Nesubrendęs, vakarėlių liūtas, mergišius, populiarių televizijos projektų ir muzikinių grupių prodiuseris – tik taip galinčių apibūdinti Egmontą net ir gatvėje sutiksime ne vieną ir ne du. Egmonto tai visai nestebina – juk iki šiol tik tokia informacija ir mirgėjo viešai.
Daugelis atsimena tuos laikus, kai Egmonto prodiusuojamos muzikos grupės viena po kitos skynė laurus įvairiuose apdovanojimuose. Auksiniai ir platininiai muzikos albumai, sausakimšos koncertų salės tuo metu nieko nestebino. Iki dabar E.Bžesko prodiusuojamų grupių muzika išliko populiari, o naujų dainų, sugrįžimo į sceną gerbėjai vis dar laukia.
„Vėjavaikio etiketė, manau, man prikabinta nuo tų laikų, kai buvau nevedęs, neturėjau vaikų, mėgavausi laisvu ir nepriklausomu gyvenimu. O jį tokį ir vainikuodavo visur eskaluojama šlovė ir sėkmingi projektai.
Tuo metu galėjau leisti sau daug ir tuo dalijausi su visa savo artima aplinka. Tariamų draugų ratas didėjo, kai kurie ilgainiui ir patys tapo žinomi. Neslėpsiu – šis etapas buvo linksmas ir viešas, davė man daug spalvotų patirčių, svarbių pažinčių.
Tikiu, kad kažkas, rašydamas mano gyvenimo filmo scenarijų, iš širdies pasilinksmino – jis tikrai turi gerą humoro jausmą ir dramaturgo patirties. (Juokiasi.) Iki šiol jaučiuosi šios linksmos istorijos dalimi ir jos pabaigos dar nematyti.
Dabar esu gyvenimo etape, kurį galėčiau pavadinti kitos serijos pradžia arba „Laukite tęsinio“, – puikios nuotaikos nestokojo Egmontas.
E.Bžeskui visai negaila jo pašėlusios jaunystės. Jis tikras: neturi dėl nieko teisintis net pats sau. Kiekvieną gyvenimo periodą jis įvardija kaip mokyklą, patirtį, kuri šiandien jam suteikia kitų galių. Vyras įsitikinęs, kad šiuo metu jis žengia teisingais keliais, vedamas gerų ketinimų ir yra itin optimistiškai nusiteikęs.
„Viskas pasikeitė, kai į pasaulį atėjo dvi labai lauktos mergaitės – mano dukros, dabar jau aštuonmetė Amelija ir penkerių Elvija. Tada supratau, kad turiu didelę atsakomybę joms, atsirado kita prasmė gyventi, o vėjavaikiškos linksmybės liko tik gražus prisiminimas.
Šiandien turiu labai aiškų tikslą ir jaučiuosi itin užtikrintai. Sėkmingo ir naujo gyvenimo pradžią jau turime su Aurika, o vaikams reikia tiesiog patikimo, mylinčio ir visuomet besišypsančio tėčio“, – sakė po ilgos tylos prabilęs Egmontas, draugų ir artimųjų vadinamas tiesiog Mantu.
Tad kokia gi ta kita, anksčiau nutylėta E.Bžesko pusė?
Dar vaikystėje mama Mantą vesdavosi ne į vaikiškus, o į suaugusiųjų spektaklius, filmus ir aiškindavo sūnui matomo veiksmo perkeltines prasmes. Juodu analizuodavo visatos sandarą, dvasios ir kitų nematomų, neapčiuopiamų dalykų svarbą.
Dar būdamas vaikas, devynerių metų, Mantas parašė „knygą“ apie visatą ir nupiešė, kaip ji atrodo, paaiškino, kas yra žmogus ir iš kur mes atsiradome.
„Mano močiutė Sofija Juknienė buvo tapytoja, mama Marija Danutė – grafikė, piešimo dėstytoja, daugelio vaikiškų knygų iliustratorė. Nuo mažų dienų namuose matydavau mamos mokinius – būsimus dailininkus. Jie susirinkę piešdavo įvairius natiurmortus, žmogaus aktus. Nuogas kūnas man buvo įprasta nereikšminga kasdienybė, amatas.
