Jauna mergina jau prieš penkmetį žinojo, ką reiškia populiarumas ir uždarbis. Tačiau net ir tai nesulaikė jos nuo sprendimo susikrauti lagaminus ir kartu su mylimuoju Emiliu (25 m.) išdumti į įvairiausiomis spalvomis žėrintį ir galimybėmis užburiantį Londoną.
„Kiek ašarų slapčia teko išlieti dėl to, kad nenorėjau išsikraustyti! Draugas nusprendė mesti dantų techniko karjerą gimtinėje ir panoro išvažiuoti ieškoti laimės svetur. Perkalbėti jo tiesiog buvo neįmanoma.
Mes buvome labiau geriausi draugai nei pora. Tad man teko rinktis – ar jis, ar karjera Lietuvoje. Vis dėlto su ašaromis akyse išskridau į nežinomybę, palikdama mokslus universitete, šeimą ir darbą“, – pasakojo 85 tūkstančius sekėjų instagrame skaičiuojanti mados, grožio ir gyvenimo būdo tinklaraštininkė, pasivadinusi @iblacksnow.
– Maždaug prieš metus išsikėlėte į bene didžiausią Europos miestą. Ar jau iš karto žinojote, kuo užsiimsite svetur?
– Maniau, kad būsiu padavėja. Tikrai nesitikėjau, kad socialiniai tinklai man garantuos pajamas ir tokiame dideliame mieste. Jaučiausi tokia mažytė, visiškas niekas.
Pirmą mėnesį praverkiau lovoje apsimetinėdama, kad ieškau darbo. Bet iš tiesų širdis neleido to daryti.
Gyvenant Lietuvoje veikla socialinėje erdvėje užtikrindavo tikrai nemenką uždarbį, tačiau prasimušti pasauliniuose vandenyse dėl darkytos anglų kalbos atrodė neįmanoma.
Emigravus lietuviškų užsakymų pamažu ėmiau gauti vis mažiau, o santaupos, iš kurių gyvenau, tirpo. Vienu metu buvo likę vos šimtas eurų.
– Kokie buvo jūsų pirmieji žingsniai Londone?
– Teko perlipti per save, kalbėjimo baimę ir eiti į darbo pokalbį. Pirmasis mano darbas buvo „Shard“ restorane aukščiausiame Londono pastate. Pokalbis vyko prie stiklo, tad dėl aukščio baimės man prasidėjo panikos priepuolis. Pabėgau iš ten verkdama.
Nepaisant to, patikau restorano vadovui ir jis pakvietė mane į kitą darbo pokalbį ne mažiau prabangiame restorane, esančiame netoli Oksfordo gatvės.
Šį kartą pasirodžiau geriau ir buvau pakviesta pabandyti dirbti.
Deja, vos atėjus į darbą man buvo liepta iššluoti restoraną. Įteikiau šluotą vadovui į rankas ir padėkojusi pasakiau, kad čia dirbti nenoriu. Daugiau nėjau nė į vieną darbo pokalbį. Nuo 16 metų dirbusi tik sau, negalėjau žengti žingsnio atgal ir dirbti kam nors kitam.
Teko išlipti iš komforto zonos ir pradėti instagrame darbuotis anglų kalba. Pradžia buvo tikrai nelengva. Manęs masiškai išsižadėjo Lietuvos sekėjai, jų praradau apie 15 procentų. Laimė, juos keitė užsieniečiai. Per pusę metų pavyko išlyginti sekėjų skaičių ir vėl pradėti augti. Buvo skaudu, bet žinojau, kad viskas bus gerai – juk tokia didesnio tikslo kaina.
– Veikla instagrame dabar labai populiari. O kaip buvo anksčiau? Kada pradėjo kauptis sekėjai?
– Šia veikla užsiimu nuo 16 metų. Pradžioje tai buvo kaip žaidimas – mėginau surinkti kuo didesnį sekėjų būrį. Tikrai nežiūrėjau į tai kaip į darbą. Paaugusi supratau, kokia yra sekėjų vertė, pradėjau strateguoti, kaip iš šios veiklos išpešti kuo daugiau naudos. Galiausiai tai tapo mano pagrindiniu pinigų šaltiniu.
