Rūta pripažįsta, kad jos konkretumas dažnai painiojamas su šaltumu ir griežtumu. Kur ten! Artistės glėbyje spurdanti trečioji atžala – vos pusmečio sulaukęs Aronas – savo šypsena parodo, kad niekur maloniau ir jaukiau būti negali.
Šiuo metu moteris išgyvena varginantį etapą. Teko iš nuomojamo namo kraustytis į savą naują. Kaip dažnai nutinka naujakuriams, pritrūko kokio mėnesio, kad gausiai šeimai būtų bent minimaliai patogu. Šeima – tai vyras Rolandas Damijonaitis (27 m.), sūnus Adomas (8 m.), pusantrų metų Anabelė ir jau minėtas Aronas.
Kol kas namuose nėra durų ir virtuvės baldų.
Ir viryklės nėra?!
„Jokių problemų, man reikės tik trijų minučių sugalvoti, ką gaminti, ir tai padarysiu. Turiu elektrinį puodą“, – ramiai kalba Rūta.
Ji gali viską, tik labai pavargsta. Rūta dar grybštelėjo senojo auklėjimo, nusiteikimo, kad moteris privalo galėti viską. Ir stebisi naujomis žiniomis apie vyrų ir moterų vaidmenis, iš esmės prieštaraujančius senosioms tiesoms.
„Moteris negali pavargti, nes šeimoje turi būti tarsi politikė – įkvėpti, palaikyti vyrą. Štai jis gali viską – vyro fiziologinė, psichologinė, hormonų sistema taip sureguliuota, kad jis gali įgyvendinti bet kokį tikslą, pakelti didelį krūvį“, – ramiai mintis dėsto Rūta.
Dainavimas, vaidyba – tai, kas jai pakelia sparnus ir įkvepia. „Eurovizijos“ atrankoje su daina „United“ dalyvaujanti dainininkė sako nejaučianti jokio nervo. Ji žino, ką daro, o nervintis reikia nebent tada, kai nutinka kas nors bloga.
– Nors fiziškai šiomis dienomis pavargote, gal vis dėlto pasimėgavote geru jausmu – džiugesiu dėl to, kad įsikėlėte jau į savus namus?
– Vyras dirbo naujame name, o aš, galima sakyti, į dėžes supakavau senuosius. Nesu iš tų žmonių, kurie sako, jog nesvarbu – galima miegoti ir ant betoninių grindų, kad tik būtų savas stogas virš galvos. Vis dėlto džiaugiausi naujais namais.
Nebegaliu gyventi studentiškai nei psichologiškai, nei fiziškai. Man niekada nereikėjo prabangos, bet sąlygų, kad galėčiau dirbti, tikrai trokštu. Dar – tvarkingai pasidėti daiktus, pamiegoti, patogiai nusiprausti. Tai kur kas svarbiau, nei kaupti pinigus prabangos prekėms.
– Ar lysvelė žalumynų prie namo bus?
– Tikrai ne.
– Kaip iš chaotiškos buities persijungti į kūrybą?
– Niekaip, aš dabar nekuriu. O pasirodymai televizijoje – projektuose „X faktorius“ ar „Lietuvos balsas“ – tai darbai, kurie mažiausiai iš manęs atimdavo laiko. Pasidažau pati namuose. Nesu talentinga, bet greitai perpratau savo veidą ir pasidažau tikrai geriau, nei tai padarytų atsitiktinė grimo meistrė. Nenoriu sėdėti mažame grimo kambaryje, ypač kai siaučia gripas, kur daugybė žmonių, purškiamas plaukų lakas.
Į studiją atvažiuoju likus 30 minučių iki „Record“ mygtuko paspaudimo. Kirpėja mane sušukuoja per 15 minučių. Išvykstu padariusi savo darbą – net nelaukiu komentarų pabaigos.
– Šįmet minėsite savo kūrybos 20-metį. Malonu apžvelgti nueitą kelią?
– Nejaučiau malonumo skaičiuodama nuopelnus. Aš padarau ir pamirštu. Man maloniau procesas, o ne rezultatas. O štai mano vyras – priešingai, niekaip nesupranta, kaip galima stengtis šiaip sau, ne dėl rezultato. Dėl to mane žavi aktorystė – pats procesas smagus. Netrukus bus transliuojamos naujos serialo „Giminės“ serijos, kuriose filmavausi, galbūt bus filmuojamos naujos.
20-ojo karjeros jubiliejaus proga naujos koncertinės programos idėja suformuluota, vasaros pradžioje planuojame pradėti repeticijas. Dešimt metų dirbu su Pauliaus Zdanavičiaus gyvo garso grupe. Tai komanda, su kuria galiu eiti į pasaulio kraštą. Mums repetuojant nereikia arti, galime kurti. Smagiausia, kad galiu kurti su jais ir scenoje. Nuostabu, kai už nugaros žmonės, pasiruošę bet kam. Improvizacija man labai svarbu.