Akademijoje lankėme anatomijos paskaitas kartu su gydytojais, būsimais chirurgais. Tuo metu žinojau visus raumenų pavadinimus lotyniškai, piešiau žmogaus anatomiją atmintinai. Žmogaus kūno anatomijos mokslas ir erotika – du skirtingi pasauliai“, – pasakojo pašnekovas.
Būdamas vaikas E.Bžeskas sukiodavosi šalia mamos suaugusiųjų pasaulyje ir vertino jį savo vaikišku protu.
„Varčiau meno knygas, domėjausi majų kultūra, piramidėmis. Visa ši kitokia vaiko gyvenimo aplinka man padarė nenuginčijamą įtaką – baigęs mokyklą aiškiai žinojau, kad stosiu į Vilniaus dailės akademiją“, – prisiminimais dalijosi Egmontas.
Egmontas baigė Vilniaus dailės akademiją – 1998-aisiais čia įgijo grafikos magistro laipsnį ir gana ilgai tęsė sėkmės lydimo menininko karjerą. Tuo metu jis surengė ne vieną tarptautinę parodą, įstojo į Dailininkų sąjungą, atrado naujas grafikos technologijas, įkūrė teatro trupę „KarMan“, su kuria sėkmingai apkeliavo Europos eksperimentinio teatro festivalius, dalyvavo kultūros ir visuomeninėje veikloje.
Jau tada jauno grafiko paveikslai atsidūrė išskirtinėse ekspozicijose: Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, Švedijos Karalystės meno kolekcijoje, garsių meno kolekcininkų ekspozicijose.
Egmontas sako – nė vieno savo projekto jis nedarė vedamas išskaičiavimo, tiesiog mėgavosi kūrybos procesu.
„Tuomet tikrai sulaukiau ne vieno patarimo tęsti realistinio meno tradicijas. Man sakė, kad tai bus pelningiau, kad ne kiekvienas tai gali. Buvau gerai įvaldęs piešimą, klasikinį realistinį braižą.
Tačiau man tai buvo jau nueitas etapas, man buvo įdomu ieškoti naujų išraiškos priemonių, technologijų, galiausiai savęs.
Nemeluosiu – dažnai dar būdamas studentas dėl savo technologinių eksperimentų pasiginčydavau su akademijos profesoriais – ar tai menas? Nenustojau daryti revoliucijos, ėjau savo ieškojimų keliu tada dar nežinodamas, kad šiandien – po tiek metų – tie eksperimentai bus įvertinti profesionalų ir pateks į šiuolaikinio meno muziejų“, – šypsojosi pašnekovas.
Kad jaunas būsimas menininkas eina teisingu keliu, tuomet patvirtino ir vienas netikėtas svečias iš Brėmeno (Vokietija). Meno kolekcininkas E.Bžesko paveikslus nupirko nebrangiai, tačiau studentui tai buvo dideli pinigai, už juos jis nusipirko visas reikiamas medžiagas būsimiems paveikslams.
Tada menininkas nė nesapnavo, kiek daug paveikslų dar bus nupirkta ateityje. Su viena keturių menininku grupe E.Bžeskas surengė ne vieną parodą Briuselyje ir NATO būstinėje.
„Tai seni laikai, – prisiminė Mantas. – Kai Lietuva dar nebuvo įstojusi į Europos Sąjungą. Tuo metu mūsų šalies ambasadų kultūros skyrių pastangomis Lietuva buvo pristatoma ne tik kaip sėkmės lydima sporto – krepšinio šalis, bet ir kaip savitą kultūrą turinti valstybė. Tuo metu pristatyti Lietuvos meną pasauliniame kontekste buvo svarbus kultūrinis aspektas. Esu dėkingas likimui, kad mano kurti paveikslai atsidūrė tokios svarbos ekspozicijose.“
Egmontas nesustojo kūrybiniame procese: prieš kone dvidešimt metų su tuomete savo gyvenimo drauge, tuo metu studijavusia choreografiją, o dabar garsia Lietuvos atlikėja Karina Krysko, įkūrė teatrą „KarMan“.
