Dizainerė iš darbo patirties su klientėmis žino, kad mažiausiai galvos skausmo sukelia spinta, kurioje pagrindiniai drabužiai yra skirti kasdieniam nešiojimui. Viena sąlyga – jie turi būti kokybiški ir nepavaldūs mados tendencijoms. Jeigu reikia rinktis, kam išleisti daugiau pinigų: kokybiškam klasikiniam paltui ar proginei suknelei? Vidos prioritetas – paltas.
„Mūsų prekės ženklas prasidėjo ne nuo mados ir ne iš kažkokių konkrečių idėjų. Tik iš darbo, iš nuolatinio kolekcijų kūrimo supranti, kas yra reikalinga, kas dabar svarbu. Nes kai tik pradedi kurti kolekcijas, norisi daryti daug, įgyvendinti visas fantazijas. O krypties pakeitimas – natūralus darbo eigos ir patirties rezultatas. Pokyčius turi prieiti pats, natūraliai. Antraip vis tiek išeis tam tikra mada.
Tarkim, dabar visi kuria tą tvarią madą, ekologiškus daiktus... Bet kartais tai – tiesiog marketinginis žingsnis. Pavyzdžiui, anksčiau visi kūrė veikliai ir energingai moteriai. Kodėl? Todėl, kad ta veikli ir energinga moteris turi pinigų ir gali pirkti kolekcijų rūbus.
Arba vienu metu buvo pradėta gaminti didesnių dydžių rūbų linijas. Nes atseit tos didesnės moterys kažkodėl turi būti verslios, turinčios didesnes pajamas“, – pasakoja V.Simanavičiūtė.
Dizainerė nori atsiriboti nuo apibūdinimo „tvari mada“ ir siekia, kad jos kūriniai tiesiog būtų kokybiškai pasiūti.
– Dirbate ne viena – drauge su Guoda Giedraite ir Juste Marcelioniene. Kaip susibūrėte ir kartu išgryninote „OVO things“ idėją?
– Pradedant jau pažinojau Guodą, paskui susipažinau ir su Juste. Tuo metu kaip tik buvau baigusi kurti kolekcijas, dirbau tik su individualiais klientais. Žinojau tiek, kad daugiau kolekcijų nenoriu. Ir su Guoda pradėjome kalbėtis, ką būtų galima daryti. Bebendraudamos ir išvystėme „OVO things“ koncepciją.
Nenorėjom, kad tai būtų populiariojo tipo trendas, mada. Nebetikiu ta pop kūryba, juo labiau Lietuvoje. Su „A&V“ buvome vieni tų kūrėjų, kurie kiekvienais metais pristato po dvi kolekcijas. O kaip vyksta mados verslas? Būna mados savaitės, per jas dizaineriai pristato savo darbus, o asmenys, lemiantys, kas bus parduotuvėse, sėdi pirmose eilėse ir perka. Jie stebi, perka, užperka...
Padarai kolekciją, pasirodai. Bet nėra tiek pirkėjų nei paties išvystyto verslo. Kažkada natūraliai ateina persisotinimas tuo. Ir dabar galėčiau padaryti kolekciją, ir labai gerai. Bet kas iš to? Man tai nebeįdomu.
– Su Aleksandru Pogrebnojumi ne vienerius metus vystėte prekės ženklą „A&V“. Jo koncepcija – toli nuo jūsų dabartinių kūrybos sprendimų. Ar sunku buvo taip kardinaliai pakeisti kryptį ir kas lėmė to pokyčio norą?
– Lietuvoje iš kolekcijų pristatymų tikimasi reginio. Todėl „A&V“ kolekcijų istorijoje – daug skirtingos stilistikos. Nuo turtingų spalvų ir formų iki minimalizmo ir dekonstrukcijų.
Žiūrovas iš kiekvienos kolekcijos laukia naujų idėjų. Tai primena teatrą, nuotaika kuriama teatrinėmis priemonėmis: šviesa, muzika, personažais. Dirbau, dirbau ir jau supratau, kad nebenoriu kurti kolekcijų. Man visada buvo svarbu kokybiškas drabužių siuvimas. Visada to siekiau. Dabar mano didžiausias įkvėpimas yra siuvėjo amato meistrystė – tai, ką baigia sunaikinti masinio siuvimo technologijos.
Džiaugiausi, nes radau meistrą Sergejų Gusevą („bespoke“ technologija, kai viskas siuvama rankomis iš aukštos kokybės medžiagų), mokiausi jo seminare Rygoje. Tokių meistrų nėra nei Lietuvoje, nei daugelyje kitų šalių – Europoje tokia technologija gyva tik Italijoje ir Londono Savil gatvėje (Sevile Row). Kitur tikro individualaus siuvimo technologijos išnyko kartu su senaisiais meistrais. Dažnai prašau patarimo Sevil gatvėje dirbančios meistrės Marijos Mikštaitės.
– Dauguma naujų ženklų gręžiasi būtent į minimalizmo kryptį. Kiek konkurencijos jaučiate?
