Į Provansą kaunietę, viešosios įstaigos „Meda Project“ įkūrėją, išviliojo trys jos bičiulės likus kelioms dienoms iki kelionės. Keturių lietuvių kelionė, kurios metu per devynias dienas nuvažiuota beveik 4 tūkst. kilometrų, prasidėjo Milane. Nors keliautojos dar būdamos Lietuvoje užsisakė nakvynę vyndario viloje, išsinuomoto automobilio šalia Bergamo oro uosto moterims teko laukti 8 valandas.
Į numatytą nakvynės vietą jos atvyko ne vakare, o tik paryčiais. Viešbutis jau buvo užimtas, todėl keliautojoms teko numigti tiesiog automobilyje.
Šis nesklandumas nesugadino Provansą apžiūrėti nutarusių lietuvių nuotaikos.
Prieš akis plytintys žydinčių levandų ir saulėgrąžų laukai, vynuogynai, pilys ir pilaitės, kiti senoviniai pastatai, fontanai, šventyklos, romėnų amfiteatrų likučiai, mažieji miesteliai su siauromis gatvelėmis, namais, mūrytais iš akmenų, gėlėmis išpuoštomis namų langinėmis ir vijokliais apraizgytos pastatų sienos nustelbė prastokai miegotos nakties nuovargį.
„Būdama Provanse supratau, kodėl net daug pasaulio matę žmonės įsimyli būtent šį kraštą. Jis tiesiog užburia ore tvyrančiu levandų dvelksmu, gardžiu maistu, išskirtine architektūra ir apgaubia nenusakoma aura“, – kalbėjo E.Veršininienė.
Provanse E.Veršininienę pakerėjo antikvariatų ir sendaikčių turgų šurmulys, pardavėjos ir jų siūlomai daiktai.
„Turgeliuose sėdi senyvos nuolat besišypsančios damos, ant prekystalių išdėliojusios savo senelių, mamų ar jaunystės laikų relikvijas.
Akį traukia įvairios plonos odos apnertos ar nėriniuotos pirštinaitės, smulkiausių raštų, nuo laiko pageltusios staltiesės, servetėlės, tabako dūmais kvepiančios senos prancūziškos knygos, puošnūs indai, daugybė mažmožių.
Man patiko, kad niekas nebruka pirkti daiktų, o apie kiekvieną jų galima išgirsti vis kokią nors istoriją“, – pasakojo menininkė.
Provansas neįsivaizduojamas be šio krašto gėlių karalienių levandų ir iš šių augalų gaminamų muilo, smilkalų, kvepalų, kremo, pagalvėlių nugarai šildyti, medaus, arbatos.
Šio gėrio E.Veršininienė, kaip ir jos bičiulės bei daugybė po šį regioną keliaujančių žmonių, parsivežė tiek, kad pakanka ir sau, ir lauktuvėms.
E.Veršininienės teigimu, keliaujant po Provansą neaplankyti Žydrojo Kranto – tas pat kas viešint Romoje nepabūti Vatikane.
Laivais paplaukiojusios po vieną gražiausių Europoje – Verdono upės – kanjoną lietuvės leidosi į kelionę nuo Marselio besidriekiančia pakrante ir gėrėjosi Sen Tropezo, Kanų, Nicos, Monako, San Remo, Genujos grožiu ir prabanga.
„Patarčiau netikėti tais, kurie sako, kad prancūzai nemieli ir nedraugiški. Žinoma, jie rafinuotesni už italus, tačiau malonių ir nuolat besišypsančių prancūzų sutikome labai daug. Norinčių pagelbėti automobiliu keliaujančioms keturioms užsienietėms damoms tikrai netrūko“, – tikino E.Veršininienė.