Tai buvo daugiau nei paveikslas ant sienos – judesys, muzika, šviesos efektai – tiesiog judantys meno kūriniai. Mantas jautė, kad tai – naujas jo kūrybos etapas. Tokių spektaklių jis pastatė ne vieną, o vaidino juose iš realaus gyvenimo pakviesti žmonės. Visi jie atliko savo įprasto gyvenimo vaidmenis.
„Visa tai vadinau realybės teatru, kuriame vaidino dabar jau garsios grupės „Happyendless“ nariai, profesionalūs striptizo šokėjai, menininkai, sportininkai – visi jie tapo mano spektaklių herojais. Teatre tai atrodė netikėtai, publikai patiko šie performansai, Berlyno teatro salės būdavo sausakimšos!
Dar nenutuokiau, kad jau visai greitai man teks kurti realybės šou televizijoje. Ir juo labiau – kad mano paties gyvenimas taps kaip realybės šou“, – juokėsi menininkas.
Vyras įsitikinęs – būtent šie spektakliai jam atvėrė duris į televiziją. Jis buvo pakviestas režisuoti televizijos laidų, kurti kitų populiarių projektų. Tuo pat metu jis dirbo kaip kūrybos vadovas reklamos srityje, čia įgavo rinkodaros patirties, o tai vėliau irgi pravertė pramogų versle.
Taip žinomas menininkas tapo sėkmės lydimu TV laidų prodiuseriu ir režisieriumi, o vėliau ilgą laiką užsiėmė populiariausių Lietuvos grupių prodiuserio veikla.
Ryškus žmogus ne tik savo išvaizda, bet ir darbais visuomet buvo dėmesio centre. Jis nebuvo slapukas: dažniausiai temos, kuriomis atviraudavo, buvo ir iš asmeninio gyvenimo spintos.
„Tai buvo irgi savotiškas gyvenimo spektaklis, dekoracija iš apatinių skudurų. Visi man svarbūs darbai tuo metu likdavo užmarštyje, paslėpti nuo visų akių, užmėtyti moterų C dydžio liemenėlėmis, – juokėsi E.Bžeskas. – Dabar atėjo laikas pristatyti tai, kas buvo uždengta po mano mylėtų moterų sijonais.“
Ne paslaptis, kad Egmontas prodiusavo laidas, koncertus, reikšmingus šalies konkursus. Tačiau yra sukūręs ir ne vienos televizijos laidos dekoracijas, taip pat žinių studiją – iki šiandien rodoma LRT žinių studija, o visos kanalų grupės vinjetės su linksmais kubais LRT eteryje sukiojasi jau 8 metus.
„Esu patriotas, visada per šventes iškeliu Lietuvos vėliavą, tai darydavau ir Tenerifėje savo kieme!
Didžiuojuosi prisilietęs ir prie LRT televizijos projekto „Keliu vėliavą“. Šį dokumentinį filmą su iškiliais šalies žmonėmis teko režisuoti ir prodiusuoti.
Taip pat kelerius metus prižiūrėjau nacionalinio kanalo bendrą stilių, dekoracijas, dizainą, vedėjų stilių“, – pasakojo jis.
Nors šiandiena ekrane patį E.Bžeską išvysime itin retai, jo stiliaus, muzikos ir dizaino darbų galima pamatyti ir išgirsti beveik visose Lietuvos televizijose.
Mantas prisiminė savo ilgai užsitęsusią kelionę į tolimąjį Azerbaidžaną. Ten Egmontas praleido daugiau nei penkerius metus, rado gerų draugų, įkūrė verslą.
Viskas prasidėjo nuo renginių bendradarbiaujant su Azerbaidžano kultūros ministerija Baku mieste.
Nemenku kūrybiniu iššūkiu vyras vadina savo režisuotą bei prodiusuotą vieną renginių – spektaklį-misteriją, kur vaidino ir šoko 360 profesionalių Azerbaidžano artistų. Spektaklis buvo pristatytas Pasaulio kultūrų dialogo forumo svečiams, įtakingiems kultūros veikėjams iš viso pasaulio kaip vakarinė iškilminga renginio dalis.
