kad galėtum dirbti tik su jais.
Turi vieną labai gerą sportininkę ir džiaugiuosi, tačiau jų neturi daugiau, todėl būtinai reikia ugdyti pamainą.
– Ar tos mergaitės jau specializuojasi šuoliuose į aukštį?
– Ne, iki jaunimo amžiaus jas rengiu daugiakovės principu. Mergaitės daro viską: šoka į tolį ir į aukštį, bėga 100 metrų ir per barjerus, stumia rutulį.
Tik vėliau jos atsiskleis, kuriai rungčiai tinka geriausiai. Manau, kad iki 18 metų neturėtų būti specializacijos, reikia treniruotis daugiakovės principu.
– Jaunystėje irgi aktyviai sportavote, buvote pajėgi barjerininkė bei šuolininkė į tolį. Savo karjerą pradėjote nuo 14-os, kai lankėte septintą klasę. Kaip patekote į trenerio Valentino Sabaliausko grupę?
– Man pasisekė su treneriais. Kai mokiausi tuometėje 13-oje vidurinėje mokykloje (dabar – Simono Daukanto gimnazija), mane treniravo Valentinas Sabaliauskas, o kai studijavau Vilniaus pedagoginiame institute – Danielius Radžiukynas.
Esu dėkinga abiem treneriams, nes jie mane išmokė dirbti, tai tikrai jų didžiulis nuopelnas.
Mano pirmasis treneris buvo daugiau praktikas, o antrasis – teoretikas. O į lengvąją atletiką mane nukreipė mokyklos kūno kultūros mokytoja.
– Šuolių į tolį sektoriuje pasiekėte 6,26 m rezultatą, įvykdėte SSRS sporto meistro normą, sektoriuje teko rungtyniauti su legendinėmis šuolininkėmis Vilhelmina Bardauskiene ir Margarita Treinyte, pajėgiomis Svetlana Baziukiene, Vida Grumadaitė, Olga Jonikienė, Margarita Starkute, kurioms nebuvo sunku nuskrieti už 6 m ribos. Ar per Lietuvos čempionatus pavyko laimėti medalių?
– Šuolininkių kompanija buvo tikrai solidi, tačiau medalių pavyko laimėti. Tik neprisimenu, ar nors kartą pelniau Lietuvos čempionės titulą.
Įžymiosios mūsų šuolininkės, kurios įveikdavo 7 m ribą, ne visada dalyvaudavo Lietuvos čempionatuose.
Kartais jos būdavo traumuotos arba rengdavosi atsakingoms varžyboms ir Lietuvos čempionatus praleisdavo.
Čempionatus kartais laimėdavo Margarita Treinytė, o kartais – Vilhelmina Bardauskienė ar Margarita Starkutė.
Nemažas būrys sportininkių šokdavo už 6 metrų, o keturios šuolininkės įveikė didmeistrišką 7 m ribą: 1978 metais tai padarė Vilhelmina Bardauskienė (7,09 m), 1983 metais – Margarita Butkienė (7 m), 1986 metais – Irina Oženko (7,20 m) ir 1988 metais – Nijolė Medvedeva (7,14 m).
Iš jų tik su Irina Oženko neteko rungtyniauti.
– Ar aktyviai sportuodama savo ateitį siejote su trenerės darbu, ar turėjote kitą svajonę?
– Mokykloje gerai mokiausi, Vilniaus universitete norėjau studijuoti teisę ir padaviau dokumentus.
Tačiau prieš pat stojamuosius egzaminus ir Elektrėnuose būnant treniruočių stovykloje, nežinau kas man šovė į galvą, bet nuvažiavau į Vilnių ir dokumentus iš Vilniaus universiteto nunešiau į Pedagoginį institutą.
– Ar vėliau nesigailėjote, taip padariusi?
– Praktiškai kone per visą savo trenerės karjerą nesigailėjau, bet per pastaruosius 6–8 metus pradėjau abejoti, ar nepadariau klaidos.
Labai pasikeitė mūsų darbo sąlygos, viskas yra kitaip. Ir ne į gerąją pusę. Tačiau kai man tiek metų, dirbu ir džiaugiuosi.
Vilniaus lengvosios atletikos manieže dar pati sportavau, jis dabar po renovacijos dar nėra galutinai priduotas, yra nemažai pakeitimų.
Maniežo direktorius Egidijus Zvilna, jeigu tik įmanoma, mums visada nuoširdžiai stengiasi padėti, jam už tai esu labai dėkinga.
