„Taip pat mėgdavau apsirengti draugių drabužius ir staiga pajusdavau tarsi suprantanti, kodėl jos elgiasi vienaip ar kitaip.
Man regis, čia ir prasidėjo režisūra, o tiksliau – noras prasiskverbti gilyn į žmogų ir sukurti situacijas, kad galėčiau ką nors daugiau suprasti. Vėliau, mokykloje, domėjausi ir muzika, ir kinu. Lankiau ir teatro, ir kino operatorių būrelį, pradėjau kurti dainas, tačiau režisūra man atrodė kažkas neįmanoma ir nepasiekiama, aš labai bijojau šios profesijos“, – prisipažįsta K.Gudmonaitė.
Kamilė šypteli – gyvenimas visada duoda tau tai, ko labiausiai bijai ir trokšti. „Tai buvo pirmasis didelis mano gyvenimo iššūkis, o dabar suprantu, kad tik iššūkiai ir veda į priekį. Reikia nuolat daryti tai, ko bijai. Aš labai daug ko bijau, matyt, todėl šiandien tiek skirtingų dalykų ir veikiu“, – sakė režisierė.
– Jūsų pastatyti spektakliai rodomi Oskaro Koršunovo, Lietuvos nacionaliniame dramos teatruose, o spektaklis „Sapnas“ apdovanotas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ką apdovanojimai jums reiškia?
– Kai sukūriau „Sapną“, aš net nemaniau, jog už tai, kad dirbi mėgstamą darbą, tau dar gali skirti apdovanojimus. Man užteko vien to, kad be galo pamilau šį spektaklį ir trupę, ir tai buvo didžiausias atpildas. Aišku, dažniausiai tai, ką darai atsidavęs, duoda rezultatų. Esame labai laimingi, jog turėjome galimybę parodyti šį spektaklį skirtinguose Europos festivaliuose, mums tai buvo svarbi patirtis.
– Galbūt apdovanojimas užsienyje akina pakelti sparnus iš tėvynės?
– Visada norėjau kurti ne tik Lietuvoje. Jei atsirastų galimybė statyti spektaklį kitur – aišku, sutikčiau. Bet tai nereiškia, kad norėčiau ištrinti lietuvišką identitetą su senosiomis apeiginėmis giesmėmis ir senuoju tikėjimu. Tai visada liks manyje, tad sparnus pakelti iš tėvynės visam laikui vargu ar įmanoma, nes tėvynė – visada viduje.
– Ko gero, ne vienas jaunas kūrėjas, atėjęs į teatrą, nori jį pakeisti, rodyti tai, ko dar niekas nerodė. Ar tai būdinga ir jums?
– Aš ne teatrą noriu pakeisti, o žmogų teatre. Teatrą keisti man neįdomu. Aš ieškau ko nors kito – žmogiškumo, žmogaus klaidos, jo silpnumo ir didybės, tikrumo. Šiandien menui būdinga labai daug tuščio skandalingumo ir tuščių formų, žmonėms – irgi.
– Jūsų kurti spektakliai rodomi ir užsienyje – Romoje, Milane, Venecijoje, Lione, Spolete, Brno. Kokių esminių skirtumų matote tarp Lietuvos ir užsienio teatrų?
– Matau vieną pagrindinį skirtumą, kuris būdingas ne tik teatrams, bet ir visam menui valstybiniu mastu. Užsienyje menininkas yra labiau gerbiamas ir vertinamas nei Lietuvoje.
– Kaip pasirenkate spektaklius, kuriuos statysite?
– Pirmiausia mane domina temos, idėjos. Dažnai skaitau kūrinius ir užkliūvu tik už tų, kurie mane patraukia savo tematika. Tačiau ne visada remiuosi tik pjese, kartais taisau tekstą, sujungiu su kitais autoriais, tik tai dažnai taip suauga su medžiaga, jog sunku atskirti, kurie tekstai parašyti ir pridėti, kurie – originalūs.
Man patinka žiūrėti į tekstą ne kaip į baigtinę medžiagą. Williamas Shakespeare’as buvo išimtis, spektaklyje „Timonas“ – vien jo tekstas, nes jaučiau, jog tai yra kažkas didesnio ir nedalomo. Tokie autoriai kaip W.Shakespeare’as savotiškai parodo tavo mažumą, menkumą.
