Pastaruoju metu K.Gudmonaitė jau ne kartą buvo kare. Ne, nei Ukrainoje, nei Izraelyje nematė karo iš arti, bet gruodį parodys jau antrą spektaklį apie karą Ukrainoje. O iki jo ji nuėjo gana ilgą kelią – per dainų ir muzikos kūrybą, per sudužusią pirmąją meilę, per ne vieną gyvenimo mįslę, troškimus ir pažinimus.
„Teatras ir muzika – mano asmeninis pasirinkimas. Šeimoje nėra teatralų. Senelis visą gyvenimą dirbo Dailės akademijoje, tapytojams dėstė kompoziciją. Sesuo irgi tapytoja. Tėtis taip pat baigė studijas Dailės akademijoje.
Teatras į mano gyvenimą atėjo po dar ankstyvoje paauglystėje patirtų išgyvenimų. Kartą teatro scenoje buvau atsidūrusi visiškoje tamsoje ir patyriau gana stiprius jausmus. Supratusi, kad reikia eiti į kitą scenos pusę, apgraibomis nuėjau į žiūrovų salę. Sėdint ir žiūrint į sceną jau iš kitos pusės tarsi viskas pasidarė aišku, kuo ateityje norėčiau būti“, – prisipažino režisierė.
– Ar į teatrą vaikystėje tėvai nuvesdavo?
– Į teatrą mane atvedė pirmoji meilė. Vaikščiodavau į pasimatymus su savo būsimuoju vyru, o kai buvau vienuolikos metų, režisierė Vida Lipskytė, tada turėjusi paauglių dramos studiją, buvo pakvietusi sukurti spektakliui muziką.
Muziką kūriau nuo vaikystės. Buvau nusipirkusi už susitaupytus pinigus gitarą ir, išmokusi groti, pradėjau kurti muziką pagal savo mamos meilės poeziją. Todėl ir pirmosios mano dainos buvo apie meilę.
Paauglystėje pati pradėjau rašyti eilėraščius. Pirmasis eilėraštis buvo apie mirtį. Jam irgi buvau sukūrusi muziką.
– Paauglės eilėraštis – apie mirtį. Kodėl?
– Keista, bet mirties tema mane traukė. Vaikščiodavau po kapines. Paauglystėje tas mano santykis buvo gana įžūlus, provokuojantis.
Dabar jau kitaip vertinu mirties temą, bet, atsisukusi į savo gyvenimą atgal, suprantu, kad greičiausiai ji atsirado neatsitiktinai. Opera „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, o dabar jau per vėlu“, kurios premjera įvyks gruodį, – irgi apie mirtį.
Ateityje man taip pat norisi dirbti ties mirties tema.
– Kaip baigėsi jūsų pasimatymai teatre? Ar jie jums irgi suteikė impulsą ieškoti temų būsimiems spektakliams?
– Pasimatymus teatre skirdavo dabar jau buvęs mano vyras Mantas. Viename muzikos festivalių su juo susipažinome, kai man buvo keturiolika metų. Miške vienas kitam grojome savo kūrybos dainas. Tada ir įsižiebė meilė.
Po to pasimatymo porą metų nebendravome, bet aš Manto nepamiršau. Vėl susitikome Naujųjų metų išvakarėse, kai buvau šešiolikos, ir nebeišsiskyrėme iki mano dvidešimt šešerių metų. Per tą dešimtmetį Mantas baigė aktorystės studijas, aš – režisūros. Sykiu įkūrėme grupę „Kamanių šilelis“. Viskas atsirado iš mūsų meilės.
– Nepavyko pirmosios meilės išsaugoti?
– Nors mes jau penkeri metai esame išsiskyrę, man atrodo, kad meilę vienas kitam išsaugojome. Ji tęsis amžinai. Ir toliau kuriame kartu, nes kūryba buvo mūsų meilės rišamoji gija.
Mūsų su Mantu skyrybos buvo smūgis mano šeimai, nes tėvai, susipažinę šešiolikos metų, iki šiol gyvena kartu. Aš tarsi kartojau jų kelią. Kartais pykstu ant mamos, bet sykiu suprantu, kad einu panašiu keliu. Matyt, nori ar nenori, kažkas iš tėvų gyvenimo įsirėžia visam laikui.
Visą interviu skaitykite „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
