Stulbinanti – šiuo žodžiu apibūdinti Sofio būtų per maža. Keista, kaip lakoniškai, taupiai kalbanti mergina geba egzistuoti šiuolaikiniame skubriame pasaulyje. Interviu su ja – lyg žibučių ieškojimas žiemą, bet sudėliojus puokštelę, ši raibsta ryškiausiomis spalvomis.
Prieš keletą savaičių Sofio ištekėjo už Tailando bokso trenerio Dominyko Niūniavos (23 m.).
„Draugavome nuo praėjusios žiemos, bet pažįstami buvome nuo 12-os klasės“, – sako Sofio, net neabejojanti, kad ištekėjo per anksti.
Galbūt tokia buvo tėvo valia – gruzinai anksti kuria šeimas?
„Taip, anksti, bet svarbu, kad aš pati myliu, jaučiu, kad tai mano žmogus“, – tykiai taria Sofio.
Dar vienerios vestuvės netrukus bus Lietuvoje – šimtas svečių pakviesta tikrai, gal net daugiau, nes giminė plati, dar atskris Sofio bendramokslių.
Jaunavedžiai rūpesčių neturi – tėvai jiems jau nupirko butą Žvėryne. Sofio dar ketina pasimokyti Grimo akademijoje – ją domina piešimas ant kūno, galbūt išmoks ir daryti šukuosenas. Nuo rudens ketina stoti šalia mamos Danguolės Gelašvili prie viešbučio „Atrium“ valdymo vairo. Mergina spėja, kad jai turėtų sektis ieškant viešbučiui klientų.
Iki šiol Sofio buvo panirusi į mados ir stiliaus studijas Paryžiuje, Milane bei Londone. Tėtis visuomet norėjo, kad vaikai daug ir gerai mokytųsi. Sofio moka rusų, gruzinų ir anglų kalbas, neblogai valdo ispanų – Lotynų Amerikoje paplitusia versiją. Ten ji turi daug draugų, nori išmokti bendrauti laisvai.
Nei Paryžius, nei Milanas Sofio didelės įtakos nepadarė. Paryžius iš viso ją išgąsdino. Iki tol jos gyvenimas tekėjo tarp tėvų namų sienų. Į mokyklą būdavo nuvežama ir parvežama. Jei būdavo suteikiama privilegija išeiti į kiną – tėvas pats nuveždavo, kad galėtų įsitikinti, su kuo dukra leis laiką.
Ir šiaip ne itin kalbi mergina Paryžiuje, paleista viena į gyvenimą, iš viso sutriko. Paryžiaus privatus mados universitetas „Esmod“ didelio įspūžio nedarė. Sofio negelbėjo net tėvų išnuomotas butas prie garsiojo Luvro. Viena būti ji nemėgo – eidavo, pasiėmusi kompiuterį, paskaitoms ruoštis į kavines.
Atrodė taip liūdnai, kad ne kartą iš matymo pažįstama prancūzų šeima ją vis pakviesdavo pabendrauti prie savo staliuko.
Taip liaupsinamos prancūziškos elegancijos Sofio nematė – to reikėtų ieškoti ne Paryžiuje, nebent atkreipdavo dėmesį į vieną žilą moterį, kuri kasdien į kavinę puodelio kavos užsukdavo vis kaip nors įdomiai apsirengusi.
Po metų Sofio nusprendė studijas tęsti Milano Marangoni institute, į tą patį, suteikiantį bakalauro laipsnį, ji kiek vėliau persikėlė Londone. Štai jame Sofio širdis atsigavo. O gal tiesiog ėmė skleistis branda, leidžianti jaukiau jaustis pasaulyje.
Būtent iš Londono S.Gelašvili atsiskraidino vestuvinę suknelę. Kas kartą praeidama Oksfordo gatve ji nužvelgdavo ispanų mados namų „Pronovias“ vitriną. Būsimos vestuvės suteikė galimybę pagaliau užeiti į saloną.
Nors atrodo lyg ne šio laiko ir ne šios žemės gyventoja, mergina keletą kartų yra padariusi ryžtingų sprendimų. Jauniausia iš keturių – dar vienos Sofio sesers ir dviejų brolių – Gelašvilių atžala mokydavo privačiose mokyklose. Už nugaros Sofio šnypšdavo apkalbų kamuolys – ji būdavo vadinama milijonieriaus dukrele, nors tokias mokyklas lankė taip pat labai gerai aprūpinti vaikai. Mergina net nesidažė, o tai būdavo keista anksti makiažo paslaptis perpratusioms bendramokslėms, kukliai rengdavosi – vilkėdavo džinsus, avėdavo sportinius batelius.
„Net prašydavau, kad mane vairuotojas paleistų atokiau nuo mokyklos – nenorėdavau, kad vaikai matytų, kokiu automobiliu esu atvežama“, – prisimena Sofio.
Pagaliau ji užsispyrė lankyti paprastą mokyklą – pasirinko Vilniaus „Minties“ gimnaziją, nes norėjo jaustis taip, kaip visi. Pastarosios mokiniams S.Gelašvili nelabai rūpėjo, ir ji galėjo lengviau atsipūsti.