– Ar tam, kad spektaklis būtų pavykęs, reikia, kad režisierius ir aktorius puikiai sutartų? Kaip pati sutariate su savo komanda?
– Reikia, kad tarp kūrybinės komandos būtų „chemija“. Tai nereiškia, jog reikia sutarti, kartais gali ir pyktis, bet svarbiausia, jog tas konfliktas būtų iš meilės, prasmingas. Aktoriai ir režisieriai turėtų gerbti vienas kitą – tai pirmas ir svarbiausias dalykas.
Nematau prasmės kurti, kai vyksta asmenybių kova, rungtynės. Man teatras vertingas tada, kai komanda kartu užauga. Žodis „kartu“ turbūt ir nusako teatrą, kokį matau aš. Jame svarbiausia – ryšys.
– Kokią žinutę visuomenei norite pasiųsti per savo kūrybą?
– Matyt, gyvename tais laikais, kai viską reikia įvardinti viena žinute, šūkiu, moto, antrašte. Manau, jog kūryba niekada negali būti įvardijama viena žinute. Gal tai – ne žinutė, o jaustukas, klaustukas? Jei turėčiau visuomenės numerį – parašyčiau žinutę: „Ateikite į spektaklius ir perskaitysite.“ Visada kažką siunti, bet tegul liudija darbai, o ne žodžiai.
– Jei pažiūrime įspūdingą filmą, bent keletą dienų apie jį galvojame, pasakojame draugams. Kiek laiko žiūrovas turėtų galvoti apie gerai pastatytą spektaklį?
– Geras spektaklis visada palieka įspaudą. Spektakliai, kurie tikrai įsirėžė, man ir po ilgo laiko yra prasmingi, kartais kitame laike jie vis dar aktualūs ir atsiskleidžia kitokiomis idėjomis, mintimis. Jei po spektaklio galvoji apie tai, ką matei, – tai buvo neblogas spektaklis. Gaila, bet šiandien daug dažniau išeinu iš teatro ir pamirštu spektaklį tą pačią sekundę, kai užveriu teatro duris.
– Kaip manote, kokio lygio yra šiuolaikinė lietuvių dramaturgija?
– Atrodo, pagaliau kažkas juda ir vyksta šioje srityje. Pastaraisiais metais aktyviai kurti pradėjo dramaturgai Mindaugas Nastaravičius, Gabrielė Labanauskaitė, Birutė Kapustinskaitė, Teklė Kavtaradzė, Marius Ivaškevičius. Linkiu jiems didžiausios sėkmės ir drąsos įveikti nuolat burbančius, jog Lietuvoje nėra dramaturgijos. Nes labai daug kas sako, jog Lietuvoje nėra ir jaunų režisierių.
Aš manau, jog laikai truputėlį keičiasi, jauni žmonės auga ir leidžia stiebelius kultūros asfalte.
– Esate sukūrusi eksperimentinės folkmuzikos grupę „Kamanių šilelis“. Scena – jums nesvetima. Ar nepagalvojote, kad galėtumėte būti ne tik režisierė, bet ir aktorė?
– Neseniai filmavausi viename amerikiečių filme, į atranką užsiregistravau palydėjusi draugą ir visai netyčia perėjau visus etapus. Mano scenų partneris buvo aktorius Johnas Rhysas-Daviesas, vaidinęs Gimlį filme „Žiedų valdovas“. Kinas pasirodė kaip nauja atvertis, kitas puslapis, kita kūrybos pusė. Vaidyba man labai įdomi, reikalauja kiek kitokio jautrumo. Man patinka būti jautriai, apskritai esu labai jausminga, o režisūra mane moko tai suvaldyti.
Vaidindamas privalai būti „čia ir dabar“, tai man labai gražu ir subtilu, o režisuodamas nuolat matai keletą ir daugiau žingsnių į priekį. Be to, aktorius visada turi partnerį, į kurį gali kabintis, o režisierius dažniausiai yra vienas. Turiu labai daug skirtingų pusių, dėl to netapatinu savęs nė su viena profesija, o darau tai, kas man įdomu. Tikrai norėčiau ką nors dar suvaidinti ateityje.