– Minimalizmas yra viena iš mados tendencijų. O mes orientuojamės į klasiką, kuri nepavaldi mados tendencijoms. Audiniai, iš kurių siuvame drabužius, taip pat klasikiniai: vilnos krepas, tvidas, flanelė, medvilninis tvilas, oksfordas. Klasika ir minimalizmas turi panašią ramybės estetiką.
Tačiau nesame vieninteliai, kuriems štai jau nėra jokių konkurentų. Jeigu kažkam tavo darbai patinka, tie žmonės dažnai tampa ir nuolatiniais klientais. Į juos daugiausia ir orientuojamės. Tuos, kurie įvertina. Tada nelieka ir požiūrio „čia brangu“, nes žmogus mato daikto vertę ir žino, už ką moka.
– Kaip reaguojate į neigiamas pastabas, neprašytus komentarus apie prekių kainą ar vertę?
– Mes pasiruošę išklausyti klientų pastabas, galime spręsti kylančias problemas. Audinius perkam iš gamintojų , kurie turi ilgametes tradicijas. Daug dėmesio skiriam modelių konstrukcijai ir siuvimui. Todėl galime tikėtis, kad klientai lieka patenkinti kainos ir vertės santykiu.
O neigiamų komentarų internete nelabai susilaukiame. Gali kažkas svarstyti, kad gaminiai brangūs... Bet jei ta nuomonė – internetinė, aš nežinau nei kas tas žmogus, nei kas jam brangu, o kas pigu. Vienam 20 eurų daug, kitam 2000 – brangu.
– Šiuo metu galima įsigyti „OVO things“ marškinių, suknelių, šalikų ir sijoną-pieštuką. Kokias naujienas ruošiate rudeniui, žiemai?
– Mūsų „OVO things“ drabužių spinta pasipildys juodos vilnos krepo švarku ir storos vilnos tvido paltu. Šie drabužiai bus reikalingi ilgiems lietuviškiems rudens ir pavasario sezonams, tai – pereinamasis laikas.
– Kiek laiko gaminys turėtų tarnauti ir ar jam reikalinga labai sudėtinga priežiūra?
– „OVO things“ drabužiai skirti ilgam nešiojimui. Mes planuojame ir gaminame taip, jog dėvėjimui jie tiktų apie penkerius metus. Tai gali priklausyti ir nuo nešiojimo intensyvumo. Greičiausiai susidėvi pamušalas, todėl jį reikia keisti. Medvilninius mūsų drabužius galima ir skalbti, ir valyti. Vilnos audinio drabužiai – tik valomi. – Po „OVO things“ ženklu slepiasi ne tik apranga, bet ir žvakės, lovų užtiesalai. Kokius idealius namus sukurtumėte sau? Ir kas prišaukia daugiau mūzų: ramybė kaime ar beprotiškas ritmas mieste?
– Jaukius daiktus namams kuria kolegės Guoda ir Justė. Jos turi daug patirties, kuriant savo namų aplinką.
Žinau, kad būna, kam norisi šaltų, modernių namų, stiklo ir betono. Aš šito tikrai nenoriu. Mano svajonių namas turėtų būti už miesto. Daug šviesos. Namų centre – didelė balta krosnis. Daugiafunkcinė ir graži kaip skulptūra. Aplink namą augtų gėlės: irisai, lelijos, bijūnai ir jurginai.
Dar būtų gerai, kad būtų ožkų, vištų, šunų ir katinų.
Mūzų paieškos miesto šurmulyje – mitas. Gal mieste geriausiai jaučiasi tie, kurie jame gimę, išaugę ir jiems didmiestis yra natūrali aplinka. Gal jiems reikia stresų, naktinio gyvenimo... Aš tokiais paribiais niekada nenorėjau vaikščioti. Save labiau laikau gamtos ir kaimo aplinkos žmogumi.
Kai dabar papasakojau apie savo svajonių namus, supratau, kad čia kaip kažkokia ferma turėtų būti (juokiasi). O laukti mūzų man atrodo beviltiškas dalykas. Kūryba yra disciplina, žinojimas, ką reikia padaryti, atsakomybė ir kad tau patiktų tai, ką darai.
– Kaip saikingumo filosofiją pildote kitose gyvenimo srityse? Ir ar tai – svarbu? O gal įmanomi ir kontrastai, pvz., rengtis spinta-kapsule, o namie turėti 10 arbatos servizų?
– Saikingas spintos turinys nebūtinai turi virsti gyvenimo filosofija. Juk gali namuose būti daug knygų arba meno kūrinių. Aišku, būtų gerai namie nekaupti nereikalingų daiktų. Aš, tiesą sakant, nieko nekaupiu. Viską metu (juokiasi).
– Kokius 10 daiktų patartumėte Lietuvoje gyvenančiai moteriai turėti savo spintoje?
– Galėčiau tiksliau išvardyti 10 reikalingų bazinių drabužių spintoje tik daugiau sužinojusi apie konkrečią moterį, kuri tuos rūbus dėvės, jos gyvenimo būdą. Nėra tokių 10 drabužių, kurie turėtų būti kiekvienos moters spintoje. Nors taip norisi pradėti sąrašą: balti marškiniai, sijonas-pieštukas, maža juoda suknelė...
