Tuomet, kai visa Lietuva smalsiai stebėjo garsaus dizainerio ir jo žmonos modelio konfliktus, pora pykosi viešai: moteris vyrą kaltino smurtu, jis, pabuvęs areštinėje, skolingas neliko – pabrėžė, kad puolė žmona, o jis tik gynėsi.
Vėliau garsus dizaineris negailėjo kalbų, kad Monika nebuvo jam ištikima ir net vartoja narkotikus. M.Račiūnaitė, norėdama paneigti tokias kalbas, paviešino testą, kuriame buvo nurodyta, kad jos organizme jokių narkotinių medžiagų nerasta.
Negana to, modelis atskleidė, kad jųdviejų su Aleksandru santuoka – tik teatras, oficialiai ji nėra galiojanti. Mat pora susituokė tik bažnyčioje ir per 10 dienų, kaip kad tuo metu buvo reikalaujama, santuokos taip ir neįteisino.
Galiausiai Monika su sūnumi Mykolu išsikėlė iš vyro namų ir atsiribojo nuo bet kokių kalbų apie santykius.
Socialinėje erdvėje šiandien atrodo, kad jie puikiai sutaria, dalijasi sūnaus auklėjimą, o ankstesnės romano puslapių vertos jųdviejų dramos – jau praeitis. Ar dizaineris ir manekenė vėl kartu?
Išgirdusi šį klausimą Monika nusijuokė: „Ne, mudu nesame pora. Ir nesame jau seniai. Ne kartą esu sulaukusi klausimo, ar mes vėl kartu, – žmonės, matydami mūsų bendravimą, stebisi, kad nesame pora. Nebeturime bendros buities, tad ir santykiai persikėlė į kitą lygmenį.“
Šiandien Monika atvira – nepavykusi santuoka, pasaulį supančiojusi pandemija ir ramybės paieškos ją išginė iš Lietuvos. Moteris su aštuonmečiu sūnumi Mykolu laimę šiandien kuria ir sielos ramybės ieško svetur – jie įsikūrė Latvijoje, Liepojoje.
– Kokie vėjai jus su sūnumi Mykolu nupūtė į kaimyninę Latviją?
– Jau tris vasaras iš eilės čia, Liepojoje, atostogaudavome. Dievinu šį keturių vėjų miestą! Man čia net oras kitoks, gamta nuostabi, miestas be galo ramus, jaukus, gausu erdvių ir vaikams, ir suaugusiesiems. Be to, ir jūra šalia, o paplūdimiai – ir laukiniai, ir didžiuliai. Čia aš atsigaunu, energiškai jaučiu, kad čia – mano vieta, čia mano mintys šviesios, čia, atrodo, ne toks baisus net tas nelemtas koronavirusas.
Rugpjūčio pabaigoje, kai po vasaros sėdome į mašiną važiuoti namo, pasidarė labai liūdna, net verkti norėjosi, kad turime grįžti į Vilnių! Juk Mykolui – į mokyklą, jis jau antrokas.
Vilniuje aš nesijaučiu rami, ten net ore sklando įtampa ir nežinomybė, žmonės be šypsenų, susikaustę. Tačiau sostinėje užtrukome neilgai. Pandeminė situacija viską sudėliojo kuo puikiausiai – esame ten, kur atsigauna siela. Mykolas mokosi nuotoliniu būdu (pakeitėme mokyklą ir pasirinkome tokį mokymosi modelį), o aš, visą laiką būdama su juo čia, kur man be galo gera būti, galiu stiprinti mūsų ryšį ir jaustis kuo puikiausiai.
– Tačiau pajūrio miestas vasarą atrodo vienaip, o žiemą – kitaip. Ar nenusivylėte, nepasigailėjote savo sprendimo čia gyventi ir ne sezono metu?
– Žinoma, dabar jau nebepasideginsiu. (Juokiasi.) Man labai įsiminė akimirka, kai atvykę išlipome iš automobilio. Iškart pasijutau įkvėpusi gūsį gaivaus ir šviežio oro, atrodė, kad plaučiai gavo daugiau deguonies! Nuostabus jausmas.
Kiekvieną dieną su Mykolu einame pasivaikščioti prie ežero, palei kanalą, į mišką ar nuvažiuojame prie jūros. Kasdien ką nors atrandame, nors ir mažą stebuklą. Pastebime detales, jaučiamės esantys labai arti gamtos – apie tai Vilniuje negalėjome svajoti. Net stiprūs Liepojos vėjai, kurie naktimis gaudžia už lango, man mieli!
