Atidžiau sekantys Jurgos karjerą dėl to nenustebs – juk ji ir dainuoti pradėjo, kad... išmoktų kalbėti. Į sceną lipa dėl to, kad... nebijotų gyvenimo.
– Kad ir kokie gražūs būtų jūsų siekiai, neabejoju, kad kokia nors pikta teta pagalvoja: gal šiek tiek neteisinga, kad režisierius Vidas Bareikis savo pasirinktoje vokiečių dramaturgo Bertolto Brechto pjesėje „Geras žmogus iš Sezuano“ pagrindinį vaidmenį patikėjo žmonai? Juk Jaunimo teatro aktorių trupė tikrai nemaža.
– Jei gyventų su mano vyru, bjauri teta žinotų, kad pagrindiniam vaidmeniui Vidas bet ko neima, todėl gana ilgai truko, kol manimi patikėjo. Tai ne pirmas kartas, kai vaidinu jo spektaklyje vieną pagrindinių vaidmenų. Matyt, pateisinu jo lūkesčius, džiaugiuosi, kad manimi patikėjo. Be to, juk studijavau aktorystę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Eimunto Nekrošiaus kurse. Teatre nesu naujokė, – „Stiliui“ sakė Jurga.
– Tad V.Bareikio žmona darbe jaučiasi lyg karalaitė – yra apsaugota nuo pavydo ir teatro užkulisių intrigų?
– Kodėl? Su mumis dirba 30 Jaunimo teatro aktorių, tačiau nieko neigiamo iš jų nejaučiu, kaip tik esu sužavėta jų užsidegimo ir geranoriškumo, esu dėkinga už nuoširdžią pagalbą scenoje.
Kita vertus, mums visiems sutarti galbūt padeda pati pjesė. Joje kalbama apie žmogaus moralę, apie tai, kiek įmanoma išsaugoti žmoniškumo, kad tai tavęs nepribaigtų, o kaip tik padėtų gyventi.
Mano herojė Šen Tė, prostitutė, tampa parduotuvės savininke. Kadangi jos širdis gera, bėdžiai užlipa jai ant galvos. Kad ir kokia gera ji būtų, reikia ką nors daryti, kad nepatirtų bankroto. Arenoje pasirodo jos pusbrolis Šui Ta ir viską sudėlioja į vietas. Tik ar ilgam?
Mano vaidmuo sunkus jau vien dėl to, kad iš moters akimirksniu turiu persikūnyti į vyrą. Klausiau aktoriaus Ainio Storpirščio, kaip su tuo susidoroti. Jis sakė, jog ir namie turėčiau taip kalbėti, kaip per repeticijas, kad nepamesčiau vaidybos linijos. Namie negaliu, nes šešiamečiam sūnui tai atrodys daugiau negu keista.
Tačiau artėjant premjerai vis dažniau kasdienėse situacijose netyčia išlenda kuris nors personažas. Manau, ne veltui į mano gyvenimą atėjo, pavyzdžiui, Šui Tos vaidmuo. Jis nagas, šiurkštus ir tiesmukas. Norėčiau būti tokia tvirta ir aš gyvenime. O, būna, kas nors meta kaltinimą, aš puolu atsiprašinėti, o vėliau suprantu, kad visiškai to nereikėjo, nes nesu kalta. Nežinau, kaip į tai žiūri kiti aktoriai, bet aš stengiuosi perimti iš savo personažų savybes, kurių man pačiai trūksta.
– Iš vieno personažo mokotės apsaugoti save. O ką manote apie prostituciją – juk kita jūsų herojė yra seniausios pasaulyje profesijos atstovė?
– Ką galiu manyti... Juk tai personažas. Jei kalbėtume tik apie profesiją – tai viena. Ruošdamasi vaidmeniui žiūrėjau keletą interviu su prostitutėmis – niekada negalėčiau ir jums nesiūlau jų smerkti. Mes nesame ir galbūt nebūsime jų kailyje – labai dažnai moteris to griebiasi priversta gyvenimo ar dar baisiau – tėvų.
Kita vertus, mes patys kasdien tam tikra prasme susiduriame su prostitucija, patys parsidavinėjame, juk visuomenėje iki šiol daug kas matuojama pinigais, mums nuolat reikia ką nors pirkti ar parduoti, gerai save pateikti ar aprengti savo vaiką. Daugelį dalykų net nejučia vertiname pagal išorę, blizgų viršelį. Todėl viešumoje stengiuosi būti su saiku.
– Kaip galite neigti pinigų reikšmę, jei net elementariai nusiprausti bent jau gyvenant mieste negali už dyką!
– Viskas gerai, kai prausiesi, puošiesi dėl savęs, bet kur riba, kai pradedame tai daryti dėl kitų? Mandagybės, taktas irgi kai kada susiję su netikrumu, parsidavėliškumu – juk dažnai sakome tai, ką kitas nori girdėti, ką „dera“ sakyti. Taip sunku atskirti, kada žmogus nuoširdus, o kada elgiasi pagal tam tikras taisykles. Vienintelis būdas – klausytis vidinės nuojautos.
