Viešbučio istorija prasidėjo 1897-aisiais, kai paprastos ūkininkų šeimos tryliktas vaikas, tuomet jau gerai žinomas viešbučių savininkas Cesaris Ritzas įsigijo 15-uoju numeriu pažymėtą namą Vandomo aikštėje, – beprotiškai brangiame Luvro, Eiffelio bokšto ir Paryžiaus operos teatro trikampyje.
Nedideliame tarp Šveicarijos kalnų prisiglaudusiame kaimelyje išaugęs C.Ritzas svajojo apie idealų viešbutį, – prabangos ir komforto įsikūnijimą. Ir pavadino jį paprastai „Hotel Ritz“. Išvertus iš prancūzų kalbos „ritz“ reiškia „prabangus“.
Į viešbučio atidarymą buvo pakviesta aukštuomenės grietinėlė. Prabangus „Ritz“ interjeras, XIX amžiuje dar neįprasti patogumai, nepriekaištingas aptarnavimas – nuo viso to net anglų kalboje prigijo specialus terminas „ritzy“, reiškiantis snobišką subtilumą.
Būtent to siekė jo įkūrėjas C.Ritzas: „Šis viešbutis turi pasiūlyti savo klientams tokius pat subtilius patogumus, kuriais savo rezidencijoje mėgaujasi kokios nors karališkos šeimos narys.“
„Ritz“ tapo pirmuoju pasaulio viešbučiu, kur kiekvienameapartamente buvo įrengtas telefonas, vonios kambarys, otualeto kambaryje šviesa įsijungdavo automatiškai, – tikatidarius jo duris.
Viešbutį puošė krištoliniai sietynai, brangūs kilimai, meno kūriniai ir XVII amžiaus prancūziško stiliaus baldai. Visose viešose „Ritz“ erdvėse stovėjo pasakiško grožio gyvų gėlių kompozicijos, ant kurių krito švelni, išsklaidyta šviesa, itin svarbi moterų veidų grožiui atskleisti.
„Ritz“ baseinas buvo elegantiškiausias Paryžiuje, o jo restoranas – garsiausias. Vyriausiasis virėjas Georges'as Auguste'as Escoffier visiems laikams pakeitė europietišką požiūrį į maistą. Jis manė, kad patiekalai turi teikti malonumą ne tik savo skoniu, bet ir patiekimu.
Ir jau greitai „Ritz“ tapo pavyzdžiu, į kurį lygiavosi prabangiausi pasaulio viešbučiai.
„Viską matyti ir užmerkti akis į viską, girdėti viską ir pamiršti, kas išgirsta, žinoti daugiau už kitus ir apie tai nekalbėti. Viešbučio svečių akyse įžvelkite bet kokį norą, bet nebūkite įkyrūs“, – mokė C.Ritzas savo viešbučio personalą.
Būtent jam priklauso svarbiausia paslaugų sferos nuostata: „Klientas – visada teisus!“ O tai XIX amžiuje dar buvo naujiena.
„Ritz“ darbuotojai tenkino visus klientų pageidavimus – nesvarbu,kokie jie būtų, ir nė kiek nesistebėjo jų keistenybėmis.
Į garsiausios ano meto mūzos markizės Luisos Casati apartamentus buvo pristatomi gyvi triušiai, kad aristokratė galėtų maitinti pitoną, kurį visur vežiojosi su savimi.
Legendinio deimanto „Hope“ savininkei, Amerikos milijonierei Evalyn Walsh McLean pristatydavo balandžius jos sakalui.
Tuomečiam baro valdytojui yra tekę ieškoti net naujų padangų „Rolls Royce“, o po to jas vežti į nuošalų Prancūzijos kampelį – ir visa tai reikėjo suspėti per vieną naktį.
Už išskirtines paslaugas viešbučio klientai atsidėkodavo tarnautojams mielais suvenyrais, o neretai – ir brangiais mažmožiais.
„Ritz“ personalo nesutrikdė net vieno garbaus svečio pageidavimas privačiai vakarienei parūpinti dramblio koją ir ją iškepti.
Pirmojo pasaulinio karo metais paryžiečiai kentė šaltį ir badą. O turtingiausieji paliko savo prabangius namus ir persikraustė į „Ritz“, kad galėtų mėgautis įprastine prabanga ir komfortu.