– Ar reikėjo drąsos, pasiryžimo palikti vadinamąją komforto zoną ir išvykti? Juk Vilniuje ne tik namai, bet ir artimieji, draugai, net šaligatviai savi.
– Taip, Vilnius – mano miestas, čia ir draugai, ir aplinka sava. Jei ne pandemija, nesu tikra, ar viskas būtų taip, kaip yra dabar. Tačiau koronavirusas, karantinai, sustoję darbai mano mintis sudėliojo taip, kad išvažiavome ieškoti ramybės ir laiko sau.
Manau, dabar buvo pats tinkamiausias laikas padaryti tai, ką norėjau. Pabėgome nuo išgąsčio, nerimo ir nežinomybės. Kartu – ir nuo pandemijos, nes Latvijoje sergančiųjų skaičiai kol kas gerokai mažesni.
Prisitaikėme prie situacijos, nedejuojame ir gyvename taip, kaip siaučiant pandemijai mums atrodo geriausia ir patogiausia. Suprantame, kad dabar toks metas, ir ne tik pas mus – visame pasaulyje. Išbūsime, išlauksime, ir tai darysime ne didmiesčio chaose, o pajūrio ramybėje. Stengiuosi ir, manau, man pavyksta šioje situacijoje rasti privalumų.
Vilniuje nuolat bėgau, lėkiau. O dabar mane apėmęs toks keistas jausmas – esu sustojusi, turiu laiko gilintis į save ir sūnų, viskas matyti gryniau, giliau, aiškiau. Tik reikia mokėti tai įžvelgti, pasiimti ir apgalvoti.
Pasaulis prasideda nuo mūsų pačių. Jei pervargome, esame susierzinę, paspausti „Stop“ mygtuką be galo gera ir naudinga.
Pirmą kartą gyvenime jaučiuosi taip gerai! Čia jaučiame harmoniją, gyvename savo ritmu, vaiko nereikia anksti ryte versti iš lovos ir įkalbinėti eiti į mokyklą. Šiuo nauju gyvenimo etapu visiškai mėgaujamės abu. Džiaugiuosi, kad turiu šią galimybę.
Esu gamtos vaikas, miesto ritmas mane išbalansuoja. Man reikia vėjų, miškų, erdvės, dangaus ir jūros – visa tai radome Liepojoje.
– Vis dėlto visą laiką būti dviese su aštuonmečiu, kuris mokosi nuotoliniu būdu, – nemenkas iššūkis, juk laiko sau visai nebeturite. Liepojoje nėra nei Mykolo tėčio, nei artimųjų, galiausiai net draugų, kurie pabūtų su vaiku ir išleistų jus pabūti vieną.
– Mudviem puikiai sekasi ir čia. Turime dienos planą ir jo laikomės.
Taip, dabar esu ir Mykolo mokytoja – jam reikia pagalbos, mokomės abu. Žinoma, draugų jis pasiilgsta, bet džiaugiuosi, kad noriai keliasi, sėda prie kompiuterio, kad mokytis jam patinka.
Laikas sau... Jo savo mintims ir apmąstymams turiu tuomet, kai Mykolas žaidžia paplūdimyje ar miške, kai būname gamtoje. Būdama su sūnumi galiu nevaržoma būti ir su savimi.
Turiu prabangaus laiko ir knygą paskaityti, ir filmą ramiai pažiūrėti – mums puikiai pavyksta susidėlioti dienos rutiną.
– Sustojęs gyvenimas daugeliui suteikė ne tik galimybę įsigilinti į save ir pasaulį, išgirsti savo mintis. Pandemija ne vienam kirto ir per darbus, piniginę.
– Taip, mano, kaip modelio, duona šiuo metu visai sudžiūvusi! (Juokiasi.) Nėra galimybių keliauti, tad nėra ir šio darbo.
Stoja ir įvairūs projektai. Jau vasarą buvo aišku, kad mano darbai stoja ir neaišku, kada vėl atsigaus. Žinoma, buvo streso. Tačiau vėliau suėmiau save į rankas, supratau – gyvenimas pasikeitė, ieškokime gerųjų jo pusių.
Iš ko gyvename? Iki pavasario karantino Vilniuje dirbau kosmetologe, pabaigusi mokslus atidariau savo kabinetą. Turiu šiek tiek santaupų, šiek tiek prisideda ir Aleksandras. Tokie dalykai parodo, kiek daug mes galime susimažinti poreikius, kiek nedaug vis dėlto žmogui reikia. Kol kas mums užtenka tiek, kiek turime.
Neketinu sėdėti rankų sudėjusi ir čia, Liepojoje. Turiu idėjų, mėginsiu ir latviams pasiūlyti savo kosmetologijos paslaugas, imsiuosi internetinės prekybos lietuviška ir latviška produkcija.