Kitas įdomus jos sprendimas subrendo paauglystėje. Sofio sako, kad jau 21 metus yra veganė. Bet jai iš viso tiek metų! Būtent: vien nuo mėsos ar žuvies kvapo jai būdavo bloga vos prasidėjo pirmosios kūdikystės košytės.
Sūrio ir pieno ji galutinai atsisakė savarankiškai gyvendama Paryžiuje, nes vos užkandusi ar išgėrusi ko nors pieniško, pasijusdavo blogai. Tėvai su mažyle apibėgo visokius gydytojus – net ir psichologus, tačiau vaikas savo valgymo įpročių nekeitė. O valgė ji beveik tik bandeles. Buvo miela ir stora. Jei kas tarsteldavo, kad metas sukūsti, Sofio tik trūktelėdavo pečiais atsakydama, kad ir taip yra labai laiminga.
Bet vieną dieną ji pati nusprendė, kad norėtų gyventi ir atrodyti kitaip: Sofio buvo 12 metų, kai per pusmetį atsikratė 30 kilogramų. Atsisakė miltinių patiekalų ir pradėjo sportuoti. Ir šiandien ji per dieną sukaria 20 kilometrų – daug vaikšto arba bėgioja.
Jei Paryžiuje vos ne liguistai laikydavosi dietos, nes universitete buvo gajus liekno kūno kultas, dabar Sofio maitinasi atidžiau – rytą valgo javainių (granolos) su įvairiais priedais, pietums – salotų, vakarienei – vaisių. Londone buvo lengva – ten labai daug kavinių veganams.
Blynelių Sofio neužsimano – jau įprato prie savojo režimo be jokių užkandžiavimų, jei nori kepti ką nors panašaus – vietoj kiaušinių naudoja bananus, renkasi sojų pieną. Jei kartais prireikia ko nors saldaus – laužia juodojo šokolado gabalėlį. Užtat Sofio žino daugybę vitaminų ir mineralų kupinų sėklų, kuriomis praturtina patiekalus. Atrado iš avinžirnių gaminamą humusą, o šį gali valgyti irgi su įvairiausiais priedais, tik Sofio tai – ne traškučiai, o morkos ir salierai. Jos net močiutė Gruzijoje nesugundo karštais gardžiais chačapuriais, nes šie kepami su sūriu. Bet senolė išmoko juos kepti su pupelėmis – specialiai anūkėlei iš Lietuvos.
Jei šiandien draugė klaustų patarimo, kaip sulieknėti, Sofio paragintų atsisakyti miltinių patiekalų, niekada nebadauti – tada svoris pats krenta.
Kai kada Sofio iš aplinkos sulaukia nesmagių komentarų dėl pasirinkto gyvenimo būdo – neva ji daro didžiulę žalą savo sveikatai.
„Bet aš jaučiuosi gerai ir esu kupina energijos“, – tikina ji.
Į sportą ji visa galva paniro Londone – ten daug aplink tokių judančių. Iš viso, nors Paryžiuje, Milane, ji prisižiūrėjo daug įdomių dalykų ir garsių žmonių nuo dizainerio Roberto Cavalli iki aktoriaus Brado Pitto, Londonas labiau žavėjo laisve, draugiškesniais žmonėmis ir individualumu. Būtent ten ji paniro į fotosesijų kūrimą. Brangu, jų reikėjo mokslams, o dėstytojai, žinodami, kad mokytis susirinko turtingų tėvų vaikai, kaip reikiant visus ir spausdavo. Bet studentai mokėdavo pataupyti – fotografai, grimo meistrai nemokamai padėdavo stilistams, o šie – pastariesiems. Agentūros nemokamai pasiūlydavo modelių, o šie džiaugdavosi galėdami nemokamai papildyti savo nuotraukų albumus. Iš pradžių fotosesijas rengdavusi kaip namų darbus, pastaruoju metu Sofio jas daro savo malonumui. Jas savo tinklalapiuose talpina britų mados portalai bei tinklaraštininkai.
Sofio patinka švarus minimalistinis stilius, jei tektų kurti, pavyzdžiui, Luvro rūmų puošnią stilistiką – tokio darbo nesiimtų.
Ar Sofio yra kada nors užsidirbusi pinigų? Būtent Londone ji pajuto pirmų savų 50 svarų skonį. Per mados savaites studentai dirbdavo užkulisiuose, kaip išeidavo iš namų – tai beveik parai: plaudavo grindis, tvarkydavo rūbus, surinkdavo juos po pasirodymų į lagaminus, nešdavo gražinti dizaineriams ar parduotuvėms.
Ar ji moka plauti grindis?
„Taip, plaunu grindis kas tris dienas, esu pedantė – man viskas turi būti savose vietose“, – tikina Sofio.
Ji yra girdėjusi, kad neva vargo išbandyti žmonės tarsi geresni, tačiau mergina abejoja, ar sunkumai suteikia prasmės žmogaus gyvenimui, daro jį vertingesnį. Visa priklauso nuo auklėjimo, įskiepytų vertybių, įgimto emocinio intelekto.
Nors Sofio jau numatyta darbo vieta tėvų viešbutyje, norėtų susikurti ką nors savo. Nei visiškai atsiduoti darbui, nei užsidaryti namuose su vyru neketina – Sofio stengsis išlaikyti pusiausvyrą.