Su šypsena prisimenu, kaip iš manęs juokėsi klasės draugai, kai sakiau, kad pabaigus mokyklą man nereikės dirbti. Dar dabar tyliai didžiuojuosi savo pasiekimu. Juk taip smagu įrodyti, kad gali.
– Ar dažnai tenka lankytis gimtinėje?
– Kas pusantro mėnesio grįžtu į Lietuvą paveržti breketų. Taip pat beprotiškai pasiilgstu mamos, kuri čia gyvena.
– Papasakokite apie pažintį su vyru, kuris privertė jus emigruoti.
– Susitikome muzikos festivalyje Lietuvoje. Kitą dieną jis man parašė! To tikrai nesitikėjau, nes iš mūsų pažinties nakties nelabai ką pamenu... Susitarėme keliauti į kiną. Kai jis pasisiūlė mane paimti iš namų, supratome, kad gyvename toje pačioje gatvėje.
Iki šiol juokiamės iš šio sutapimo, nes visada norėjome, kad antra pusė gyventų šalia (tuomet gyvenome už Kauno). Iš pradžių tapome geriausiais draugais, nes abu buvome po skaudžių skyrybų. Manau, dabar tai yra mūsų stiprios draugystės priežastis. Meilę jis man prisipažino tik prieš išskrendant į Londoną.
– Pastaruoju metu gana atvirai kalbate apie krūtinės plastinę operaciją. Kodėl jai ryžotės? Ar tai buvo ilgai puoselėta svajonė?
– Mane visada labai žavėjo moters figūra, o krūtinė buvo pati gražiausia kūno vieta. Tad, pamenu, vos tik prasidėjus brandai maldavau Dievo, kad ji man užaugtų. Deja, Dievas iš manęs tikriausiai nusprendė pasišaipyti...
Visada žinojau, kad jeigu pati neužaugs, ryšiuosi operacijai. Nesupraskite klaidingai, ilgą laiką buvau pavyzdys, kad merginoms, tokioms kaip aš, turinčioms mažą krūtinę, nereikia kompleksuoti ir kad reikia priimti savo kūną tokį, koks jis yra. Šis žingsnis neturi absoliučiai nieko bendro su meilės sau stoka.
– Kokios mintys lankė nuo to momento, kai pabudote po narkozės? Kaip manote, kas jūsų gyvenime po šios operacijos pasikeis?
– Jaučiausi labai laiminga. Kai pirmą kartą pamačiau save prieš veidrodį, užplūdo toks ekstazės jausmas. Žinoma, ta ekstazė išgaravo kartu su vaistais nuo skausmo.
Dabar sunku apie tai kalbėti, nes vis dar yra gijimo procesas ir tas diskomfortas kol kas neleidžia džiaugtis rezultatu.
– Kaip antroji pusė reagavo į jūsų norą šiek tiek pasitobulinti?
– Mudviejų santykiuose svarbiausia yra pasitikėjimas ir palaikymas. Man keista sulaukti tokių replikų: „Man apie tai vaikinas net pagalvoti neleistų, kaip taviškis galėjo leisti?“ Kokia čia meilė, jei nori žmogų valdyti, ką nors jam drausti? Iš Emilio sulaukiau tik palaikymo – materialaus ir dvasinio. Po operacijos jis mane ir aprengė, ir batus apavė. Rūpinosi kaip tik galėjo.
– Dažnai atsikratę vieno ar kito komplekso trumpai pasidžiaugiame pokyčiais, o paskui imame kibti prie kitų savo išvaizdos bruožų. Kaip manote, ar jums irgi taip gali nutikti?
– Ir taip, ir ne. Jokiai operacijai, kuri susijusi su grožiu, bet ne su sveikata, gyvenime nebesiryšiu. Bet paprasti dalykai, tokie kaip dantų balinimas po breketų nuėmimo ar galbūt injekcijos (tolimoje ateityje), manęs tikrai negąsdina.
– Užsienio žiniasklaida labai dažnai publikuoja straipsnius apie plastinę chirurgiją, injekcijas dievinančias angles. Atrodo, kad jų be galo daug. Ar tai tik spaudos pučiamas burbulas, ar tiesa?
– Nepažįstu tiek daug anglių, kad galėčiau spręsti už visą tautą, bet užsienyje tai tikrai populiariau. Galbūt dėl to, kad kiekvienas žmogus jaučiasi kur kas laisvesnis ir galintis gyventi taip, kaip nori.