„Tuo metu trijų tūkstančių išskirtinių svečių ovacijos man buvo labai svarbios.
Tada supratau – tai buvo mano tolesnės veiklos Azerbaidžane sėkminga pradžia. Vėliau ten sukūriau ne vieną socialinės reikšmės verslo projektą. Azerbaidžanas man paliko neišdildomus pačius geriausius prisiminimus, tai didi šalis su ypač turtinga kultūra ir puikiais žmonėmis“, – sakė E.Bžeskas.
Vis dėlto atsiras sakančių, kad toli gražu ne visi E.Bžesko kurti projektai – kultūros ar didžio meno dalis. Juk pašnekovo prodiusuojama grupė „Naujieji lietuviai“ (NL) nė nekvepia kultūra, menu ar išliekamąja verte. Tačiau ir čia E.Bžeskas turi tvirtą atsakymą.
„Ir šis projektas – kultūros dalis!
Išdrįsti tuo metu nusikeikti scenoje buvo drąsu – revoliucija, naujiena. Ir klounų nosis mes užsidėjome ne šiaip sau. Žmonėms norėjome parodyti tą klounadą, kuri vyksta aplink mus visur. Džiugu, kad tauta mus išgirdo, mes niekada nemelavome – manau, dėl to šis projektas ir buvo toks populiarus. Tai buvo spektaklis, parodęs mums, kiek yra galingas scenos menas, šou, popkultūra“, – samprotavo Egmontas.
Beje, Egmontas įsitikinęs, kad „Naujieji lietuviai“ dar taip pat sugrįš.
E.Bžeskas visada jautė, kad menas jo gyvenimo keliu žengia šalia, koja kojon.
„Menas – tai mano kitos, nematomos, pusės draugas, kuriam visada kartojau: „Ne dabar, palaukim, dar pakentėk“, – pasakojo vyras, prie vizualinio meno neprisilietęs daugiau nei dvidešimt metų. Tad vėl užsidaręs meno dirbtuvėje E.Bžeskas išgyveno itin jautrų susitikimą su šiuo labai svarbiu savo gyvenimo bičiuliu.
Pagaliau Egmontas jam ištarė: „Pradedam! Jau laikas!“ „Dabar grįžtu į meną, kai jau pats galiu jį pirkti. Tai sakau ne dėl to, kad pasigirčiau, koks esu šiuo metu sėkmės lydimas, o dėl to, kad dabar galiu kurti nepriklausomą meną“, – sakė E.Bžeskas.
Pasimatymas su tikruoju vaizduojamuoju menu po tokios ilgos pertraukos jam buvo ne tik sudėtingas, bet ir jautrus.
Bene labiausiai dailininką sujaudino susitikimas su pianistu Petru Geniušu.
„Tau reikia grįžti į meną“, – pasakė jam garsus muzikantas. Pasirodo, pianisto žmona Kristina Norvilaitė-Geniušienė, taip pat grafikė, sutuoktiniui daug pasakojo apie E.Bžesko darbus, kuriuos kadaise matė Dailės akademijoje ir parodose.
„Visada skatinusiems mane vėl imtis grafikos sakiau, kad tikrai grįšiu, bet dar ne dabar, dar ne laikas, nejaučiu to. O Petro žodžiai kažkodėl susmigo giliau į širdį. Negana to, mano mama pernai savo iniciatyva drauge su Kauno „Lango“ galerija nuvežė kelis mano paveikslus į meno mugę „ArtVilnius '20“. Kai darbai atsidūrė ekspozicijoje – nors aš tam net šiek tiek priešinausi – juos visus tris iškart nupirko MO muziejus“, – pasakojo E.Bžeskas.
Tada jis suprato – pagaliau įvertinta tai, ką jis sukūrė daugiau nei prieš du dešimtmečius. Reikia tęsti. Pirmiausia E.Bžeskas turėjo iš naujo susipirkti visą įrangą, bet tai vadina mažąja dalimi darbo.