Kai kada net nepastebime, kad meluojame. Štai einame į svečius, vaikas zirzia, pažadame, kad ten jis sutiks zuikį. Vaikas svečiuose dairosi to zuikio, o mes teisinamės tik pajuokavę. Bet ir taip daryti negalima.
Mes su Vidu stengiamės atidžiai kalbėtis su sūnumi. Adas visuomet sako tiesą, ir tai man labai patinka.
Jei dažnai esi viešumoje, dažniau susiduri su tokiais klausimais ir dažniau sprendi: sakyti, kaip reikia, ar tikrąją savo mintį. Žmonių susikurtos taisyklės riboja asmeninę laisvę ir bruka mus į rėmus, todėl mieliau meluojame nei sakome skaudžią tiesą. Man tiesa – svarbiausias dalykas – geriau nukentėsiu, bet teisybę pasakysiu. Ne visada gali žinoti objektyvią tiesą, bet asmeninę turime teisę turėti kiekvienas.
– Neseniai man vienas žinomas menininkas sakė, kad meluojant paprasčiau gyventi, – tai nieko blogo, neapkrauname savęs ir kitų nereikalingomis emocijomis.
– Aišku, meluojant paprasčiau, lengviau, bet aš toks žmogus – kuo paprasčiau, tuo man baisiau gyventi. Nežinau, ką su tuo paprastumu veikti. Kartais būtent taip jaučiuosi, kai grįžtu namo, – viskas lyg ir sutvarkyta, vaikas kur nors smagiai svečiuojasi... O viduje staiga išsikeroja keistas nerimas, kad kažkas ne taip. Ne veltui, matyt, mano mylimas kompozitorius ir draugas Giedrius Puskunigis save priskiria Tonalinio Nerimo Ložei. Tam, kuris save pamiršęs ieško visos žmonijos bendro vardiklio, – man toks menininko paveikslas tiksliausias.
– Tačiau šiais didžiulio tempo laikais galbūt kaip tik kartais norisi bent vieno paprasto vakaro. Ar jums siaubingas ritualas vakarienė–televizorius–lova?
– Tai ne siaubinga, tai saugumo jausmas. Aš gyvenu be saugumo jausmo: su Vidu kraustomės iš vienų namų į kitus, dirbame prie visiškai skirtingų projektų, privalome pagauti svarbiausius dalykus gyvenime, kurie sudaro pagrindą po kojomis. Kas tai? Dažniausiai keli artimiausi tave suprantantys ir palaikantys žmonės. Einu ieškančio žmogaus keliu, tai geras požiūris, ar mane nualins, nežinau.
Ar nusivarau dabar, repetuodama nuo ryto iki vakaro, rūpindamasi namais? Nenusivarau, nes darau tai, kas įdomu, kas stumia pirmyn, – vaidybą teatre keičia dainavimas, muzikos kūrimą – vaidinimas kine.
Reguliariai sportuoju – per kelerius metus susidariau savo mankštą, kuri man padeda ištverti didžiausią krūvį ir įtampą.
Neseniai Vido klausiau, ar normalu, kad nesijaučiu iki galo laiminga. Ypač kai matau žmones, kurie mėgaujasi tuo, ką daro, o aš jaučiuosi vis gaudanti už skvernų tą laimę. Tada mudu sėdome ir surašėme, ko norėtume. Pažiūrėjau į savuosius norus ir išvydau, kad dirbu kita linkme. Vadinasi, norai ir tikslai nesutampa.
Dažnai norime ne to, kas mums iš tikrųjų teikia laimę, o to, kas, visuomenės nuomone, TURĖTŲ teikti laimę. Todėl turėjau sau atsakyti, ar svarbiau išplėsti savo veiklą, ar neprarasti vidinės įkvėpimo ugnelės. Mano atveju – antrasis variantas.
Dūstu būdama ramybėje ir vienoje vietoje, dūstu nuo minties, kad kartojuosi ar kartais jaučiuosi „ne į temą" tarp mandagių, tobulų ir viską žinančių žmonių. Noriu ieškoti, rasti, pasidžiaugti, pasidalinti su kitais. Kai tai supratau, pasidarė ramiau, o ėjimas iki to kainavo daug nervų ir kantrybės.
– Jums skaudu, kad už pinigus galima nupirkti net žmogų. O kiek kainuoja Jurga Šeduikytė, ar surengtumėte pasirodymą vestuvėse?
– Jei žmogus mane įtikintų, kad tai bus įdomus renginys, mielai sutikčiau. Jei tik numestų pinigų sumą, man to daryti neleistų savigarba, nes nelaikau savęs tuo, ką jis perka.