– Kokią tiesą bandote pateikti savo spektakliuose: objektyvią ar subjektyvią?
– Nežinau, ar yra objektyvi tiesa. Apskritai šiame gyvenimo etape imu suprasti, jog nieko nežinau. Kaip galiu diskutuoti apie Dievą, prasmes, egzistenciją, jei nieko žmogus iš tiesų nežino? Galime tik spėlioti, o laikytis įsikibus savo tiesos – net šiek tiek juokinga, kai supranti, jog viskas praeina, net ir toji tiesa greitai gali tapti melu. Gal objektyvu tik tai, jog visa yra laikina? Labai norėčiau, kad žmonės nustotų įrodinėti, kaip yra, o veikiau keltų klausimus.
– Ką galėtumėte pavadinti savo gyvenimo mokytojais?
– Pati pirmoji mano gyvenimo mokytoja – gamta. Vaikystėje verkdavau žiūrėdama, kaip vėjas kaime pučia smilgas arba kaip gražiai krinta obuoliai sode. Gamtos stebėjimas mane išmokė: viskas juda ratu, saulė visada grįžta. Gamtoje kaip niekad mokausi tiesiog būti – ne lėkti, ne statyti spektaklius. Pamatyti, kaip gamta būna, nesiekdama ko nors užkariauti, kaip tarpsta savo didingame ir paprastame grožyje, – štai didžiausia pamoka. Visada jos mokausi ir niekada taip ir neišmokstu.
Labai daug mokytojų sutikau savo gyvenime, bet supratau, jog visus mokytojus reikia užmiršti. Užmiršti su didele meile.
– Kokie filmai ir kokios knygos padarė įtaką jūsų kūrybai?
– Turbūt didžiausią įtaką man nuo pat vaikystės ir darė knygos. Paauglystėje mano guru buvo Hermannas Hesse, kurio „Stiklo karoliukų žaidimas“ dar šiandien tebelydi, Keno Kesey „Skrydis virš gegutės lizdo“, Carlosas Castaneda, Fiodoras Dostojevskis, vėliau atėjo Friedrichas Nietzsche, Buda, Carlas Gustavas Jungas, Augustas Strindbergas, vedos. Mėgstu poeziją, ypač lietuvio Donaldo Kajoko.
Su kinu buvo labai įvairūs etapai: nuo Alejandro Jodorowsky „Šventojo kalno“ iki Belos Tarro, nuo Krzysztofo Kieslowskio „Dekalogo“ iki Larso von Triero ar Andrejaus Tarkovskio. Dabar man labai patinka Yorgo Lanthimo „Iltinis dantis“ bei „Omaras“ ir Roy Anderssono kūryba. Visa tai, matyt, formavo ir skonį, ir kūrybą, ir filosofiją.
– Kokių spektaklių ateityje gali tikėtis jūsų gerbėjai?
– Netrukus pradėsiu dirbti su Viktoro Pelevino ištrauka iš romano „Čiapajevas ir Pustota“, kuri bus interpretuojama per fizikinę tuštumos prizmę. Vėliau taip pat turiu nemažai planų, tačiau kol kas tegu jie lieka paslaptis, nes kol mes planuojame, Dievas juokiasi.
– Kaip atrodo jūsų laisvalaikis, kai atitrūkstate nuo darbų?
– Kai turime laisvo laiko, kartu su vyru Mantu einame pasivaikščioti į parką, sportuojame, grojame, gaminame maistą, lankome artimuosius, skaitome knygas, žiūrime filmus.
Labai mėgstame keliauti, tad kartais pasiliekame du ar tris mėnesius laisvus nuo darbų ir išvykstame į tolimas keliones. Prieš porą metų keliavome Indijoje, šią vasarą mūsų laukia Indonezija. Tai turbūt ir yra vienintelis metas, kai visiškai atitrūkstame nuo darbų, nes mūsų darbas – kurti, o kuriame neišvengiamai visada, net prie pusryčių stalo.
