Likimas šiems dviem žmonėms skyrė nemažai išbandymų. Po iš pirmo žvilgsnio įsiliepsnojusios meilės jų laukė skaudus ketverius metus trukęs išsiskyrimas.
„Jau buvome susitaikę su mintimi, kad praradome vienas kitą visiems laikams“, – kalbėjo pašnekovė.
Kelionės ir darbo projektai tolimuose pasaulio kampeliuose, atrastas banglenčių ir jėgos aitvarų sportas nepadėjo pamiršti meilės turkų gydytojui.
Susitikę po ilgo išsiskyrimo jie daugiau nepaleido vienas kito iš rankų. Neseniai pora Lietuvoje atšoko vestuves ir ruošiasi santuokos ceremoniją pakartoti Turkijoje.
„Tikėjau, kad kurdama savo gyvenimą toli nuo sau įprastos aplinkos sugebėsiu pabėgti nuo praeities. Gyvenau daugelio svajonių gyvenimą atogrąžose, papūgų ir beždžionių apsuptyje, toli nuo civilizacijos – tai buvo visiškas kontrastas Stambului, kurio visa širdimi ilgėjausi. Tačiau įvairiuose pasaulio kraštuose mintimis vis nuklysdavau į tuos laikus, kai buvome kartu.
Supratau, jog gyvenime yra svarbūs du dalykai – sveikata ir buvimas su mylimu žmogumi. Dabar gyvenu Stambule ir mėgaujuosi gyvenimo pilnatve“, – sakė S.Gence, kuri Vilniaus universitete yra baigusi Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą, kalba septyniomis kalbomis.
– Kaip atsidūrėte Turkijoje, kaip susipažinote su būsimu vyru?
– Gyvendama Berlyne. Šis miestas vadinamas antrąja Ankara, nes ten gyvena trys milijonai turkų.
Mačiau negatyvią Turkijos pusę – neišsilavinusių, gašlių šios tautos atstovų, negerbiančių savo moterų, sunkiai besiintegruojančių į visuomenę. Man Turkija siejosi su kebabais ir beskonybe, todėl niekuomet neatsidurdavo mano kelionių žemėlapyje.
Tačiau viskas susiklostė kitaip. Galima sakyti, kad į Turkiją mane atviliojo tango šokis.
Dešimt metų šoku tango. Viename šokių festivalyje susipažinau su Stambulo tango šokėjais ir jie pakvietė atvykti į Turkiją dalyvauti panašiame tango renginyje. Atvykau į Stambulą dešimčiai dienų, vakarais šokau, o dienomis tyrinėjau miestą. Kadangi priklausau vienam tarptautiniam užsienyje gyvenančių ir dirbančių išeivių tinklui, apsilankiau ir jų renginyje. Tą dieną ten atėjo Hakanas.
Nutiko kažkoks netikėtai magiškas dalykas. Kai nereikia daug žodžių – pakanka tik buvimo šalia, ir kūną užlieja šiluma – laimingi yra tie, kuriems taip nutinka. Nuo pirmųjų akimirkų jautėmės taip, lyg pažinotume vienas kitą visą amžinybę. Taip pradėjome vienas kitu rūpintis ir saugoti. Tapome pora. Pirmaisiais pažinties mėnesiais vienas pas kitą važinėjome į svečius: jis – pas mane į Lietuvą, aš – pas jį į Turkiją, vėliau apsigyvenome kartu Stambule.
– Tačiau po kurio laiko pasukote skirtingais keliais.
– Vienas išskirtinių turkų vyrų bruožų yra tas, kad tradiciškai vyras yra šeimos globotojas, todėl jis ypač rūpinasi savo moterimi ir vaikais. Taip, tai klasikinis modelis, kuris jau yra pasikeitęs Vakaruose.
Prieš penkerius metus mano būsimasis vyras buvo neseniai atvykęs gyventi į Stambulą. Dar jautėsi neužtikrintai dideliame, labai kontrastingame mieste, kur yra didelė socialinė nelygybė ir didelis nusikalstamumas. Tuo metu Hakanas dirbo septynias dienas per savaitę, atlikdavo po penkias operacijas per dieną ir mažai būdavo namuose. Bijojo, kad tuo metu, kai jo nėra šalia manęs, man gali nutikti kas nors blogo. Juk aš šviesiaplaukė užsienietė, nemokanti vietinės kalbos, per daug drąsiai vaikštanti Stambulo gatvėmis. Nors aš nebuvau tokia trapi, nemokėjau jam suteikti vidinės ramybės, o jis jautėsi negalįs manęs apsaugoti.