Kartą turėjau tokį prašymą, atsakiau, kad negaliu, nes intensyviai ruošiausi savo lėlių spektakliui „MetroNomes“. Bet paskui pamaniau, kad galime žmonėms padovanoti unikalią viešą spektaklio muzikos perklausą, – buvo atlikta mano muzika, dainos be vaidinimo. Nuotaika buvo ypatinga, svečiai labai dėkingi, tai buvo vienas nuostabiausių ir netikėčiausių vakarėlių.
Bet nėra ko slėpti – pradėjau, kaip ir dauguma atlikėjų, nuo dainavimo privačiose šventėse, turėjau parengusi perdirbinių programą, buvo toks parsidavinėjimo etapas. Žiūrėjau į tai kaip į patirties kaupimo laiką – kaip atliekama daina, kaip lavinti energijos srautus, kokia muzika man arčiau širdies, ko joje trūksta. Nėra blogos patirties – yra ta, iš kurios nepasimokai. Atėjo laikas, ir nuo kitų muzikos atlikimo perėjau prie savosios kūrimo.
– Tai štai – per pauzes tarp projektų ir galėtumėte užsidirbti koncertuodama privačiose šventėse.
– Tokių švenčių labai retai pasitaiko. Turiu savo kelią, jei nuo jo nuklysiu, bus sunku grįžti. O, žiūrėk, grįžus gal niekam manęs nebereikės. Stengiuosi daryti viską, kad nebūtų gėda ar nesmagu. Veikla turi teikti džiaugsmą tau, bet ji negali būti chaotiška, kitaip nuklysi į krūmus.
– Tuomet kaip suprasti jūsų pasirodymus „Auksiniame balse“ – juk dažnam menininkui televizija yra baubas?
– Tas etapas buvo kupinas įtampos ir streso, esu dėkinga Vidui, kad kūrėme kartu. Ėjau į projektą norėdama išbandyti savo ribas, pateikti žiūrovui ir komisijai visada užbaigtą ir kūrybišką pasirodymą. Pati esu baigusi TV žurnalistiką, todėl dar stengiausi reabilituoti ir sau pačiai televiziją, kurios produkcija dažnai būdavo per daug masinė, vienoda, o dalyvių požiūris – paviršutiniškas.
Taigi žmonėms norėjau pasakyti, kad nedarytų bet kaip, nes tai neteisinga ir prieš save, ir prieš kitus, kitaip gėda.
– Nebuvo gėda tuomet, kai atlikdami dainą „Trys Kanados“ su vyru scenoje pasirodėte vilkėdami tik apatiniais?
– O man tai pergalė. Labai geras jausmas stovėti su savo vyru beveik nuogai prieš visą pasaulį. Kai esi uždaras žmogus, tokios laisvės akimirkos labai reikalingos.
– Koks nors kelmas tik gūžtelėtų pečiais – ir kas iš to, kad publikai pasirodėte pusnuogė?
– Vadinasi, kelmas ne tą laidą pasižiūrėjo. Prasminga tai, kas įkvepia kitus.
– Minėjote, kad teatre norėjote suvaidinti vyrą ir kad tai dažnos aktorės svajonė. Pirmąsyk girdžiu, maniau, jos nori suvaidinti fatališkas gražuoles. Mokotės vyriškai pastovėti už save, o moteriškumas – jį mes atsinešame gimdamos?
– Kiekviena moteris turėtų įsigyti raudoną šilkinę suknelę. Tokią jau turiu – prekės ženklo LOULU ET TU, susiaučiamą lyg chalatas. Moteriai reikia pastiprinimo, štai kodėl svarbu spalva. Štai šiandien nespėjau pasidaryti makiažo, tačiau mano bent nagai raudoni, nes repeticijos labai intensyvios.
Dar moteriai labai svarbu išmokti bendrauti su savo kūnu. Prieš kokį dešimtmetį man tai buvo suteikta per skaudžią patirtį – vienu metu užpuolė angina, sąnarių, plaučių uždegimas, o priežasties gydytojai vis nerado. Užtrukau, kol ją radau.
Padėjo psichoterapija – tarsi atsidarė durys, ir išvydau savo bei išorinį pasaulį, švelniai tariant, šiek tiek kitokį. Gerbiu žmones, kuriems padeda knygos. Bet man reikėjo pagalbininko, supratau, kad nemylėjau savęs ir daug kas viduje buvo užrakinta. Daug įdomių dalykų apie save sužinojau užsirašinėdama ir aiškindamasi sapnus – tuomet net neįsivaizdavau, ką jie galėtų reikšti ar kaip juos paveikti.
Moteris turi būti moteriška ir jai nereikia įrodinėti, kad geba uždirbti visus pasaulio pinigus. Ji gali būti visokia. Kai einu raudonomis lūpomis ir tokia pat suknele išsišiepusi, galiu dorai sakinio nesuregzti, tačiau stojus išlikimo klausimui smegenys tikrai įsijungia.
Daugiau – antradienio žurnale „Stilius“.