– Kur ir kam norėtumėte dainuoti net be honoraro?
– Be honoraro? Buvo laikas, kai apie honorarą negalvojau. Suprantu, ką turite galvoje, bet atsakysiu ne idėjiškai, o žemiškai: dabar neturiu galimybės dainuoti be honoraro.
– Esate atvirai sakiusi, jog nekeliaujate ilsėtis todėl, kad negalite sau to leisti. Ar Rūtai dėl to kartais būna liūdna, nyku, ar dėl to ji būna atžagari savo vyrui?
– O, Viešpatie, parodykite man nors vieną moterį, kuri nebūna atžagari savo vyrui. Labai norėčiau tokią pamatyti, – juokiasi Rūta.
– Bet tai greičiausiai ardo santykius?
– Absoliučiai! Tai absoliučiai griauna santykius. Į viską mėgstu žiūrėti paprastai, bet gyvenimas ir santykiai turi daugybę sluoksnių. Kas kartą kalbėdama šia tema noriu pasakyti ką nors konkretaus, tačiau žmonės tuomet mane kaltina kategoriškumu, mano, kad esu pikta. Todėl atsakyti man sunku.
Galiu pasakyti tik tiek, kad man vienas sunkiausių dalykų – nepasiduoti emocijoms, suvaldyti jas. O mudu su vyru abu esame emocingi.
– Kai sprogsta emocijos, kaip iš to konflikto išeinate, gal kuris nors atsiprašo, o gal kai ką nurašote į nuostolius?
– Visaip būna... Didysis santykių iniciatorius vis dėlto yra vyras. Jis visa ko iniciatorius.
– O, nuostabu, kai tave žmogus paima už rankos ir išveda iš nesmagios situacijos!
– Taip nėra. Viskas vyksta audringai.
Triukšmas – tai mažiausiai, ko noriu namuose. Nusileidžiu ir aš, bet greičiausiai kiek nusileidžiu, tiek ir iškeliu skandalų, – su šypsena prisipažįsta Rūta. – Mūsų šeimos požiūrį į santykius, ko gero, geriausiai apibūdina Rolando posakis: kam man žmona, jei su ja net susipykti negaliu? O man kiekvienas barnis – tragedija. Išgyvenu taip, lyg man rankas, kojas kas būtų nukirtęs.
– Kaip tuomet save gelbėjate – juk reikia susitelkti dėl kūrybos, vaikų, pagaliau dėl savo žmogaus?
– Niekaip. Užsiimu kuo nors kitu. Nekalbadienių pas mus nebūna, aš linkusi viską išsiaiškinti.
– Kažkada Rūta Ščiogolevaitė sakė, kad dėl vyro galėtų padaryti viską.
– Oi, kada tai buvo? – juokiasi Rūta. – Ne, toks vyras dar negimė.
– Jūs jau turite santykių su vyrais patirties. Gal galėtumėte nusakyti, kaip tinkamai pasirinkti gyvenime?
– Psichologija jau seniai tai padarė. Bet žmonės vis tiek skiriasi. Svarbiausias šimtaprocentis matas yra tavo žmogaus bendravimas su savo šeima. Net jei iš pradžių pasirodys, jog vyras kitoks, žinok, kad jis vis tiek elgsis pagal tą modelį, kokį matė savo šeimoje.
Tai prasimuš kritinėmis situacijomis. Kol viskas gerai, žmogus gali susikaupti. Bet nuovargis, nemiga, stresai – pasąmonė padarys savo, o ji galinga.
Mano vyro santykiai su savo šeima normalūs, neišsiskiriantys kokia nors neigiama detale.
– Kaip jūs pati buvote auginama?
– Kontrolė – tas žodis, kuris pirmas ateina į galvą. Tai žudantis dalykas, bėgau nuo jo, kaip tik galėjau, tai neatitiko mano prigimties. Man nėra nieko svarbiau už laisvę galvoti, matyti, rinktis. Nieko nėra baisiau, kai tave įstumia į kampą.
– Kai apie laisvę kalba trijų vaikų mama, norisi paklausti, gal jaučiatės ko nors netekusi pagausėjus šeimai nebūtinai blogąja prasme?
– Neapsiverstų liežuvis ką nors teigti – nieko nėra nuostabiau už mano vaikus.
– Kokie jie – pasidžiaukite.
– Adomas – mažasis paauglys. Jis išgyvena daug pokyčių, nes pagausėjo šeima, į mudviejų gyvenimą atėjo Rolandas – asmuo, turintis kitokį požiūrį į gyvenimą, auklėjimą, buitį. Dabar visai kitokie metai nei tie ketveri, kai mudu su Adomu gyvenome tik dviese.
Daugiau – antradienio žurnale „Stilius“.
