Indrės teigimu, kelionės su vaikais jai jau seniai nebėra iššūkis. Vos įsėdę į lėktuvą mažieji tryško teigiamomis emocijomis, o apie miegą per kelias valandas trunkantį skrydį negalėjo būti nė kalbos.
„Net pažadinti vidury nakties į skrydį mano vaikai buvo kupini jėgų“, – šypsojosi mama. Vis dėlto moteris išliko atvira – pribloškiantys Balkanų pusiasalyje įsikūrusios valstybės vaizdai ir šiame krašte dažnai skambantis sirtakis neužgožė prisiminimų apie dar visai neseniai judriausiose Lietuvos sostinės vietose spengusią tylą.
„Visi turime išlikti sąmoningi, bet gyvenimas nesustoja, reikia išmokti prisitaikyti prie naujų sąlygų. Lietuvoje jau retą pamatysi su kauke, guminėmis pirštinėmis ar besilaikančius socialinio atstumo, o ten viskas buvo iš tiesų griežta, net pramogos vaikams buvo organizuojamos ant grindų išdėliojus lankus, kad mažieji neitų vienas prie kito ir šokdami išlaikytų atitinkamą atstumą“, – pasakojo liepos viduryje iš Graikijos su šeima grįžusi I.Kavaliauskaitė-Morkūnienė.
Atostogoms moteris rinkosi didžiausią Graikijos salą, kurią jau spėjo pamilti, – Kretoje ji lankėsi trečią kartą. Rinkdamasi kelionių kryptį laidų vedėja pasitikėjo kelionių agentūros „Novaturas“ rekomendacijomis, norėjo, kad kelionės metu jai ir artimiesiems būtų užtikrintas visiškas saugumas.
„Reikėjo atostogų, kurios būtų puikiai subalansuotos vaikams ir per kurias būtų galima pailsėti ir man. Pasirinkome poilsį Analipsio miestelyje. Kretoje nebuvo daug turistų. Nors gaila salos ekonomikos, atostogoms tai didesnis pliusas nei minusas“, – pokalbį savo gimtadienio išvakarėse tęsė ji.
Didžiausias Indrės noras išsipildė – pailsėjo ji, atžalos ir jos tėvai. Su vaikais moteris daug nekeliavo, bet įspūdžių pakako su kaupu. Kelionės metu Indrė su dukra Marija melžė ožkas ir ragavo ką tik pagamintų sūrių, visa šeima dalyvavo pasivažinėjime džipais po vietinius kaimelius, išsinuomojo automobilį ir nuvyko aplankyti Spinalongos salos, garsėjančios ir gražia architektūra, ir niūria istorija.
Maža, kadaise venecijiečių ir turkų nameliais bei bažnytėlėmis apstatyta sala XX amžiaus pradžioje tapo paskutine Europoje raupsuotųjų kolonija. Kretą tuo metu valdęs princas, padedamas savo patarėjų, nusprendė, kad sergantieji padės visiems laikams iš salos išvaryti turkus. Planas pasiteisino. Spinalongoje, kitaip dar vadinamoje Ašarų sala, daugelis izoliuotųjų liko gyvi tik dėl atjautos vienas kitam ir į salą savanoriauti atvykstančių medikų bei kunigų.
Dabar pasakiško grožio vieta – labai turistų mėgstamas objektas, tarsi nebyliai visiems primenantis, kad laikui bėgant išsisprendžia didžiausios žmonijos bėdos, nugalimos net ligos, kurios iš pradžių gali atrodyti neįveikiamos.
