Nėštumas nė trupučio nepakoregavo G.Pečiulytės darbotvarkės. Žinomos moters darbo valandų skaičius nesumažėjo, netgi priešingai – pastaruoju metu netrūko ir papildomų transliacijų.
Guoda svarstė: jeigu būsimoms mamoms sveikata ir gydytojai leidžia dirbti, kodėl to nedarius?
„Juk laukimo laikas prabėga kur kas greičiau, kai moterys yra užsiėmusios. Pamatuotas darbas, aktyvus laisvalaikis gali apsaugoti nuo nereikalingų minčių“, – šypsojosi Guoda.
– Koks jausmas žinoti, kad savyje nešiojate gyvybę?
– Kaip kažkas yra pasakęs: laimės hormonų nėščioms moterims gaminasi daugiau. Pritariu tam. Nėštumo etapas yra ypatingas dėl daugybės priežasčių. Tai mudviejų su Edvardu pirmagimis. Pirmi kartai visada gniaužia kvapą. Ačiū Dievui, jaučiuosi gerai. Apsiėjau be kai kurioms moterims būdingų ne itin malonių nėštumo simptomų, tad mano emocijos tik teigiamos.
Kur kas daugiau suprasiu, kai tapsiu mama ir viskas šiek tiek nusistovės. Šiuo metu išgyvenu begalinį laukimą ir nerimą dėl nežinomybės, noriu, kad viskas būtų gerai.
Be abejo, atsirado suvokimas, kad negali gyventi tik sau ir dėl savęs. Dabar turiu rūpintis subalansuota mityba, poilsiu, aplinka ir kitais dalykais. Paprasta kolegų sloga dabar gali pasirodyti kur kas grėsmingesnė nei įprastai. Kol kas išgyvenu daugybę pirmų kartų, pojūčių, kurie yra tik džiugūs. Nėštumas man kelia malonius šiurpuliukus.
– Esate veikli moteris. Ar jums tapus nėščia teko sulėtinti gyvenimo tempą, atsisakyti kai kurių dalykų?
– Nepasakyčiau, kad daug ko teko atsisakyti. Esu įsitikinusi, kad didžiosios permainos į mano gyvenimą pasibels, kai mes būsime nebe dviese, o trise. Be to, nėštumas nėra liga. Apie tai primena ir šiuolaikiniai gydytojai – juk nėščia moteris nėra ligonė. Jei moteris jaučiasi gerai, ji turi būti aktyvi, sportuoti, be abejo, su protu.
Kai kurie žmonės manęs klausia, ar nesibaiminu dėl tiesioginiame eteryje, žiniose ar specifinėse transliacijose patiriamo streso. Ko gero, pirmą kartą sau pasakiau, kad, matyt, esu pasiekusi tam tikrą profesionalumo lygį, kai sugebu nebesijaudinti net ir tada, kai paskutinę sekundę viskas verčiasi aukštyn kojomis.
Galbūt dabar atėjo nusiraminimas ir suvokimas, kad pasikeitė prioritetai gyvenime. Suvokusi, kad dirglumas, stresas gali pakenkti, stengiuosi išlaikyti blaivų protą ir šaltus nervus.
– Būsimos mamos skaito daug literatūros apie vaikų auginimą, auklėjimą. Ar tai darote ir jūs, o galbūt patarimų prašote artimų bičiulių, šeimos narių?
– Aplink mane daug jaunų (ir ne tik) mamų. Savaime suprantama, kad vaikų auginimas tampa viena iš mūsų diskusijų temų.
Dėl literatūros turiu būti dėkinga savo kolegei. Ji man atnešė visą krūvą knygų. Spėju, kad jos asmeninė biblioteka namuose liko tuštoka. Tiesa, knygų skaityti dar nepradėjau, mat kol kas darbuojuosi ir neturiu tam laiko. Be to, spėju, kad jei dabar pradėčiau skaityti, iki vaikelio gimimo pamirščiau, ką perskaičiau. Knygų skaitymo malonumą pasiliksiu motinystės atostogų etapui.
Esu iš tų žmonių, kurie mano, kad žinoti per daug kartais yra kenksminga, nes tada imi viską prisitaikyti ir visi simptomai sutampa. Reikia išlaikyti sveiką protą ir per daug neprisiskaityti.
