Akimirksniu išgraibstomos rankinės ir piniginės, šilkinės skaros, klientės karštligiškai matuojasi odinius ilgaaulius, blyksi auksinės kredito kortelės, rašo žurnalas „Stilius plius“.
Šmėžuoja ir nepatenkinti veidai, nes Paryžiuje parduotuvės „Hermes“ rankinių skyriaus lentynos pusiau tuščios – kai kurių modelių jau nebeliko.
Pirmame parduotuvės aukšte ant odinės sofos įsitaisęs nusiplūkęs, gal net snūduriuojantis klientas iš Azijos, iš abiejų pusių apkrautas pirkinių krepšiais, kuriuos sustatė žmona ir duktė.
Specialiai apsipirkti į Paryžių atvykstantieji iš Kinijos šiuo metu yra geidžiamiausi prabangos prekių parduotuvių klientai. Jie nestokoja noro šluoti nuo lentynų kone viską iš eilės ir nesivargina juanių perskaičiuoti į eurus.
Jau prieš dvejus metus prabangos prekių verslas pajuto pakilimą. Kad ši sritis patyrė penkių procentų augimą ir per artimiausius šešerius metus klientų skaičius pasaulyje nuo 390 milijonų veikiausiai šoktelės iki 465 milijonų, ne tik džiugina, bet ir kelia problemų.
„Gali atsitikti, kad kai kurie mūsų ištekliai išseks“, – sako Guillaume'as de Seynesas.
Paryžiaus koncerno „Hermes“ generalinis direktorius ir gamybos vadovas atsakingas ne tik už maždaug 3 tūkstančius amatininkų, bet ir už medžiagas, iš kurių gaminamos šilkinės skaros, batai, diržai ar rankinės.
Vertinant strateginiu požiūriu, G.de Seyneso postas – veikiausiai vienas svarbiausių koncerne, nes pusę pajamų „Hermes“ susižeria iš odos gaminių.
„Žinoma, visuomet pakaks rankinių iš veršiukų odos, bet gauti 10–15 proc. nepriekaištingos kokybės odos, iš kurios galime gaminti prabangos prekes, gali būti sunku“, – teigia G.de Seynesas.
Ir tai lemia ne tik padidėjęs klientų skaičius, bet ir pasikeitę valgymo įpročiai Europoje.
„Pirmiausia Prancūzijoje, kur randame geriausios kokybės odos, mažėja mėsos suvartojimas – pamažėle, bet stabiliai. O tokiose šalyse kaip Italija valgoma tik suaugusio galvijo mėsa, taigi tokio, kuris jau vartojo žolę. Dėl to jo oda šiek tiek tvirtesnė ir ne tokia elastinga“, – tvirtina G.de Seynesas.
Ir nors Azijos šalyse išaugo vienam gyventojui tenkantis mėsos suvartojimas, tenykščiuose valgiaraščiuose tradiciškai dominuoja vištiena ir kiauliena.
Bet čia pirmiausia trūksta praktinio patyrimo, gamybos įgūdžių ir žinių, kad odą būtų galima tinkamai apdoroti.
Pastaruoju metu išryškėjo nauja tendencija: prabangos prekių milžinai stengiasi į savo globą palenkti tiekėjus – senas tradicijas turinčias kailių ir odos raugyklas.
„Gucci“ perėmė tris Italijos įmones, LVMH nusipirko prancūzų kailių (odų) raugyklą „Roux“, koncernas „Prada“ prarijo tradicijomis garsėjusią „Megisserie Hervy“.
„Taip stengiamasi perimti amatininkų žinias ir vertingą jų patyrimą ir visa tai pritaikyti savo bendrovėje“, – sako „Prada“ vykdomasis direktorius Patrizio Bertelli.
„Hermes“ darbuojasi 14 odos gamintojų, tiekiančių geriausios rūšies odas. Bet tik nedidelio jo procento pakanka prabangos prekių gamintojo poreikiams patenkinti.
Odų kokybei įtakos gali turėti ir klimato sąlygos. Kai prieš dvejus metus Australijos galvijų ganyklas nusiaubė sausra, vietos žaliavos, iš kurių gaminami diržai ir kriketo kamuoliukai, pabrango iki 50 proc.
Kai galvijų odos kainos visame pasaulyje kopė į rekordines aukštumas, buvo surastas ir atpirkimo ožys – Kinija. Ne tik dėl to, kad augantis vidurinis sluoksnis pagausino odinių gaminių ir odinių baldų pirkėjų gretas. Paaiškėjo, kad per mėnesį parduotų naujutėlių dviejų milijonų automobilių savininkai labiausiai pageidavo salono apdailos iš odos.
2005 metais uraganas „Katrina“ praūžė Floridos ir Luizianos (JAV) pakrantėse. Tuomet pelkėse ir upėse knibždėte knibždėjo aligatorių.
Bet jų veisimu ir auginimu užsiimantys vietos fermeriai po to rasdavo itin mažai kiaušinių, nes daugelis laukų buvo užtvindyti. Aligatoriai labai retai susilaukia palikuonių, jų kiaušiniai renkami dykynėse.
