Nors net negailint vandens, laistant tik rytais ir vakarais ir vandenį pilant nesiekiant lapų, o tik ant šaknų gėlės visiškai nenunyko, baigiantis birželiui jos neatrodė puošniai.
„Svarsčiau, kaip padėti augalams iškęsti sausąjį laikotarpį. Apželdintojai aiškino, kad skirtingus augalus reikia skirtingai laistyti.
Po augalais, turinčiais didesnius lapus, drėgmė išsilaiko ilgiau, todėl kyla pavojus juos perlaistyti, gali įsimesti puvinys. Tačiau kai termometro stulpelis dažną dieną rodė per 30 laipsnių karščio, drėgmė sunkiai laikėsi net po lapais.
Sužinojau, kad kur kas rečiau augalus laisto mulčio mėgėjai. Juo uždengta žemė ilgiau išlieka drėgna.
Pabandžiau mulčiuoti gėlynus nupjauta žole ir pjuvenomis. Tai tikrai pasiteisino, nes išgaruoja mažiau drėgmės ir žolės mažiau auga. Skaičiau, kad ir naudingi augalams mikroorganizmai tokioje terpėje puikiai jaučiasi“, – kalbėjo moteris.
Vazonus nešiojo į šešėlį
Moteris namo terasą puošė vazonuose auginamomis hortenzijomis ir karališkosiomis begonijomis. Įdienojus per karščius augalus V.Norkūnaitė kaskart nešdavo į šešėlį, o saulei nusileidus juos vėl sugrąžindavo atgal.
Kaunietės kiemo erdvėje šiuo metu žydi tarpusavyje sukomponuoti margeniai, begonijos, hortenzijos, pelargonijos, šalavijai. Juos, kaip ir veją, moteris šią vasarą keletą kartų patręšė specialiomis gėlių ir vejos trąšomis.
V.Norkūnaitė nepamiršo, jog drėgmė žūtbūt reikalinga ir medžiams bei krūmams, ypač ką tik pasodintiems.
„Pavasarį pasodinome keletą naujų spygliuočių medžių ir dekoratyvinių krūmų. Todėl jiems per karščius vandens pylėme negailėdami. Tuos, kurie auga pavėsyje, laistydavome ne tik ryte ir vakare, bet ir dieną. Svarbiausia, kad dėl sausros pakako vandens. Atrodo, kad laistymas jiems padėjo ir augalai prigijo“, – sakė moteris.
