Su Lietuvos disko metiku M.Alekna citiusmag.com žurnalistas Paulius Hof-Mahoney susitiko tuomet, kai jis dar buvo Kalifornijoje prieš išvykstant į Europą, kur birželio pradžioje Romoje startuos Europos čempionate ir gins turimą Senojo žemyno disko metimo čempiono titulą.
M.Alekna prisiminė savo istorinę ir rekordinę dieną Oklahomoje, kalbėjo apie vaikystės laikus ir atskleidė, kad žodžio „spaudimas“ jo žodyne tiesiog nėra.
– Jums dabar 21 metai ir ką tik pagerinote seniausią pasaulio vyrų lengvosios atletikos rekordą. Kaip jaučiatės tai padaręs?
– Tai nuostabu. Jei kas nors prieš penkerius ar šešerius metus man būtų pasakęs, kad pasieksiu pasaulio rekordą, nepatikėčiau. Bet dabar yra taip ir ne kitaip ir galiu pasakyti – tai nuostabu.
Mano nuoseklus ir drausmingas darbas bei gera komanda su treneriais atsipirko su kaupu. Labai džiaugiuosi, kad galiu vadintis pasaulio rekordininku.
– Pasiekėte pasaulio rekordą Oklahomos Ramonos miesto stadione. Tai miestas, kuris per pastaruosius dvejus metus išgarsėjo įgijo kaip tolimų disko metimų sostinė. Kas lėmė jūsų ir trenerių sprendimą vykti į Ramoną ir ten varžytis?
– Dar prieš šį sezoną neplanavau važiuoti į Ramoną, bet treniruotės vyko gana sėkmingai ir iš esmės mano metimai buvo tikrai tolimi.
Pagalvojau, kad gal turėčiau ten nuvykti ir išbandyti savo laimę. Todėl aš ir mano treneris tiesiog nusprendėme ten važiuoti ir gerai praleisti laiką, pasivaržyti ir, galbūt, švystelėti vieną tolimą metimą.
Taip atsitiko – aš tuo tikrai džiaugiuosi.
– Savaitę prieš rekordą jūs Berklyje diską numetėte 71,39 m. Ar atvykus į Ramoną jūs užsibrėžėte siekti pasaulio rekordo, ar tiesiog bandėte mėtyti be jokių lūkesčių?
– Žinojau, kad geromis oro sąlygomis galiu pasiekti pasaulio rekordą. Bet tai niekada nebuvo mano tikslas. Sąžiningai, nejaučiau jokio spaudimo, tiesiog stengiausi mėgautis konkurencija.
Iš savo patirties žinau, kad jei bandai kažką daryti save versdamas, nieko gero nelauk. Kai yra didesnis spaudimas, dažniausiai nepadarai darbo taip gerai, kaip norėtum.
Taigi, niekada nesiekiau pasaulio rekordo, bet žinojau, kad galiu tai padaryti.
– M.Alekna dabar yra pasaulio rekordininkas. Žinote, kalbant apie istorinį metimą ir palankų vėją, kyla mintis, kad jis galėjo būti ir nepalankus. Kaip suvaldėte tą vėjo situaciją? Ar tam buvo kažkoks pasirengimas?
– Aš į Ramoną atvykau naktį prieš varžybas, todėl stadiono nebuvau matęs. Tačiau kalbėjausi su kai kuriais žmonėmis, kurie man pasakė, kad tai gera vieta mesti toli diską.
Sąlygos buvo geros, sektorius ir atsispyrimo zona tikrai tvarkingi. Aš tame stadione buvau pirmą kartą, todėl pasirengti „kažkam“ negalėjau.
– Per varžybas Ramonoje po pirmojo metimo jūs išėjote iš sektoriaus purtydamas galvą. Nors diskas skriejo toli – 72,21 m. Kas su tuo metimu buvo negerai: nepajautėte, kad toli nuskriejo įrankis ar tikėjotės, kad jis kris ties 74 metrų žyma?
– Taip, tikrai taip buvo. Tas mano pirmasis metimas nebuvo geriausias, tačiau nemaniau, kad diskas taip toli kris.
Buvau šiek tiek nusivylęs, bet po pateiktų metimo rezultatų supratau, kad „šiandien galiu mesti tikrai labai toli ir tai tik laiko klausimas, kada bus tas toliausias bandymas“.
– Per penktą metimą pavyko pagerinti pasaulio rekordą. Ar paleidus diską iš rankų pajautėte, kad tai būtent tas bandymas, kada gims pasaulio rekordas?
– Taip. Pagalvojau, kad jei nebūtų vėjo, šis metimas vertas kažkur 71 metro. Per treniruotes numetu diską virš 70 m ir žinau, koks tai jausmas.