Kartais meilės nepakanka, kad santykiai klostytųsi laimingai. Teko priimti skausmingą ir logišką sprendimą. Skirdamiesi abu ėjome prieš savo jausmus. Po to sekė labai sudėtingas laikotarpis. Man pusmetį truko depresija, buvau dingusi iš savo socialinio rato.
Vėliau pasinėriau į darbus ir įvairiausius projektus. Mauricijuje ėmiau dirbti su tinklaraštininkais ir vietinėmis reklamos ir turizmo agentūromis, atradau banglenčių ir jėgos aitvarų sportą. Tada sekė Nikaragva, Kosta Rika. Gyvenau džiunglėse ir dirbau kompiuteriu po palmėmis. Iš visų jėgų stengiausi uždaryti duris į praeitį.
Su Hakanu nesimatėme ketverius metus. Bet kas pusmetį ar aštuonis mėnesius socialiniuose tinkluose persimesdavome keliais sakiniais. Hakanas rašydavo: „Aš tūkstantį kartų apie tave galvojau.“ Aš atrašydavau, kad irgi negaliu jo pamiršti, tačiau reikia judėti į priekį ir viskas mums bus gerai.
– Kaip ryžotės atnaujinti santykius?
– Nors visą laiką galvodavau, kad nereikia gręžiotis atgal, bėgant metams nepavyko atsikratyti nuolatinių klausimų, kokias klaidas mes padarėme, kas būtų, jei netyčia susitiktume kur nors oro uosto salėje. Taip jau būna: jei kas nors lieka neužbaigta iš praeities, mintimis visada grįžti į tą vietą. Tai lyg vaiduoklis. Todėl nusprendėme, kad turime dar kartą susitikti, išsikalbėti, kad visiems laikams suprastume, kokia yra tiesa. Viskas savaime turėjo susidėlioti į savo vietas.
Niekada taip stipriai nesijaudinau, na, gal tik prieš vestuves. Šaltas prakaitas sruvo upeliais, atrodė, mirsiu. Susitikome Stambule oro uoste, kaip filmuose puolėme vienas kitam į glėbį, buvo daug ašarų. Taip prastovėję kokias dešimt minučių pajutome tą patį artumą ir ramybę būnant kartu. Niekas nebuvo pasikeitę, tik pradėjome dar labiau vertinti vienas kitą. Daugiau nebesiskyrėme. Po mėnesio susižadėjome Berlyne, o dar po septynių mėnesių susituokėme Vilniuje.
– Ar nebuvo baimės, kad Hakanui vėl gali kilti kokių nors baimių dėl jūsų santykių kaip pirmą kartą ir jis pasiūlys eiti skirtingais keliais?
– Nors meilė yra pagrindinė sąlyga laimingiems santykiams, vien jos nepakanka. Viskam turi būti savas laikas ir sava vieta. Per ketverius metus daug kas pasikeitė. Laikotarpis, kai Hakanas visa galva buvo pasinėręs į savo karjerą, baigėsi, jis tapo pripažintu savo srities specialistu, persidėliojo savo vertybes. Aš taip pat labai subrendau per tuos metus. Dabar, kai abu viduje jaučiamės brandūs, stabilūs ir ramūs, santykiai taip pat tapo harmoningi.
– Kuo ypatingas jūsų sutuoktinis?
– Geriausias vyras moteriai yra tas, kuris leidžia jai skleistis ir žydėti, palaiko jos idėjas ir meilės kupinomis akimis seka jos eiseną. Esu laiminga, kad šalia savęs turiu būtent tokį visa širdimi atsidavusį žmogų.
– Iš pradžių sakėte, kad Turkija ir turkai nevilioja. Ar lengvai pripratote prie tos šalies?
– Galbūt prie Turkijos negalėčiau priprasti, bet pritapau Stambule. Šis miestas labai mažai ką bendro turi su tuo, kaip mes suprantame Turkiją. Stambule susitelkę labiausiai išsilavinę pasaulietiški žmonės iš visos Turkijos. Ten žmonės nėra fanatiškai priklausomi nuo religijos, įvairių tradicinių ritualų, kaip provincijoje. Gyvename Fenerbahčės rajone, garsėjančiame savo futbolo ir krepšinio komandomis. Čia retai pamatysi moterų, apsivyniojusių galvas skaromis.
Stambuliečiai šalia esančioje pakrantėje rytais sportuoja ar vedžioja šunis. Paradoksalu, nes musulmonų tikėjimas neleidžia namuose laikyti šuns ar katės. Jaučiuosi tarsi gyvenčiau bet kuriame kitame vakarietiškame Europos mieste.
– Kaip ruošėtės savo vestuvėms, ar iš anksto aptarėte, kokių tradicijų laikysitės?