Namas, kuriame buvo įsikūręs „Ritz“, buvo šildomas geriau nei kiti pastatai Paryžiuje. Ir jau vien dėl to visi, kas dar išsaugojo padorius drabužius, stengėsi užsukti į viešbutį bent jau puodelio arbatos, kad sušiltų.
Auksiniu vadinamame 3-iajame dešimtmetyje Amerika maudėsi piniguose, ir šie srautai plūstelėjo kitapus vandenyno. Ištvėrusi baisųjį karą „prarastoji karta“ – amerikiečių rašytojai, dailininkai, muzikantai ir intelektualai užplūdo Paryžių. Dauguma jų tapo nuolatiniais „Ritz“ svečiais.
Žinoma, viešbučio spindesį dar ryškesnį darė jo garbūs svečiai – aristokratai ir šio pasaulio galingieji, turtingiausi ir įžymiausi. Ir visus juos buvo galima pamatyti „Ritz“ restorane ar baruose.
Bare dažnokai rymodavo rašytojai Williamas Somersetas Maughamas, Grahamas Greene'as, – pastarasis gėrė tik labai sausą „Martini“. Čia savo mėgstamą konjaką gurkšnojo legendinis britų politikas Winstonas Churchillis, savo gražiais, išpuoselėtais pirštais laikydamas kandiklį rūkė moterų dievaitis, garsioji Holivudo žvaigždė Rudolpho Valentino.
„Ritz“ bare buvo galima sutikti ir JAV pirmąją ponią Eleanorą Roosevelt,kino žvaigždes Marlen Dietrich ir Gretą Garbo.
Amerikos milijonierių paveldėtoja Wallis Donahue ateidavo į barą su savo prijaukinta puma. Plėšrūnas buvo taip puikiai „išauklėtas“ ir taip gerai elgėsi, kad niekas iš baro lankytojų net nesėsdavo tolėliau.
O jos brolis Jamesas Donahue laiką paprastai leido gurkšnodamas kokteilius su Wallis Simpson. Sklido gandai, kad su šiuo jaunuoju pleibojumi ji turėjo meilės romaną. W.Simpson ir pusryčiaudavo be savo sutuoktinio, Vindzoro hercogo, kuris tik artinantis vakarienei atsigaudavo po audringai praleistos nakties.
„Ištekėjau už jo, kad iškęsčiau vargą ir patirčiau džiaugsmą kartu, o ne kartu sėdėčiau prie pietų stalo“, – šmaikščiai atsakydavo W.Simpson, dėl kurios Vindzoro hercogas atsisakė Didžiosios Britanijos sosto.
Antrojo pasaulinio karo metais, užgrobę Paryžių, vokiečiai užėmė ir visus prabangius viešbučius. Bet C.Ritzo imperijos paveldėtojui, jo sūnui Charlesui Ritzui, pavyko rasti bendrą kalbą su Prancūzijos sostinės komendantu.
Jis ir toliau valdė viešbutį, padalintą į du sparnus. Viename gyveno vokiečių karininkai, kitame – civiliai. Pirmieji net pakluso reikalavimui įeinant į viešbutį nusiimti nuo diržo ginklą.
Abi stovyklos ramiai gyveno neutralioje zonoje – restoranuose ir baruose. O jausmai, kaip paprastai būna, ignoravo bet kokias fronto linijas.
Legendinė mados kūrėja Coco Chanel gyveno „Ritz“ nuo 1934-ųjų iki savo mirties ir viešbutį laikė savo namais. Ji buvo įsitikinusi, kad net sunkiais laikais nevalia prarasti stiliaus.
Kai pasigirsdavo sirena, skelbianti apie oro antskrydžius, Coco lėtai ir oriai eidavo į slėptuvę. Paskui ją taip pat išdidžiai žingsniavo tarnaitė, ant aksominės pagalvėlės padėjusi savo įžymiosios šeimininkės dujokaukę.
Vokiečių karininkai dievino kvepalus „Chanel No.5“ ir pirko savo meilužėms. Vienas jų, aristokratas ir diplomatas Hansas Guntheris von Dinclage, įsimylėjo jų kūrėją.
Jai buvo jau 57-eri, jam – 43 metai, bet įžymiosios mados dizainerės žavesys ištrindavo bet kokį amžiaus skirtumą.
Po karo C.Chanel suėmė už kolaboravimą su vokiečiais, bet iškart ir paleido: ji visada turėjo įtakingų draugų.