Matau čia galimybių, konkurencija čia kur kas mažesnė nei Vilniuje.
Be to, bendradarbiauju su italais, norime čia atidaryti jų modelių agentūros būstinę, kurią Latvijoje prižiūrėčiau aš. Turime viziją, deriname planus ir laukiame, kol bus galimybė jiems čia atvykti.
Planai, darbai, kaip ir visas gyvenimas, šiuo metu yra lėti. Tačiau džiaugiuosi, kad jų turiu, ir degu noru ko nors imtis. Ir kartu mėgautis gyvenimo kokybe. Nebežinau, ar grįšiu į Vilnių! (Juokiasi.)
– Bilieto atgal, nors ir simbolinio, judu su Mykolu neturite?
– Ne. Ir visai nenorime apie tai galvoti. Važiuodama čia turėjau mintį, kad būsime iki pavasario. Baigsis žiema, baigsis pandemija ir važiuosime namo. Tačiau kuo ilgiau čia būnu, tuo labiau noriu likti dar ilgiau ar net visam laikui.
Kita vertus, grįžti pavasarį ir vasarą vėl čia atostogauti... O kam? Galime neišvykti ir čia laukti vasaros, pajūrio kurorto teikiamų malonumų. Žinoma, daug priklausys nuo to, kaip seksis įgyvendinti savo idėjas, pradėti veiklą čia.
Man gera vienai, netrūksta nei draugų, nei vakarėlių.
– O gal Latvijoje jus laiko ir meilė?
– Taip! (Juokiasi.) Mane čia atvijo begalinė meilė šiam kraštui, jūrai, gamtai. Ir gyvenu su didžiule ir vienintele savo meile – sūnumi.
– Kaip šiandien bendraujate su Mykolo tėvu Aleksandru? Juk išsiskyrėte itin dramatiškai, tuo metu negailėjote vienas kitam išties aštrių žodžių.
– Mes sutariame draugiškai, šiltai, telefonu kalbamės kiekvieną dieną. Galime kalbėti apie viską, juokauti apie simpatijas. Praeities nesutarimai ir liko praeityje. Nenoriu tų blogų emocijų nešiotis širdyje, paleidau jas jau senokai.
Esame dėkingi vienas kitam, nes turime puikų sūnų. Abu džiaugiamės juo vienodai. Mykolas, žinoma, mus labai riša.
Sūnus labai pasiilgo tėčio, nors ir kasdien mato per kamerą.
– Kokie buvo jūsų metai po visų dramų? Ar bandėte gelbėti santuoką?
– Mūsų skyrybos po visų viešų dramų įvyko labai greitai, aš išsikrausčiau. Jis gyveno viename Vilniaus gale, mes su Mykolu – kitame. Savaitgaliais Aleksandras bendraudavo su vaiku, jie susitikdavo. Po truputį ir mes vienas kitą prisijaukinome iš naujo, tik jau ne kaip mylimieji, o kaip draugai, kaip Mykolo tėvai.
Nusprendėme pamiršti savo nuoskaudas. Esame mama ir tėtis, sūnui reikia mūsų abiejų. Nutarėme dėl jo stengtis ir nebeprisiminti to, kas tapo praeitimi. Ir šiandien galiu tik pasidžiaugti, kad mums tai iki šiol pavyksta.
Abejoju, ar pavyktų gyventi drauge. Minčių gelbėti mūsų santykius, klijuoti tą gerokai suskilusį puodą neturėjau. Dabar mūsų santykiai kur kas stabilesni.
Aleksandras yra meno žmogus, jam reikia daugiau erdvės. Jis gyvena savo gyvenimą, o aš puikiai gyvenu savąjį.
– Visos įsimylėjusios, žengdamos prie altoriaus, gimdydamos vaikus tikimės, kad meilė degs amžinai, o senatvėje dviese gersime arbatą savo svajonių namuose. Jums su Aleksandru, deja, nepavyko. Kur sėmėtės stiprybės, kas įkvėpė pakelti galvą ir eiti tolyn?
– Žinoma, gaila, kad taip nutiko. Kartais pagalvoju, kad prie mūsų dramos daug prisidėjo viešumas. Gal viskas būtų buvę kitaip, jei aplinka nebūtų reiškusi savo nuomonės, nebūtų norėjusi nuolat pamokyti, nebūtume jautę didžiulio psichologinio spaudimo kiekviename žingsnyje...
Vis dėlto dabar bendraujame daug geriau, daug prasmingiau ir draugiškiau. Juk meilė nėra tik rožiniai akiniai, tik drugeliai pilve.