Stadione sąlygos irgi sudėtingos, neturime jų tokių, kaip kitos šalys. Tokia yra sporto politika, nieko mes negalime pakeisti ar padaryti.
– Ar prisimenate savo debiutą trenerės darbe?
– Kadangi institutą baigiau taip vadinamu raudonu diplomu, turėjau galimybę pirmoji iš visų studentų pasirinkti darbo vietą.
Pasirinkau Vilniaus olimpinio rezervo vaikų-jaunių sporto mokyklą. Keitėsi tos darbovietės pavadinimai, bet jos paskirtis visą laiką buvo ta pati.
Vieną darbovietę panaikindavo, o kitą sukurdavo. Eidavau iš vienos į kitą, praktiškai ta pati darbovietė liko iki šių dienų.
Trenerės darbe debiutavau 1978-aisiais ir man labai pasisekė. Iš mano pirmųjų surinktų moksleivių du įvykdė SSRS sporto meistrų normas ir keli tapo kandidatais į sporto meistrus.
Nesiskundžiu nė vienu savo laikotarpiu. Kai buvusiai Lengvosios atletikos mokyklai pradėjo vadovauti dabar jau šviesaus atminimo Rimantas Kalibatas, jis pasakė, kad užtena dirbti su vaikais, jam reikia olimpiečių.
Ir tada mano grupėje atsirado Karina Vnukova, kuri dalyvavo Pekino olimpinėse žaidynėse. Jos geriausias šuolių į aukštį rezultatas – 187 cm.
– Kaip jums 2003 metais pavyko surasti būsimą visų laikų geriausią Lietuvos šuolininkę į aukštį, 2017 metų Europos uždarų patalpų čempionę ir Lietuvos rekordininkę (201 cm) Airinę Palšytę?
– Anksčiau labai populiarios būdavo bendrojo lavinimo mokyklų varžybos. Per vienas tokių Vilniuje ir suradau Airinę, kuri tada mokėsi ketvirtoje klasėje.
Airinė rungtyniavo su dvejais metais vyresnėmis varžovėmis ir į aukštį žirklėmis peršoko 135 cm bei užėmė trečią vietą. Atkreipiau dėmesį, kad ji buvo gražiai sudėta ir šokli.
Tuo metu ji lankė baletą, krepšinį, grojo pianinu, todėl prikalbinti į lengvąją atletiką nebuvo lengva, tam prireikė poros metų.
Lankydama šeštą klasę Airinė jau nesiblaškė ir nusprendė tapti lengvaatlete. Iš pradžių norėjau, kad ji būtų daugiakovininkė. Ji netgi tapo Lietuvos jaunučių čempionato rutulio stūmimo prizininke, atstovavo Lietuvai Europos jaunimo olimpinėse dienose ir bėgo estafetę 4×100, per Baltijos šalių čempionatą bėgo estafetę 4×400 m.
Airinė labai universali, talentinga, tikrai galėjo būti gera daugiakovininkė. Kai būdama 17-os, ji peršoko 192 cm ir pagerino įvairių savo amžiaus grupių rekordus bei įvykdė normatyvą į pasaulio čempionatą, nekilo jokių abejonių, kad ji specializuosis šuoliuose į aukštį.
Auklėtinė sparčiai tobulėjo, studijuodama pirmame kurse peršoko 196 cm ir pakartojo Nelei Žilinskienei priklausiusį Lietuvos rekordą.
Kai šalies rekordas toks aukštas, jį Airinė vėliau gerino po vieną centimetrą: 197 cm, 198 cm, 200 cm.
Prabėgo nemažai laiko ir 2017 metais Belgrade ji peršoko 201 cm bei tapo Europos uždarų patalpų čempione.
– Kitąmet bus jau 20 metų, kai su Airine aukštų rezultatų siekiate kartu, pasidalinkite patirtimi, kaip jums pavyksta taip sėkmingai dirbti su tokio didelio meistriškumo šuolininke?
– Su didelio meistriškumo sportininkais dirbti yra sudėtinga ir labai sunku. Kol sportininkas yra vaikas, moksleivis, yra trenerio valdomas ir taip turi būti.
Vėliau jis nenori būti valdomas, atletui atrodo, kad jis viską žino pats. Ir tada iškyla problemos, prasideda trenerio keitimai, naujovių ieškojimai.
Kai treneris pradeda taikytis prie sportininko, sunku tikėtis gero rezultato.
Sportininkas negali valdyti treniruočių proceso, tam yra treneris. Jeigu sportininkas šito nesupranta, reikia skirtis, nes kito kelio nėra.