Su H.G.von Dinclage įžymioji madmuazelė patraukė į Lozaną (Šveicarija), kur jų meilės romanas truko dar penkerius metus. Kai C.Chanel grįžo į Paryžių, jai buvo viskas atleista.
Mirus C.Ritzui, viešbučio valdymą perėmė jo našlė, paskui – sūnus Charlesas, po to – jo našlė. Ir štai tuomet „dievaitis“ pradėjo ristis žemyn.
1979-aisiais „Ritz“ nusipirko egiptiečių milijardierius Mohammedas al-Fayedas. Naujasis savininkas jautė nostalgiją viešbučiui, kur buvo gyvenęs dar vaikystėje.
Siekdamas sugrąžinti „Ritz“ pirmykštį spindesį, į jo restauravimą investavo 250 milijonų dolerių – aštuonis kartus didesnę sumą, nei už jį sumokėjo. Darbai truko net septynerius metus.
Su viešbučiu „Ritz“ susijęs ir liūdniausias M.al-Fayedo gyvenimo įvykis. Prabangiuose apartamentuose paskutines valandas praleido jo sūnus Dodi al-Fayedas ir buvusi Didžiosios Britanijos sosto įpėdinio princo Charleso žmona, Velso princesė Diana. Po to abu sėdo į juodą, paparacų apsuptą „Mercedes“ ir pasileido į savo pražūtį.
Prieš ketverius metus viešbutį vėl uždarė – šįkart ne tik dėl restauravimo, bet ir modernizavimo darbų, nes „Ritz“ beviltiškai atsiliko nuo šiuolaikiškų konkurentų ir net negavo titulo „Palace Hotel“, kuriuo didžiuojasi liukso klasės viešbučiai.
Tarp naujovių – tunelis, požeminę automobilių stovėjimo aikštelę jungiantis su viešbučiu. Jis apsaugo įžymius svečius nuo paparacų. „Chanel“ madų namai atidarė viešbutyje savo pirmąjį išskirtinį SPA.
Visiškai atnaujintas „Ritz“ interjeras, bet palikta tradicinė spalvų gama – pastelinė rožinė, migdolų ir žalia, geltona ir dangaus žydrumo. Viešbutyje yra 71 kambarys ir 71 apartamentai.
Brangiausi viešbučio apartamentai – „Suite Imperial“. Juos sudaro du miegamieji, erdvi svetainė ir valgomasis, juos puošia prabangūs ampyro stiliaus baldai ir meno kūriniai.
Įleistą į marmurines grindis vonią puošia paauksuotos, gulbių formos rankenėlės. Lova su baldakimu – tiksli kopija tos, ant kurios Versalyje miegojo Prancūzijos karalienė Marija Antuanetė.
Pikantiškos detalės
Nuolatiniu viešbučio svečiu buvo Didžiosios Britanijos sosto įpėdinis princas Eduardas VII. Jis buvo didelis išdaigininkas ir moterų mylėtojas. Ir štai kartą savo apartamentuose mėgaudamasis erotiniais žaidimais su meiluže įstrigo vonioje, nes buvo stambaus sudėjimo.
Dama išlipo iš vandens ir puolė ieškoti pagalbos. Prireikė kelių tarnautojų, kad šie ištrauktų princą iš vonios. Po šio įvykio, siekdamas visam laikui išvengti panašių nemalonumų, C.Ritzas „karališkų matmenų“ voniomis aprūpino visus viešbučio apartamentus.
Netrukus po šio įvykio Eduardas VII įžengė į Didžiosios Britanijos karaliaus sostą ir sėkmingai valdė imperiją iki savo mirties. C.Ritzą jis pavadino viešbučių karaliumi ir karalių viešbučių savininku.
„Ritz“ ir menas
Viešbutis tapo daugelio žinomų romanų veiksmo vieta. Pavyzdžiui, Ernesto Hemingway'aus „Fiesta“ ir Scotto Fitzgeraldo „Švelni naktis“.
Viešbutis „vaidina“ ir trijuose filmuose su kino žvaigžde Audrey Hepburn, kaip antai „Kaip pavogti milijoną“.
„Ritz“ tapo ir bondiados filmo „Iš Rusijos su meile“ finalinio veiksmo vieta, jis šmėkšteli ir legendinio režisieriaus Woody Alleno kino juostoje „Vidurnaktis Paryžiuje“.