Kai nukrinti ir skaudžiai užsigauni, suvoki: meilė būna ir kitokia. Tarp mūsų su Aleksandru tikrai yra meilė, tik ji jau ne tokia.
Mane visą laiką labai palaikė šeima. Po skyrybų man buvo labai sunku, labai išgyvenau, net akyse juoda darėsi. Man nebereikėjo pamokymų ir aiškinimų, reikėjo tik palaikymo. Be galo esu jiems už tai dėkinga.
Skaudu, pikta, apmaudu – manyje grūmėsi daugybė neigiamų emocijų. Tuomet susiėmiau, stengiausi daug dirbti, pradėjau skaityti psichologines knygas. Jos motyvavo, įkvėpė. Reikėjo laiko, kad sustiprėčiau.
Tačiau šiandien išmokau pamoką: kai palūžti, atsitiesęs tampi dar stipresnis. Iš dugno pakilęs į paviršių išsiugdai kitokį požiūrį, daug stipresnes vertybes, savisaugos instinktą.
Jei galėčiau grįžti tuos septynerius ar net aštuonerius metus atgal... Buvau labai jauna, impulsyvaus charakterio. O dabar užaugau, branda ir supratimas ateina savo laiku. Kita vertus, manau, su manimi nelengva ir dabar – tiksliai žinau, ko noriu, to ir siekiu. Tai man teisingas kelias tikslų link.
– Praėjo nemažai laiko – jau beveik septyneri metai. Ar per šį laiką nors kartą išgirdote nuoširdų Aleksandro „Atsiprašau“?
– Aleksandras nėra tas vyras, iš kurio išgirsi atsiprašymą ar meilės prisipažinimus, tikrai ne. Pažįstu jį, tokie žodžiai ne jo charakteriui.
Man to saldumo, nors minimalaus, labai trūko. Švelnaus apsikabinimo, pabučiavimo ir patikinimo, kad viskas bus gerai. Jis tai turi, bet laiko giliai viduje, netransliuoja. Galbūt jam tai atrodo nevyriška?
Bet jo meilę jaučiame kitaip. Jis rūpinasi, paklausia, ar nieko netrūksta, ar viskas gerai. Jis praktiškas žmogus.
Kita vertus, ir aš nesu tobula. Su Aleksandru visada buvau gana tiesmuka. Tačiau nuslūgus emocijoms visada įstengdavau jo atsiprašyti. Mano žodis jį labai gerai veikė, greitai susitaikydavome.
– Kokią svarbiausią pamoką būsimiems santykiams išmokote iš šios savo meilės istorijos? Kiek verta nusileisti neišduodant savęs?
– Turime priimti vieni kitus tokius, kokie esame. Turime stengtis suvokti, kad būtų lengviau gyventi. Jei nesistengi suprasti, įsivaizduoji ir tikiesi, kaip kitas turi elgtis, o jis taip nesielgia, viskas ir griūva. Santykiuose reikia padirbėti, kad būtų – svarbiausia – pagarba vieno kitam.
Esame žmonės, galime save kontroliuoti, santykiuose nereikėtų vadovautis tik instinktais ar emocijomis. Labai svarbu savikontrolė.
Jei noriu išrėkti, jei noriu trenkti kumščiu per stalą, gal verta susivaldyti?
Juk visada galima atsitraukti, išeiti, pagalvoti, ar tikrai verta, ar tikrai noriu tai pasakyti mylimam žmogui. Juk santykiai – toks trapus dalykas, vienas žodis gali labai įskaudinti arba pakylėti į žvaigždes. Puoselėji, stengiesi ir vis tiek nesi tikras, kad tau pavyks. Santykiai yra nuolatinis darbas, kuris turi būti dirbamas su meile, gyvenimo mokykla.
Man atrodo, elgtis kaip tik nori – vadinasi, nejusti pagarbos savo antrajai pusei. Kai gerbi žmogų, gerbi save, visada pagalvosi prieš ištransliuodamas susikaupusias blogas emocijas artimiausiai aplinkai.
Net ir susitaikius akmenėlis įkrinta į širdį, o vėliau gali vėl įžiebti pykčių.
– Auginate berniuką. Ar pasvarstote, kaip jį auklėti, kaip ugdyti tą šilumą, jautrumą, meilę kitam? Juk kada nors ir jis bus vyras savo mylimajai, o santykių suvokimas ateina iš šeimos, iš vaikystės pavyzdžio.
– Būti vieniša mama nėra paprasta ir lengva... Tai iššūkis, tuo labiau kai augini berniuką, o ne mergaitę. Aš niekada neatstosiu tėčio, bet kaip mama jam atiduodu geriausia, ką turiu.