– Galbūt jau žinote, kas gims?
– Leidžiame jam ar jai mus nustebinti. Galbūt šeimai, auginančiai keturis sūnus ir besitikinčiai susilaukti dukros, tai gali nuskambėti naiviai, tačiau mes neketiname varyti Dievo į medį savo įgeidžiais.
Tiesą pasakius, man yra apmaudu dėl tų vaikelių, kurie gimsta ir patys to nenorėdami nuvilia savo tėvus. Turiu omenyje situacijas, kai tėveliai laukia vienos lyties vaiko, o gimsta kitos. Vaikas yra Dievo dovana, ir lytis visiškai nėra svarbi.
– Ar judviejų su Edvardu namuose žurnalistika yra dažna diskusijų tema?
– Tokių temų mes net nebandome išvengti. Mums abiem yra svarbi vienas kito nuomonė. Neteigiu, kad nesišnekame apie kitką, tačiau žurnalistikos tema neaplenkia mūsų ir namuose.
Kartais mūsų nuomonės išsiskiria, tačiau rimtesnių barnių dėl to nekyla.
Dar būdama mokinė prie pusryčių stalo apie žurnalistiką dažnai kalbėdavausi su tėčiu Žurnalistikos instituto dėstytoju profesoriumi Žygintu Pečiuliu, tai darome iki šiol. Beje, visai neseniai su juo diskutavome apie žiniasklaidą Lietuvoje.
Nematau nieko bloga tokiose diskusijose, priešingai – mums tai padeda arba sustiprinti savo argumentus, arba šiek tiek pakoreguoti, pabandant įsijausti į kitą žmogų ir jo versiją.
– Ne paslaptis, kad dažno žurnalisto darbo grafikas yra įtemptas: tenka paplušėti vakarais ir savaitgaliais. Ar lieka laiko romantiškoms vakarienėms žvakių šviesoje ir ilgiems pasivaikščiojimams parke kartu su mylimuoju?
– Kurį laiką vyrą iš manęs buvo pavogusi Amerika ir jos kandidatai į prezidentus, tad tuo laikotarpiu nebuvo nei vakarienių, nei romantikos. Vyras porą savaičių praleido komandiruotėje Jungtinėse Amerikos Valstijose. Laiko juostų skirtumas mums leido bendrauti visai nedaug. Tačiau nėštumo laikotarpiu nesijaučiu tapusi jautresnė ir penkis kartus daugiau dėmesio man tikrai nereikia.
Kai aplinkiniai manęs klausė, ar man nebuvo baisu ir liūdna vyrą išleisti į kelionę, sakiau, kad tikrai ne. Juk tai kiekvienam žurnalistui, besidominčiam ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio aktualijomis, yra svajonių komandiruotė ir istorinis momentas. Aš visiškai supratau, palaikiau ir palaiminau Edvardą.
– Kokioje šeimoje jūs pati užaugote, kokį šeimos pavyzdį teko matyti?
– Mes su seserimi turėjome pakankamai daug laisvės. Laisvės skonį pajutau gana anksti, galbūt todėl, kad sesė buvo vyresnė. Drauge eidavome į diskotekas, vakarėlius, pas draugus. Niekada nepatyrėme didelės kontrolės dėl mokslų. Nors pamenu, kai tėtis liepdavo ruošti namų darbus, nuotolinį televizoriaus pultelį užkoduodavo.
Niekada nebuvo taip, kad bijočiau tėvams ką nors pasakyti. Pamenu, kad su seserimi turėjome aiškias pareigas. Mudvi turėjome rūpintis šunimi, tai padėjo išsiugdyti atsakomybės jausmą.
Užaugau labai gražioje ir darnioje šeimoje. Mano tėvų santykiai, mano akimis, yra pavyzdiniai. Tėvai vienas kitam yra ne tik sutuoktiniai, bet ir bičiuliai.
– O ar norėtumėte, kad jūsų pačios vaikai pasektų tėvelių pavyzdžiu ir taptų žurnalistais?
– Didžiausia kvailystė būtų jiems tai drausti. Pažįstu žmonių, kurie paklausė tėvų patarimų arba draudimų ir pasuko viena arba kita linkme ir dabar dėl profesijos jie nesijaučia laimingi. Drausti vaikams siekti svajonių arba primesti savąsias yra kvailystė.