Nenoriu vardyti pavardžių, bet nemažai Lietuvos lengvaatlečių dėl tokio savo požiūrio ir, galbūt, nepasitikėjimo savo treneriu, kuris jį atvedė į aukštumas, praktiškai baigia savo sportinę karjerą, nes rezultatai daugiau nebekyla.
Nenorėčiau labiau gilintis į šią problemą. Pasakojant apie Airinę, be galo džiaugiuosi jos iškovotu 2017 metų Europos čempionato auksu ir 2019-aisiais – bronza.
Su geriausia savo auklėtine viešai nesame išsiskyrusios, kiek jai reikia manęs, tiek jai padėsiu. Per varžybas ji paprašo manęs pabūti konsultante.
– Liepos 13 dieną Airinei sukaks jau 30 metų, jos karjera eina į pabaigą, ar dar tikitės surasti ir išugdyti dar vieną tokio didelio meistriškumo šuolininkę?
– Tokios šuolininkės, kaip Airinė, tikrai nesurasiu ir neišugdysiu. Nežinau, kada Lietuvoje gali tokia gimti.
Tarp dabartinių sportininkių nematau tokios, kuri galėtų pagerinti Lietuvos rekordą ir peršokti 202 cm. Gal toks talentas ir atsiras, bet man su juo jau neteks dirbti.
– Ar jūsų grupėje yra talentingų mergaičių?
– Antrus metus Ozo gimnazijoje mokosi ir perėjo į vienuoliktą klasę bei pas mane treniruojasi kėdainiečio trenerio Vlado Kiaulakio (jis surado ir treniravo būsimą olimpietį Adrijų Glebauską) auklėtinė Viltė Stašaitytė, kuri įvykdė Europos čempionato U18 normatyvą.
Šiemet ji tapo Lietuvos jaunių čempione, peršokusi 170 cm, o jos asmeninis rekordas – 175 cm.
Tai – kandidato į sporto meistrus norma ir normatyvas į čempionatą Jeruzalėje. Sportininkė nėra labai aukšta, bet gražiai sudėta, puikus jos raumenynas, vilčių yra.
– Nieko nežinome apie jūsų šeimą, tarkite keletą žodžių apie ją?
– Buvau ištekėjusi už lengvaatlečio Algirdo Krasausko, bet mums nesusiklostė sukurti darnios šeimos ir po šešerių metų, berods 1986-aisiais, išsiskyriau.
Darbas su didelio meistriškumo sportininkais tiek vyrams, tiek moterims nėra palankus jų antrosioms pusėms.
Nuolatinės treniruočių stovyklos, varžybos atima brangų laiką nuo šeimos. Ugdyti didelio meistriškumo sportininkus, manau, nėra šeimos žmogaus darbas. Kenčia šeima ir vaikai.
Nors neturiu vaikų, tačiau mane supa 64-erių sesers Danutės bei dešimt metų už mane jaunesnio brolio Vytauto, jaunystėje mėčiusio diską, labai artima aplinka.
Ir auklėtinių, ir pačių artimiausių žmonių nuoširdi bendrystė neleidžia būti vienišai.
– Vasara – pats lengvosios atletikos įkarštis, o kada atostogaujate, skiriate laiko savo pomėgiams?
– Išdirbus kone pusę amžiaus, tik vieneriais metais pavyko atostogauti tris savaites.
Dėl mano darbo pobūdžio nė karto neteko išnaudoti visų atostogų. Paprastai sezonas baigiasi apie rugsėjo mėnesį, o jaunieji lengvaatlečiai anęs jau laukia, kada juos pakviesiu į pratybas.
Paprastai nuo rugsėjo 14-osios jau esu darbe. Paskaičiavau, kad, jeigu susumuočiau visas savo neišnaudotas atostogas, tai ketverius metus galėčiau nieko neveikti.
Toks yra mano darbas, bet tokį pasirinkau. Tačiau pas mus yra trenerių, puikiai išnaudojančių visas atostogas.
Pomėgiai? Kadangi darbas yra sudėtingas, tai domiuosi psichologija, įvairių krypčių meditacijomis.
Treneris atiduoda daug nervinės energijos, o ji nepasipildo ir bėgant metams silpsta nervų sistema.
Tampi nepatenkinta, irzli, blogiau valdai emocijas, o tai kenkia sveikatai. Laisvalaikiu mėgstu pažiūrėti filmus komedijas, lengvus detektyvus, paskaityti kažką įdomaus, paplaukioti baseine, pabūti gamtoje.