Svarbiausia mums atvirumas ir pasitikėjimas, Mykolas žino, kad gali su manimi apie viską kalbėtis, nes aš jį visada priimu su meile, išklausau.
Mes esame patys geriausi draugai, ir tas ryšys visam gyvenimui. Kartu mokomės, kartu pasitariame, stengiamės į viską žvelgti filosofiškai, giliau pakapstyti ir suvokti.
Paviršutiniškumas – ne mums. Mykolo charakteris gana stiprus, bet jis ir jautrus, visada užjaus silpnesnį, jaučia stiprų ryšį su gamta ir pagarbą jai.
Esu įsitikinusi – kai sūnus turės savo šeimą, bus labai dėmesingas, rūpestingas ir šeimyniškas. Jis jau dabar pakalba apie savo vaikučius.
– Jūsų pačios vaikystės patirtis – ne rožėmis klota. Kokią jaučiate įtaką savo gyvenimui, pamatinėms vertybėms dėl to, kad niekada nematėte savo tėčio, o daugiausia laiko augote ne su mama, o su teta? Juk ir savarankiška tapote labai anksti – vos 16-os išvykote dirbti modeliu į Niujorką, toli nuo namų.
– Man iš tikrųjų visai pasisekė: tėčio neturėjau, bet turėjau tris nuostabias mamas. Tai mano babytė, biologinė mama ir teta. Tai trys pačios nuostabiausios moterys, kurios suteikė man šį kupiną spalvų gyvenimą.
Taip, niekada neturėjau vyriško pagrindo, pavyzdžio. Gal dėl to man ir nesisekė sukurti stabilių santykių, nes nelabai supratau, koks gi tas vyras šalia manęs turėtų būti. Bet šiandien jau žinau, ko noriu, turiu aiškią viziją – per savo patirtis daug išmokau. O savarankiška buvau nuo mažų dienų – toks jau mano charakteris. Todėl man niekada nebuvo baisu išeiti iš komforto zonos.
Palietusi dugną kylu dar aukščiau, niekada nepasiduodu. Šiuo metu į savo audringą praeitį žvelgiu kaip į įdomią kino juostą – visiškai nieko nesigailiu, tai buvo įspūdinga!
Nenorėčiau tobulo gyvenimo pagal standartus, man būtų nuobodu. Kažin ar tokie apskritai egzistuoja? (Juokiasi.) Per savo patirtis ir išgyvenimus mes tobulėjame ir daromės stipresni.
– Jau aštuoneri metai, kai esate mama. Ką jums reiškia motinystė, kaip Mykolas pakeitė jus pačią?
– Kai gimsta vaikas, suvoki, kas yra besąlygiška meilė. Kad ir kaip banaliai tai skamba, bet to jausmo neįmanoma sužinoti, kol neturi vaikų, to nenupasakosi ir nepatirsi su kitais žmonėmis. Gali skaityti milijonus knygų, bet suprasi tik tada, kai ant rankų paimsi savo kūdikį.
Laukdamasi Mykolo ir pati perskaičiau kalnus knygų. O jam gimus supratau, kad visa tai – niekis, naudingi tik praktiški naujagimio priežiūros patarimai. Aš viena geriausiai žinau, ko jam reikia. Instinktyviai. Labai džiaugiuosi, kad ir dabar mūsų ryšys stiprus ir nuoširdus. Jo akimis ir aš pasaulį matau kitaip.
Ką duoda motinystė? Pirmiausia begalinę kantrybę, kurios be galo daug ir reikia. Pasiaukojimą. Vaikas kiekvienais metais keičiasi, yra vis kitoks. Noriu sugerti kiekvieną etapą. Pajusti kiekvieną jo sąmonės ūgtelėjimą, kiekvieną jo pasaulio pokytį.
– Kai Mykolui buvo pusantrų metų, esate sakiusi, kad norėtumėte ir daugiau vaikų.
– Ir tas noras niekur nedingo, jį tebeturiu. Tačiau gyvenimas turi savo planų.
Savo vaikams privalau išrinkti patį geriausią tėtį, noriu sutikti tinkamą antrąją pusę. Jis, tas žmogus, tikiu, pakeliui.
Svarbiausia nuomonė man – Mykolo. Jis labai puikiai mato ir jaučia žmones, todėl yra geriausias mano patarėjas. Dėl jo ir turiu būti laiminga.
Noriu, kad jis mane visuomet matytų švytinčią, pasitempusią. Jis – mano meilė, mano palaikymo komanda, mano pasaulis.
