Knygos teatro įkūrėja sumanė, kad parfumerininkas sukurtų aromatą specialiai jos teatrui. Šveicarų kūrėjui Andy Taueriui idėja pasirodė įdomi ir lietuviams jis įteikė kvepalų flakoną „Carillon Pour Ange“ – „Angelo varpai“ ir tai patvirtinantį sertifikatą.
Idėją padėjo įgyvendinti teatro rėmėjai, sostinės Visokių daiktų krautuvėlės savininkas Gintautas J.Dūdėnas, kurio aistra – unikali parfumerija.
„Angelo varpų“ skambiausia nata – pakalnučių. Tai bus ne tik Knygos teatro, bet ir naujausio spektaklio pagal rašytojos Jurgos Ivanauskaitės novelių knygą „Pakalnučių metai“ aromatas. Naujas spektaklis bus pristatytas garsios šviesaus atminimo rašytojos gimimo dieną – lapkričio 14-ąją Vaidilos teatre Vilniuje, paminint rašytojos 55 metų sukaktį.
Iki šiol kiekvienas Knygos teatro spektaklis ir net jo personažas turėdavo savo aromatą.
„Norėjau, kad kiekvienas pasirodymas turėtų ypatingą dvasią, kad ji tarsi apgaubtų kiekvieną žiūrovą. Aromatas – viena priemonių, galinčių suteikti teatrui papildomų atspalvių“, – sakė Redita.
Knygos teatras kuria spektaklius inscenizuodamas lietuvių miesto literatūrą, rengia teatralizuotus literatūros skaitymus, pasirodymai vyksta jaukiose netradicinėse erdvėse, pavyzdžiui, dvaruose, kai žiūrovas yra labai arti aktorių. Tad originali idėja literatūros kūrinį perteikti ir aromatu visiems labai patinka.
Žiūrovas, atėjęs į spektaklį, gauna specialiai spektakliui kurtą knygos skirtuką, perrištą pakvepinta juostele. Taip, pasak Reditos, pratęsiamas spektaklio gyvenimas: jei žiūrovui patinka, skirtuką grįžęs namo jis deda į knygą, jei nori – ir su kvepiančia juostele. O juk visi žino, kad kvapai ypač gerai atrakina prisiminimų skryneles. Tai tarsi spektaklio kūrybinis ciklas – prasideda knyga, transformuojasi spektaklyje ir pabaigia savo gyvavimo laiką kitoje erdvėje, literatūroje.
Penktas sezonas – jau jubiliejus, kad ir nedidelis, bet reikšmingas, nes egzistuoti konkurencinėje teatrų aplinkoje nelengva.
R.Dominaitytė laiminga sumaniusi sukurti savo teatrą, nes daryti tai, kas tave džiugina, gyvenime svarbiausia.
Per tiek metų Knygos teatras išnaršė visą Lietuvą. Kiekviena viešnagė aktorę maloniai stebina. Kas kartą ji baiminasi, kad į spektaklį ateis nuo darbų pavargęs žmogus, bet vis nustemba išvydusi stilingą, išsilavinusį ir itin nuoširdų žiūrovą.
„Ko gero, net nekeisčiau regionų žiūrovo į renginių išlepintą didmiesčio gyventoją“, – suabejojo R.Dominaitytė.
Penktas sezonas jai pačiai prasideda su ramybe širdyje. Anksčiau Redita vis dvejodavo, kad gal per švelnu, per gražu jos teatre – literatūra, skaitymai, o dar viskas dvelkia kvepalais, gal pernelyg moteriška.
„Bet paskui suvokiau: kodėl turėčiau gėdytis savo moteriškumo, tai mano teatras – kokį jį suvokiu, tokį ir kuriu, juk neketinu konkuruoti su režisieriumi Oskaru Koršunovu. Tad lengviau atsikvėpiau nuo dvejonių ir tęsiu savo misiją, įgyvendinu savo svajonių viziją, darau tai su didele meile ir tikėjimu, o tai visada pasiteisina“, – smagiai prisipažino R.Dominaitytė.