Prabangos verslas rado išeitį. „Hermes“ koncernas turi Australijoje tris fermas, kuriose veisiami didžiausi pasaulyje krokodilų būrio atstovai – briaunagalviai krokodilai.
Vienai garsiausių koncerno prekių – rankinei „Birkin“ – pagaminti reikia net trijų jų odų, nes tinka tik vidurinė krokodilo pilvo dalis.
Rankų darbo trapecijos formos rankinė gaminama ateljė tik pagal užsakymą. Nors jos kaina prasideda nuo 4800 eurų, laukiančiųjų šio modelio sąrašas ilgas.
„Mums labai reikia ėriukų odos“, – pasakoja G.de Seynesas.
Ji naudojama kaip pamušalas striukėms, rankinėms ir nedideliems odiniams gaminiams.
„Ėriukų odos Prancūzijoje yra pakankamai, bet jie šeriami aštriais šiaudais ir tai gali pažeisti jauniklių odą. Taigi ėriukų odą gauname iš Ispanijos, ten jie šeriami kitaip“, – sako G.de Seynesas.
Dar vienas jo rūpestis – Europos ūkininkų tendencija telyčias atšerti ne pieno produktais, o jas kuo anksčiau pratinti prie žaliojo pašaro. Būtent tai, kaip teigia G.de Seynesas, pakeičia medžiagų apykaitą ir kartu jų kailį.
Dar viena prabangos prekių verslo problema – gyvulių plaukai. Dėl šios priežasties 2013-aisiais Italijos vilnos specialistas Loro Piana perpirko iš argentiniečių „Sanin SA“ daugumą akcijų.
Ir neatsitiktinai. Šiai bendrovei Katamarkos provincijoje priklauso brangiųjų vikunijų (kupranugarinių šeimos porakanopis žinduolis) kirpimo teisė.
Prieš trejus metus Italijos mados koncernas „Ermenegildo Zegna“, kasmet sunaudojantis 1,5 mln. kilogramų vilnos, nusipirko australų tiekėją „Achill“, fermą Naujojoje Anglijoje (JAV regionas), kurios avys garsėja geriausia pasaulyje vilna „Merino Superfine“.
Bet aršiausia kova dėl žaliavų įsiplieskė Mongolijoje ieškant aukštos kokybės pirmarūšio kašmyro.
„Ten žmonių gyvenimas taps šiuolaikiškesnis, labiau primins miestą. Kai kurios gyvulių augintojų šeimos jau ėmė sparčiau veisti ožkas, bet tai pablogina plauko kokybę“, – sako G.de Seynesas.
Maždaug 60 dienų per metus G.de Seynesas ir koncerno „Hermes“ įkūrėjo proanūkis Emile'is Hermesas lėktuvu leidžiasi į tolimas keliones.
Į Afriką – dėl stručių odos, Indiją – ožkų vilnos, kuri naudojama rankinių „Birkin“ pamušalui, ir Vietnamą, nes tik čia patyrę amatininkai moka deramai poliruoti azijinių buivolų ragus, kurie tinkami apyrankėms gaminti.
Į Japoniją, iš kurios G.de Seyneso vaikystės metais atkeliaudavo šilko žaliava, jis nebeskrenda: kaip ir visose dideliais atlyginimais garsėjančiose šalyse, čia nebėra vietos gamybos. Dabar jis traukia į Braziliją.
Kaklaraiščiai ir šilko skarelės – garsiosios „Carres“ – sudaro 12 proc. „Hermes“ apyvartos, ir jų paklausa auga, tad žaliavos reikia daug.
„Nepriekaištingos kokybės žaliavų paieška – didžiulis iššūkis. Ir su juo veikiausiai bus vis sunkiau susidoroti.
Ūkininkas laiko ėriukus ar veršiukus, kad galėtų jų mėsą parduoti, o oda jiems nesvarbi. Juk iš esmės žmogus laiko gyvulius tam, kad paskui juos suvalgytų, o ne rankinei pagaminti. Dabar susimąstėme, ar vieną dieną ir mums neteks laikyti gyvulių. Šiuo metu, laimei, dar neplanuojame tokio scenarijaus“, – sako G.de Seynesas.
Bet gal prabangos prekių pasaulis atras kitokį kelią?
Dizainerė Stella McCartney atsisako odos ir kailio, jos šilkui negalabijami vikšrai. Ji gamina batus iš burių drobės ir dervos, rankines – iš laikros, akinius – cukraus ir ricinos aliejaus.
Žinoma, ribotas medžiagų naudojimas – kliūtis jos verslui.
„Kurti nauja visada kainuoja pinigų ir reikia laiko. Bet būtent tai mane ir įkvepia paieškoms“, – tvirtina S.McCartney.
Kokių galimybių atsiranda kilus žaliavų krizėms, atsiskleidė jau po Antrojo pasaulinio karo.
Kadangi odos buvo taip mažai, vienas florentietis rankines pradėjo gaminti iš kanapių ir lino su bambuko rankena.
Jo „Bamboo Bag“ tapo pasaulio prekės ženklo simboliu. Ir jį sukūrė Guccio Gucci.