„Tą vakarą, kai ėjau į studiją kurti, jaučiausi labai pakylėtas, kitoks. Tą momentą galėčiau apibūdinti lyg ėjimą į pasimatymą su draugu, kurio nemačiau 20 metų.
Pasižiūri į veidrodį – kiek pasenai, pasikvepini, pasitaisai šukuoseną ir eini. Lyg ir pažįsti, tačiau pamiršai, kaip atrodo, o kadaise jis buvo labai artimas... Prabėgo daug laiko.
Gal per daug? Gal manęs nepriims? Gal mes abu per daug pasikeitėme, kad galėtume vėl būti kartu? Ar sugebėsiu?“ – svarstė menininkas.
Sukūręs naujų paveikslų E.Bžeskas juos pristatė neseniai Vilniuje vykusioje tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje – parodoje „ArtVilnius '21“. Juos vėl iškart įsigijo MO muziejus.
„Šiandien tai, kad mano darbai yra šiame muziejuje, – esminis postūmis, suvokimas, kad galiu kurti toliau. Tai svarbus įvertinimas, tiesą sakant, labai mane nustebinęs, net nesapnavau tokios sėkmės.
Juk kiekvienas menininkas nori, kad jo darbus žmonės matytų ir po jo mirties“, – sakė jis.
Perėjęs skirtingus etapus į grafiką dailininkas grįžta po labai ilgos kelionės, bet su dideliu užsidegimu ir naujomis idėjomis. Šį kartą savo ištikimam draugui menui E.Bžeskas pažadėjo daugiau jo nebepalikti – juk juo buvo dar kartą patikėta.
„Jau kitais metais būsiu produktyvesnis menininkas. Tačiau neatmetu galimybės toliau rengti televizijų studijų dizaino projektus, režisuoti spektaklius, renginius, klipus, reklamas – tai irgi menas, kurio per pastarąjį dešimtmetį sukūriau iki valiai“, – kalbėjo Egmontas.
E.Bžesko paveikslai – išskirtinai didelio formato. Dar mokydamasis Dailės akademijoje jis ne kartą dėl to ginčijosi su dėstytojais. Juk grafikos darbai įprastai būna maži, rėminami.
„Man rėmai nepatiko jau tada, niekada nenorėjau spraustis į jokius rėmus. Dėl to pirmas Lietuvoje pristačiau grafiką ant drobės. Pamenu, menotyrininkai nežinojo, kaip tuo metu vertinti mano grafiką. Juk ją buvo galima vadinti ir tapyba“, – šypsojosi menininkas.
Ir E.Bžesko diplominis darbas buvo neįprasto dydžio – 16 kvadratinių metrų. Būtų daręs dar didesnį, bet neturėjo tam tinkamos erdvės – tokia tebuvo studija, kurioje tada jį kūrė.
Baigiamasis Manto grafikos diplominis darbas – medžio raižinys tuo metu buvo įrašytas ir į rekordus fiksuojančios agentūros „Factum“ statistiką, įteiktas diplomas.
Šiandien Egmontas savo darbus vadina hibridine grafika – čia ne tik medžio raižiniai, darbai, kuriami pridedant silikono ar kitų statybinių medžiagų. Kuriant paveikslus panaudotos ne tik naujausios graviravimo technologijos, bet daug ir elektronikos elementų: šviesa, spalvos, apšvietimas, garsas, prisilietimas, net savotiškas bendravimas su kūriniu pasitelkus išmaniąsias technologijas.
Vienas paveikslų – su didele juoda tarsi pūsle, palietus kalba. Parodoje tai buvo labai įdomus žaidimas tiek suaugusiesiems, tiek vaikams.
Jau kitais metais E.Bžeskas tikisi savo kūrybos gerbėjus, draugus pakviesti į įrengtą meno studiją. Liko tik surasti tinkamą erdvę. Dėl darbo specifikos E.Bžeskui reikia bent keturių atskirų erdvių – dulkių pilnam darbui su medžiu, itin švariam darbui su dažais, elektronikos dirbtuvėms bei svečių zonai, kur bus galima susitikti su bendraminčiais ir kalbėtis apie meną, žiūrėti filmus, klausyti muzikos ir tiesiog bendrauti.