– Vilniuje mes atšventėme kamerinėje aplinkoje, o Turkijoje kelsime dar vienas vestuves. Turkiškos vestuvės turi būti labai didelės.
Lietuviškas vestuves aš pati organizavau. Žinoma, tariausi ir su vyru bei jo šeima. Uošvis, buvęs diplomatas, Mustafos Kemalio Ataturko (Turkijos Respublikos įkūrėjas ir pirmasis jos prezidentas) gerbėjas, savo vaikus auklėjęs europietiška dvasia, kategoriškai atsisakė bet kokių religinių ritualų per vestuves.
Vilniuje susituokėme Rotušėje violončelei grojant Johanno Sebastiano Bacho kūrinius, po to visi pasivaišinome „Stiklių“ restorane. Užutrakio dvare surengėme fotosesiją ir vakarinei puotai pasirinkome restoraną „Esperanza Resort“. Viskas buvo paprasta ir jauku. Hakano šeimai labai patiko Lietuva, juos sužavėjo ramybė ir nuostabi gamta.
Turkijoje vestuvės vyks vieno seniausių Stambulo universitetų teritorijoje – ten labai gražus sodas ir atsiveria vaizdas į Bosforo sąsiaurį. Į pokylį kviesime apie tris šimtus žmonių. Didžioji dalis svečių bus iš medikų pasaulio. Tik nežinau, ar spėsime su visais pabendrauti, nes Turkijoje vestuvių ceremonija paprastai prasideda šeštą valandą ir baigiasi dvyliktą valandą nakties.
– Koks jūsų vyro temperamentas? Neretai turkai yra labai temperamentingi, netgi įkyrūs?
– Tai stereotipas, kad turkai yra karštakošiai, įkyrūs, emocionalūs. Būtent temperamentingi turkai labiausiai ir atkreipia dėmesį savo gašliais komentarais ar nesugebėjimu valdyti emocijų. Tačiau tai nepriklauso nuo tautybės.
Natūralu, kad turistų gausiai lankomose vietose sutikti prekeiviai yra įkyrūs. Išsilavinę žmonės visuose kraštuose yra subtilesni. Mano vyras yra labai ramus žmogus, o konflikto metu balso nekelti moko ir mane.
– O kaip pasidalijate buities darbais?
– Tarkim, vakar vyras darė vakarienę, šiandien aš gaminsiu valgį, nes vyras dirba iki pusės aštuonių. Indus namuose plauna indaplovė arba namų tvarkytoja, kuri ateina kartą per savaitę. Klausimų dėl darbų pasiskirstymo nekyla, daug ką darome kartu.
– O kaip jūs ginčijatės? Gal būna nekalbadieniai, o gal susėdate ir viską išsiaiškinate?
– Aš esu emocingesnė ir kartais kalbu nepagalvojusi. Tikras aviniškas charakteris. (Juokiasi.) Susikivirčiję stengiamės visus nesutarimus išsiaiškinti prieš miegą. O kitą rytą, kad ir kaip būtų sunku, nusišypsome ir pasveikiname vienas kitą su nauja diena. Ir tuomet priešiškumas akimirksniu praeina. Kad ir kaip būtų pikta, stengiesi matyti gerus dalykus, ir pyktis praeina.
– Minėjote, kad jūsų vyras romantiškas. Kaip jis sugeba jus nustebinti?
– Didžiausia staigmena buvo Kalėdų eglutė. Porą dienų laksčiau po visą Stambulą ieškodama gyvos, kvepiančios eglės. Ten nieko panašaus kaip Lietuvoje nėra. Pasiguodžiau vyrui. O kitą dieną po namų langais išvydau sunkvežimį, atgabenusį gyvą eglę sunkiame vazone. Matyt, iš užmiesčio medelyno. Vakare kartu su Hakanu ją puošėme. Buvo labai romantiška.
– O kaip jūs savo vyrą pamaloninate?
– Aš jį nustebinu šaltibarščiais. Ypač dabar, kai karšta, labai dažnai juos gaminu.
– Ar savo vyrą mokote šokti tango?
– Truputėlį mokau, nes Turkijoje tango bus mūsų vestuvinis šokis.
– Kokia jūsų kasdienybė?
– Įsikūrusi Stambule pradėjau dirbti vyro klinikoje su tarptautiniais klientais. Daugiausia tai anglakalbiai žmonės, taip pat vokiečiai ir prancūzai. Į kliniką ateina ir lietuvių – tai daugiausia emigrantai, gyvenantys Anglijoje.
Mano diena prasideda šeštą valandą ryto. Keliuosi anksčiau nei vyras, pagaminu jam pusryčius, suruošiu pietus išsinešti.