– Kaip manote, kas verčia moteris trokšti kuo ilgiau išlaikyti grožį, jaunystę? Galbūt tai kuo nors susiję su vyrais – jų išrankumu, lengvesnėmis galimybėmis susikurti finansinę gerovę ir t.t.
– Kiekvieną moterį veikia skirtingi dalykai. Mano manymu, kvailiausia tai būtų daryti dėl vyrų. Moterys šiais laikais yra nuostabios – jos tokios savarankiškos! Svarbiausia gyvenime teikti pirmenybę sau pačiai, daryti, ko trokšti, dėl savęs.
– Apie pokyčius, kurie susiję su plastine chirurgija, skelbti viešai yra drąsu. Ar esate atspari piktiems komentarams? O gal atvirkščiai – esate jautri?
– Esu labai jautrus žmogus. Tačiau manęs tikrai neveikia jokie pikti komentarai. Mokykloje teko patirti tokių patyčių, kad internetiniai nepažįstamųjų komentarai manęs niekada neužgaus.
Visada buvau žinoma kaip mergina be krūtinės, tad slėpti šią operaciją, apsimetinėti, kad užaugo per naktį, būtų daug kvailiau.
Nuoširdumas – vienas svarbiausių mano bruožų. Todėl apie dalykus, kuriuos kiti slėptų, kalbu viešai. Žinau, jog man anuomet būtų labai padėjęs toks asmuo kaip aš, todėl net neabejoju, kad kasdien padedu tūkstančiams kitų. Juk viešai kalbu apie depresiją, panikos priepuolius, artimojo netektį, patyčias ir dar daugybe kitų temų.
– Instagrame atrodo, kad jūsų kasdienybė tobula, saulėta. Ar iš tiesų taip yra? Kokia yra sugebėjimo per nuotrauką perteikti malonią emociją paslaptis?
– Niekada niekas nėra taip, kaip atrodo instagrame. Ir nesvarbu, tai aš ar Kylie Jenner. Juk nuotraukoje užfiksuotos vos kelios minutės iš visos dienos. Tačiau tokia jau yra mano veikla – įkvėpti žmones savo nuotraukomis. Todėl stengiuosi, kad jos būtų nepriekaištingos. Po tiek metų praktikos visiškai nesunku perteikti gražias emocijas, svarbiausia nesivaržyti prieš objektyvą.
– Jūsų profilis taip pat yra ir įvaizdžio įkvėpimo šaltinis. Tačiau man visada įdomu – iš kur tiek daug drabužių? Ar taip mėgstate apsipirkinėti? O galbūt neretai tai ir reklamos užsakovų dovanos?
– Tik visai neseniai pradėjau vėl pati pirkti drabužius. Anksčiau nebuvo tikslo pirkti – juk užtekdavo ką nors pareklamuoti, ir gaudavau dovanų.
Tačiau dabar suprantu, kad man tikrai tiek daug drabužių nereikia, ir visais įmanomais būdais stengiuosi jų skaičių sumažinti. Reklamos pasiūlymų jau kurį laiką nebepriimu, jei yra siūlomos tik dovanos.
– Ar instagramas šiuo metu yra vienintelis jūsų pajamų šaltinis?
– Taip, kol kas tai vienintelis pinigų šaltinis. Tačiau suprantu, kad tai tęsis ne amžinai, tad esu išsikėlusi naują tikslą – surasti kitą veiklą, kuri garantuotų pajamas. Žinoma, kad ir toliau laikysiuosi savo taisyklės – nedirbsiu niekam kitam, tik sau.
– Nuotraukose atrodote labai laiminga. Ar iš tiesų jaučiate gyvenimo pilnatvę?
– Jau kurį laiką jaučiuosi labai laiminga. Esu laisva, turiu mylimą žmogų. Tai yra viskas, ko man reikia. Materialūs dalykai, kurių trūksta, mano laimei nedaro jokios įtakos. Žinau, kad mažais žingsneliais viską pasieksiu, tad nėra jokio reikalo krimstis dėl to, ko dabar neturiu.
– Ar turite planų kada nors gyvenime persikelti į gimtinę?
– Kad ir kaip mylėčiau savo gimtinę ir jos žmones, grįžti tikrai neplanuoju.