Šiuolaikinis menininkas turi save pristatyti ir internete, čia eksponuoti savo paveikslus – E.Bžeskas jau kuria asmeninę savo svetainę. Netrukus jis žada pristatyti ir dokumentinį filmą apie tai, kaip po tiek metų pertraukos vėl susitiko su menu: ten žiūrovai matys, kaip atsiranda jo paveikslai. Šio filmo epizodus jau išvydo parodos „ArtVilnius '21“ lankytojai, o būsimo ilgesnio filmo fragmentus taip pat įsigijo MO muziejus.
Šiandien, kaip ir kone visą praėjusį dešimtmetį, pramogų pasaulio vakarėliuose E.Bžeskas – itin retas svečias. Eina tik ten, kur yra kviečiamas draugų ar kur derėtų pasirodyti dėl savo dabartinės veiklos. Renginiuose jis jaučiasi nekaip, mat jau pamiršo, kaip ten reikia elgtis.
Juk net septynerius metus jis gyveno Kanarų salose, o ten gyvenimo būdas visai kitoks. Mantas jį trumpai vadina „Be triukšmo“. Šiame rojaus kampelyje – Tenerifės saloje jis sutiko ir savo meilę Auriką, su kuria, kaip pats sako, išmoko gyventi kitaip.
„Mes – tai mūsų keturios rankos, kurios viską daro kartu.
Man tai be galo svarbu. Kai vienam našta darosi sunki, tuoj pat atsiranda dar dvi pagelbėjančios rankos – ir ją pakelti iškart lengviau. Kai mes kartu – mes nenugalimi“, – kalbėjo Egmontas.
Aurikai vyras dėkingas ir už tai, kad po truputį visąlaik lipo į viršų, o ne skendo savigailos ar skyrybų liūdesio liūne.
„Juk Tenerifėje pas ją, tuomet tik bičiulę, atėjau su dviem papūgomis ir šunimi – prašyti kambario jos viešbutuke. Ji visada buvo ta draugė, kuri kiekvieną dieną man parodydavo, kad diena išaušo graži, kad šviečia saulė. Aurika mane išmokė pamatyti paprastus dalykus ir tai vertinti.
Šią moterį pažinojau dar gerokai iki tol, kol mes tapome pora. Nė įsivaizduoti negalėjau, kad kada nors būsime kartu! Šiandien žinau – mes daug kartu nuėjome ir tas kelias labai gražus. Be to, žinau posakį, kad už sėkmės lydimo vyro dažnai stovi protinga moteris“, – šypsojosi E.Bžeskas.
Šiandien pora renkasi ne audringą ir pašėlusį gyvenimą, o kitokius malonumus – keliones, gamtą, vakarus dviese ar su artimiausiais draugais namuose. Dažnai laiką leidžia su šeima, dukromis.
Mantas užtikrintai savo gyvenimą dabar vadina šviesiu, bet neslepia – buvo ir labai sunkių momentų. Tačiau jis jau nemato prasmės apie juos kalbėti.
„Savo pamoką išmokau – sudėtingos akimirkos užgrūdina, išmoko kitaip vertinti kasdienybę. Esu įsitikinęs, kad kartais nelaimės, nesėkmės ar net ligos būna naudingos. Tik tada pamatai, kas yra kas, supranti, kas tavo artimiausi žmonės. Tada suvoki gyvenimo duotybes ir pradedi jas kitaip vertinti. Nesėkmės, manau, ateina mūsų pamokyti, o jei sugebame jas atlaikyti, nepalūžtame, jos greitai ir pasitraukia – leidžia gyvenimui toliau tekėti savo vaga.
Dabar turiu tvirtą ir laimingą šeimą – Auriką ir nuostabias savo mergaites Ameliją ir Elviją. Matau puikų ir stiprų mylimosios ir dukrų ryšį – man tai itin svarbus džiaugsmo šaltinis.
