„Mano tėtis dabar yra amžinatilsį, bet anksčiau man atrodydavo, kad tėtuką pasveikinti labai svarbu. Šeimoje visada labai daug dėmesio skirdavome mamai ir kažkodėl atrodydavo, kad tėtis nuskriaustas, todėl bandydavome jį nudžiuginti. Ir aš žinau, kad jis truputėlį mėgdavo tą dėmesį.
O dabar šią dieną norisi paversti tėčio ir vaikų diena, kad praleisčiau dar daugiau laiko su vaikais. Tėvo diena turėtų būti gana rimta šventė, nes tėtis šeimoje atstoja ir reiškia daug dalykų“, – šypsosi Rolandas.
Jis užtikrintas, kad auginti vaikus reikia su dideliu atsidavimu bet kokioje situacijoje. O tam R.Mackevičius turi visas galimybes, noro, jėgų ir sveikatos.
„Esu šimtu procentų labai atsidavęs tėtis. Žinote, mokausi iš savo patirties. Kai augau, visad galvodavau, koks būsiu tėvas. Be jokios abejonės, kai kas galvoje užsiliko, bet pagrindinis dalykas – būti atsidavusiam. Jei prie manęs ateina mano sūnus ir kreipiasi: „Tėtuk...“, aš viską metu ir sakau: „Na, pupuli, kas nutiko?“ Jis atsako: „Tėtuk, man čia neatsisuka...“ Ir mes kartu atsukinėjame.
Arba jei ką nors darbuojuosi, Motiejus ateina ir pareiškia, kad nori būti kartu. Atsisėda šalia manęs, kažką rašo, nori būti reikšmingas. Mane išblaško, rodo, ką parašė, o aš jį visad pagiriu, kartu pakalbame. Negalvoju, kaip čia pavalgyti ar pagulėti. Galvoju, kaip padaryti, kad vaikas geriau jaustųsi“, – patikina Rolandas.
Tėvystė Rolandą įpareigojo būti geresniu žmogumi. Kaip pats sako, dabar turi misiją užauginti sąžiningus ir rimtus piliečius.
„Žodis „tėtis“ įpareigoja. Kai kuriems tėvystė sutaiso gyvenimą, o kai kuriems pagadina. Mano atveju mane įpareigojo būti geresnį. Aš dabar nesu tik visuomenės narys, juk auginu būsimus visuomenės narius, kurie, tikiuosi, neš gėrį, o man atneš pasididžiavimą“, – sako Rolandas.
Kol sesė Meilė Marija saldžiai miega vežimėlyje, R.Mackevičius su Motiejumi sportuoja, plaukioja baseine, važinėjasi riedučiais, dviračiu.
„Būna, kad prie dviračio prikabinu priekabą. Motiejus joje sėdi, dainuoja, švilpauja. O mažoji mėgsta ekskursijas – ji pamiega, atsikelia ir tada reikia ją nešioti po visus namus. Su dukra susidedame teniso krepšį, nueiname į virtuvę – sudedame indus, devynis kartus atidarome šaldytuvą, pažiūrim, kas ten, – gal kas pasikeitė. Pažiūrime pro langus... Juk viduramžių filmuose sako: „Sūnus užauga ir išeina į karą, o dukra lieka ir tėtį prižiūri“, – juokiasi Rolandas.