Jei nebūtų tuomet vėjo, tai diskas skrietų gal 71 metrą. Bet vėjas buvo puikus, todėl mintyse žinojau, kad jis tikriausiai skris ties 74 metrus. Tas metimas buvo tikrai gražus, sklandus, lengvas ir ilgas – žinojau, kad jis geras.
– Varžybas stebėjo ir rutulio stūmikas Ryanas Crouseris, kuris savo karjeroje turi planetos rekordo įrašą. Koks buvo jausmas pasiekti tokį rezultatą prieš tą, kuris žino, ką tai reiškia?
– Tai buvo puiku. Aš nesitikėjau, kad Ryanas atvyks į šias varžybas, bet buvau labai sujaudintas.
Aš mačiau jį, kai mėčiau diską, o jis filmavo kamera mano metimus. Aš kaskart mesdamas mačiau, kaip jis mane stebi ir daro vaizdo įrašus.
– Pasiekėte ne tik pasaulio rekordą, bet šeimos rekordą, perėmęs tolimiausio metimo estafetę iš tėčio Virgilijaus. Kokia buvo jo reakcija?
– Kai pagerinau pasaulio rekordą, tai Lietuvoje buvo vėlus vakaras. Jis matė rezultatą, tačiau po to galimai ėjo miegoti. Tai todėl jam naktį neskambinau.
Kitą rytą paskambinau jam ir mamai – jie buvo tikrai labai susijaudinę. Mano tėtis, aišku, sveikino. Ir sakė, kad didžiuojasi.
Mano tėvai mane visada palaikė nuo pat pirmų treniruočių dienų ir aš tikrai džiaugiuosi, kad turiu tokius tėvus.
– Jūsų tėtis yra vienas geriausių pasaulio disko metikų istorijoje – ar kada nors jautėte spaudimą dėl savo „Aleknos“ pavardės. Ar nepakišdavo kojos pavardė per varžybas?
– Ne. Tiesą sakant, niekada apie tai negalvojau. Mėtau diską tik todėl, kad man tai patinka, o ne todėl, kad tėtis to nori. Tai mano pasirinkimas ir aš nusprendžiau tai daryti.
Girdėjau ne kartą žmones sakančius: „o, tavo tėtis yra puikus disko metikas“ ir tuo jie bandė daryti man spaudimą.
Bet man tas pats, kokiu būdu jie spaudžia mane. Tiesiog stengiuosi mėgautis tuo, kai metu diską, nes tai daryti man patinka. Man dažnai nerūpi, kaip man sekasi, nes man patinka pats procesas.
– Ar turite mėgstamą vaikystės prisiminimą apie tėtį iš jo pasirodymų pasaulio čempionatuose ar olimpinėse žaidynėse ? Gal jums įstrigo kokia nors svarbi akimirka?
– Jei atvirai, aš niekada nebuvau rimtose varžybose su tėčiu – visada likdavau namuose. Mano tėtis visada norėjo į varžybas važiuoti vienas, be šeimos, kad galėtų susitelkti kovoms.
Todėl aš visada žiūrėdavau varžybas per televizorių. Bet prisimenu, kaip žiūrėjau Londono olimpines žaidynes 2012 metais, man tuomet buvo 10 metų, todėl prisimenu tas kovas tikrai gerai.
Jis užėmė ketvirtą vietą, tada aš tikrai nusivyliau, bet dabar suprantu, kad jam jau tada buvo 40 metų.
Jis yra vienas geriausių visų laikų disko metikų ir ta ketvirta vieta, būnant 40 metų ir numetus įrankį 67 metrus – labai įspūdingas rezultatas.
Tikiuosi, kad būdamas tokio amžiaus kaip jis, aš galėsiu numesti diską 67 metrus.
– Alekna yra ne tik tėtis, bet ir jūsų brolis Martynas. Pernai jam buvo geri metai – jis diską numetė 67 metrus. Kiek žinau, Martynas pora metų už jus vyresnis. Ar tarp jūsų, vaikinų, yra kažkokia konkurencija?
– Buvo konkurencija. Bet mes sutariame tikrai gerai. Kai grįžtu namo, visada treniruojamės kartu. Mano brolis pradėjo diską mėtyti dvejais metais anksčiau nei aš, o aš prisijungiau dviem metais vėliau.
Nuo tada mes visada treniruodavomės kartu kiekvieną dieną. Mes tikrai gerai sutariame.
Žinoma, yra tam tikra konkurencija, siekiant įveikti vienas kitą, bet manau, kad tai tikrai gerai.
Tai padeda mums abiems tobulėti. Džiaugiuosi, kad turiu brolį, kad mes abu metame diską ir galime palaikyti vienas kitą varžybose.