Esu dėkingas savo tėvams ir ištikimiausiems draugams, be kurių būtų labai liūdna. Turiu didelius tarptautinius projektus netolimoje ateityje ir kūrybos laisvę. Štai mano gyvenimo esmė keliais sakiniais – atrodo tiek mažai, o man – labai daug.
Man tikrai ne viskas išeina lengvai, bet į viską stengiuosi žiūrėti su šypsena. O kartais, neslėpsiu, būnu silpnas ir pažeidžiamas. Kūrybinis darbas nėra lengvas, jis įtemptas psichologiškai“, – sakė Egmontas.
Tenerifėje iki karantino vyras dirbo kūrybos vadovu bendroje Ispanijos ir Lietuvos kompanijoje, taip pat įkūręs įmonę pradėjo plėtoti verslą energetikos srityje. Tačiau karantinas pakeitė planus, ir vieną dieną paplūdimyje besiilsinčiam Egmontui paskambino seniai matytas bičiulis. Jis pasiūlė grįžti į Lietuvą dėl vieno itin įdomaus projekto.
„Lietuvoje man buvo pasiūlyta meno vadovo pozicija didelėje tarptautinėje kompanijoje, o tai juk ir yra mano ilgametė patirtis.
Esu paskendęs atsakinguose tarptautiniuose reikaluose, kurie, matyt, plačiau bus pristatomi kitoje gyvenimo serijos dalyje“, – juokavo Egmontas.
Kanarų salose, pasak E.Bžesko, padaryta beveik viskas – Aurika po ilgų dvejonių uždarė vardinių drabužių parduotuves, o Egmontas sustabdė čia įsteigtos savo įmonės veiklą. Tiesa, prieš išvykdami juodu dar spėjo su kompanija „Tymdrym“ nufilmuoti TV realybės šou „Sala“.
„Tenerifėje atmintinai žinojome kiekvieną palmę, o ieškodami vietų realybės šou apkeliavome visas salas. Nelabai yra daugiau ką naujo pamatyti, nebent pakartoti tas keliones. Kanarų salose iš bėdos gidu galėčiau dirbti“, – juokėsi pašnekovas.
Mantas neslepia: toks dvigubas gyvenimas ant lagaminų, kai abiejose šalyse – spintos daiktų, darbai ir ten, ir čia, vargino.
Po didelės pertraukos grįžusiam namo vyrui čia viskas nuostabu ir gera – ir žmonės gražūs, ir gamta tobula.
„Gyvendami čia, Lietuvoje, žmonės neįvertina, nemato, kaip smarkiai viskas pasikeitė į gera. Klounados tikrai daug, bet vyksta ir daug gerų dalykų“, – kalbėjo jis.
Šiandien vyras džiaugiasi, kad jau išmoko pastebėti tas gyvenimo duotas smulkmenas, dėl kurių kiekviena diena gali būti nuostabi. Jis laimingas, nes sveikas, nes šalia – artimiausi žmonės, nes šviečia saulė, lyja ar sninga: vis tiek širdyje visada smagu.
E.Bžeskas save vadina patriotu, o būnant užsienyje jam visąlaik trūko gamtos ir vietų, kuriose užaugo. Ką jau kalbėti apie tai, kad Kanaruose augo ir dukros, – Amelija čia atvyko vos 8 mėnesių, o Elvija gimė Tenerifėje. Važiuoti į gamtą, klausytis varlių kurkimo, pažinti gandrą, suprasti, kuo palmė skiriasi nuo beržo ar eglės, – to E.Bžeskas mokė į gimtinę grįžusias dukras ir mėgavosi pats.
„Aš dabar gyvenu savo gyvenimą taip, kaip noriu pats ir kaip nori mano šeima. Turiu puikų darbą – pareigas pagal savo išsilavinimą. Noriu pasaulį stebėti blaivia galva, matyti smulkmenas, kurios verčia šypsotis ir mėgautis gyvenimu. Laukite tęsinio“, – atsisveikindamas intrigavo puikiai pramogų pasaulio virtuvę ir užkulisius išmanantis E.Bžeskas.