Pusę aštuntos vyras eina į darbą, aš einu į intensyvius turkų kalbos kursus, o po jų – į kliniką, kur dirbu iki vakaro.
– Kalbant apie grožio procedūras, kas madinga šioje srityje?
– Dabar naujausia mada – skruostikaulių didinimas.
Hakanas per dieną atlieka maždaug dvi plastines operacijas, o likusią dienos dalį specializuojasi su neinvaziniais chirurgijos būdais – dėl įvairių priežasčių pacientams leidžia botoksą – ne tik tiems, kurie nori atsikratyti raukšlių, patempia odą, bet ir, pavyzdžiui, tiems, kurie griežia dantimis. Taip pat botokso procedūras renkasi tie, kurie kenčia nuo migrenos ar per didelio prakaitavimo.
Gerbiu Hakaną už tai, kad jis savo profesijoje laikosi etinių nuostatų, o ne, kaip dauguma dirbančiųjų grožio srityje, stengasi bet kokia kaina kuo daugiau pasipelnyti iš savo pacientų. Jeigu fiziologiškai negalima išpildyti kliento pageidavimų, jis atsisako daryti operaciją arba atkalba nuo jos.
Neretai plastikos chirurgai juokauja, kad didžiajai jų pacientų daliai reikėtų pirmiausia kreiptis pas psichologus. Pasitaiko tokių pacientų, kurie nepatenkinti rašo: „Pasidariau šimtą asmenukių, ir nė vienoje nuotraukoje mano nosis neatrodo gerai.“ Tai jau psichologinė problema.
– Ar jums nekyla noras pasidaryti kokią nors plastinę operaciją ar susileisti botokso?
– Įdomu tai, kad plastikos chirurgų moterys dažniausiai yra labai natūralios, nenaudoja makiažo ir nesiklijuoja nagų. Kol kas savo išvaizda esu patenkinta. Tačiau suprantu, kad bėgantys metai, vaikų gimdymas ar sveikatos problemos moters kūną gali pakeisti ir kartais prireikia plastikos chirurgo pagalbos.
– Koks vakaras jums romantiškas?
– Mūsų visi vakarai yra labai romantški, vien dėl žvakių apšvietimo. Net filmus žiūrime žvakių šviesoje. Atrodo, toks paprastas dalykas, bet puikiai veikia. Žvakėms pinigų tikrai nereikia gailėti.
Manau, kad poras kaip niekas kitas stiprina bendri pomėgiai. Vakarais mes lipdome skulptūras, kurias vėliau nešame į keramikos studiją išdegti. Savaitgaliai – tai mūsų jachtadieniai. Jau kuris laikas pro namų langus žvelgdami į jachtų prieplauką svarstėme, kad visai smagu būtų pabandyti. Ir štai užsirašėme į buriavimo pamokas. Galbūt ateityje, kai turėsime būrį vaikų, visi kartu galėsime keliauti savo mažu laiveliu.
– Mokate anglų, rusų, vokiečių, ispanų, prancūzų, turkų kalbas. Kokia kalba dažniausia sakote meilės žodžius, o kokia kalba baratės?
– Meilės žodžius sakau turkiškai, o baramės angliškai.
– Gyvenime daug laiko esate praleidusi kelionėse ir kelyje. Kas jums svarbiau – kelias ar tikslas?
– Dažnai malonus yra procesas. Tačiau žiūrėdama į savo gyvenimą iš didelės perspektyvos suprantu, kad aštuonios šalys, kuriose teko gyventi, dirbti ir mokytis, penki kelionėse išmaišyti žemynai tebuvo kelias į tikslą. Būti čia ir dabar, su tinkamu žmogumi ir jaustis puikiai – tai svarbiausia. Kai gyveni pilnatvėje, nebelieka blaškymosi. Stambulas yra mūsų namai, miestas, kuris stebina ir žavi, bet kartu ir verčia gyventi įtemptu ritmu.
– Ar esate kalbėjusi su vyru, kaip kada nors, jei ištiks santykių krizė, ją spręsite?
– Esame sutarę, kad jei galvosime apie skyrybas, neskubėsime žengti lemtingo žingsnio – prieš tai apsilankysime pas šeimos psichologą. Meilė yra didelė vertybė, kai kurių ji taip niekada ir neaplanko, todėl šią dovaną reikia branginti.
Gaila, bet daug porų išgyvendami santykių krizę skuba nutraukti santykius, o po to metų metus gydosi iššiskyrimo žaizdas. Dar esame susitarę, kad mūsų vaikai turės Lietuvos pilietybę, manome, kad jaustis Europos Sąjungos dalimi yra gerokai prasmingiau, nei prisidėti prie autoritarinio režimo.