Praėjusiais metais mes abu dalyvavome pasaulio čempionate ir tai buvo puiki patirtis.
– Turėjote tikrai gerą karjerą jaunimo varžybose, kai 2021 metais tapote dvidešimtmečių pasaulio čempionu. Kas nulėmė sprendimą persikelti į NCAA ir atvykti į Ameriką?
– Aš nusprendžiau, kad noriu vykti į JAV dar prieš numetant 69 m ir prieš tampant Europos ir pasaulio U 20 čempionu. Nemaniau, kad man pavyks taip puikiai pritapti NCAA, bet progresas buvo akivaizdus.
Net ir laimėjęs medalį pasaulio čempionate vis tiek norėjau atvykti į JAV – norėjau įstoti į koledžą, gauti baigimo diplomą. Tėvai palaikė sprendimą vykti į JAV, nes mano šeimai išsilavinimas yra svarbus faktorius.
– Kaip atrodo vieno geriausių pasaulio disko metikų treniruočių savaitė?
– Aš treniruojuosi ryte-vakare pirmadieniais, antradieniais, ketvirtadieniais ir penktadieniais. Keturias dienas per savaitę metu diską. Taigi aš treniruojuosi aštuonis kartus per savaitę ir keturias dienas per savaitę.
– Jūs ir jūsų treneriai turite įdomią filosofiją treniruoklių salėje – ji priešinga tokiems asams kaip Danielis Stahlis ir Kristjanas Čehas. Jie kelia daug sunkių svorių, o jūsų treneriai tam skiria mažai dėmesio. Kokia šių treniruočių filosofijos esmė?
– Manau, kad viskas priklauso nuo metiko ir kūno, nes mes visi esame skirtingi. Kai kurie žmonės mėgsta kelti sunkumus, bet nuo tada, kai pradėjau sportuoti, niekada nebandžiau jų atkakliai kelti.
Tiesiog labiau kreipiu dėmesį į greitį, techniką ir treneris Mantas Jusis tai pastebėjo.
Kai jis dėlioja man treniruotes, jis turi galvoje, kad visi mano raumenys yra toms treniruotėms pasirengę. Mano treneris Amerikoje Mo Saatara turi tokią pačią filosofiją ir mokymą.
– Ką jūs studijuojate Berklyje?
– Psichologija.
– Dabar jau esate pasaulio rekordininkas. Kokius konkrečius techninius savo metimo aspektus tobulinate, kad galėtumėte konkuruoti pasauliniuose čempionatuose ar olimpiadose?
– Dalykai, ties kuriais mes dirbame, gali atrodyti labai paprasti. Tikrai su treneriais nesvarstome „o, tavo koja turi būti 40 ar 50 laipsnių kampu, o taip nėra“. Mes su specialistais į tai nesigiliname. Labiau sutelkiame dėmesį į metimo jausmą.
Stengiuosi išlikti po metimo ilgai atsipalaidavęs, nešokinėti per savo metimą ir laikytis kantrumo.
– Ką darysite su spaudimu, kuris vis labiau ryškės artėjant olimpiadai?
– Nejaučiu jokio spaudimo... Nuoširdžiai sakau. Kaip ir prieš tai dėsčiau, aš darau tai, kas man patinka. Man patinka sportas ir žinau, kad manęs laukia daug metų šios veiklos, nes aš dar jaunas.
Nemanau, kad apie spaudimą kalbėsime ir ateityje su treneriais – man tai visiškai nėra problema.
– Kokios jums buvo pačios mėgstamiausios ir įsimintiniausios varžybos?
– O, tai geras klausimas. Sakyčiau, Stokholmo „Deimantinės lygos“ varžybos. Buvau ten du kartus ir atmosfera abukart buvo nuostabi, stadionas buvo pilnas.
Man patinka tas Stokhomo stadionas – jis senas ir jaučiu malonumą jame varžytis.
Švedijoje mėgstamas disko metimas dėl Danielio Stahlio ir Simono Petterssono pasiekimų.
– Šią vasarą grįšite į Stokholmą, tiesa?
– Taip.
– Kaip atrodys jūsų tarptautinis tvarkaraštis prieš Paryžiaus olimpiadą ir be kovų Stokhome?
– Artimiausios mano varžybos „Deimantinėje lygoje“ bus gegužės 19 dieną Maroke. Po to važiuosiu namo į Lietuvą ir kelias savaites treniruosiuosi.
Tada važiuoju į Oslo „Deimantinę lygą“, tuomet į Stokholmą, o birželį dalyvausiu Europos čempionate.
Po jų bus nacionalinis čempionatas ir olimpinės žaidynės.
